Kelis dešimtmečius aktyviai rašęs kritinius straipsnius, parodų apžvalgas, analizavęs šiuolaikinį meną, kiną, šokį bei fotografiją, maždaug prieš dešimtmetį V.Kinčinaitis padėjo į šalį fotoaparatą ir pasiėmęs mobilųjį telefoną ėmė fiksuoti įvairias tikrovės būsenas, harmoningai sujungdamas tragikomiškus elementus su klasikinių formų elegancija.
Jis tapo pirmuoju Lietuvos fotografu, kurio instagraminių vaizdų įsigijo MO muziejus. Šio pokalbio metu V.Kinčinaitis pasidžiaugė ir tuo, kad praėjusių metų pabaigoje didžiulę jo Vilniaus fotografijų kolekciją nusipirko Vilniaus muziejus.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Šiame pokalbyje su menotyrininku ir fotografu kalbamės apie vingiuotą jo kelią iš paskutinio klasės suolo iki meno istorijos žinovo, apie tai, kodėl fotografuoja išimtinai mobiliuoju telefonu ir kaip savo darbuose jungia menotyrinę patirtį su atidaus vaikščiotojo pomėgiais, nepertraukiamų vaizdų srautą internete ir ką naujo atranda nuobodulį keliančiuose muziejuose.
– Virginijau, Nepriklausomybės pradžioje baigėte menotyros studijas ir nuo to laiko rengiate parodas, dėstote dailės teoriją, rašote kritinius bei apžvalginius straipsnius apie šiuolaikinį meną. Ką radikalių politinių, socialinių bei ekonominių permainų laikotarpiu reiškė pasirinkti tokį gyvenimo kelią?
– Gimiau ir augau atokiame, kolūkiniame Lietuvos kaime, o namuose neturėjome nė vienos knygos apie meną. Mano žvilgsnį ir pojūčius vaikystėje ugdė ir formavo visiškai kiti dalykai: miškai, lietūs, upės, žvėrys, paukščiai. Taip pat ilgos kasdienės kelionės iš mokyklos, pakeliui išbraidžiojant visas balas, išgaudant visus vabalus, išlaipiojant visus medžius ir apleistas sodybas. Kai tokios gyvenimiškos studijos – apie kokią menotyrą galėjo būti kalba?...
Tiesa, ketvirtoje ar penktoje klasėje aš jau dalyvavau meno rinkoje, kaimynams pardavinėdamas savo paties guašu ant popieriaus nupieštus ir į suklypusius medinius rėmus įtaisytus šventųjų paveikslus. Bet ne dėl pinigų visa tai dariau, o, tarkime, dėl džinsinių marškinių su kišenėlėmis priekyje. Buvau tikras, kad su tokiais marškiniais galima pasaulį užkariauti.
O su mokslais man visiškai nesisekė. Tiek pradinėje Lingailių, tiek aštuonmetėje Rėkyvos mokykloje buvau visiškas dvejetukininkas, nevykėlis – sėdėdavau paskutiniame suole išsipešusiais marškiniais ir rašaluotais pirštais.
Baigus aštuonias klases auklėtoja mane nutempė į proftechninę mokytis suvirintojo specialybės. Ji puikiai suprato, kad tai vienintelis mano šansas kažkuo tapti. Ir, tiesą sakant, ji neklydo. Proftechninėje iškart tapau pirmūnu. Paslaptis čia gan paprasta – suvirintojas turi labai tiksliai, preciziškai vesti siūlę. Man tai sekėsi, mat turėjau nuo piešimo šiek tiek išlavintą ranką.
Po kelerių metų, septyniolikos, su puikiu diplomu buvau išsiųstas į tuometinį Leningradą mokytis Pedagoginiame industriniame institute, kad grįžęs galėčiau dėstyti suvirinimo technologijas Šiauliuose. Tačiau čia man kaip tik ir atsivėrė galimybė ištrūkti iš savosios lemties ir nejučia priartėti prie meno.
– Kokiu būdu?
– Jau antrą dieną naujo pažįstamo dėka atsidūriau Ermitažo muziejuje. Taip prasidėjo mano menų studijos. Po savaitės Leningrade ėmiau lankyti garsių rusų klasikų kursus, kur ilgainiui išmokau beveik tobulai piešti. Taip pat savarankiškai ėmiau studijuoti meno istoriją, lankytis muziejuose, skaityti knygas ir vartyti meno albumus. Aišku, medžiagų technologijos ir suvirinimai nuėjo į antrą ar net trečią planą. Tuomet pajutau, kad egzistuoja kitas, neaprėpiamas, įspūdingas ir mane be galo viliojantis meno pasaulis.
Po tarnybos armijoje grįžau į Šiaulius. Čia vienoje gamykloje buvau įdarbintas suvirintoju, nors realiai dirbau dailininku: išmirkęs acetoniniuose dažuose piešiau milžiniškus tarybinius šūkius „Šlovė komunistų partijai“ ir panašius.
Vis dėlto lygiagrečiai jau svajojau apie menų studijas ir nedrąsiai ruošiausi į Telšių technikumą manydamas, kad galiu įstoti nebent ten. Tačiau nuo šio žingsnio mane atkalbėjo drauge dirbęs grafikas Edmundas Birgėla – jis padrąsino stoti į Dailės institutą Vilniuje. Tačiau į kokią specialybę? Apie menotyrą tuomet neturėjau jokio supratimo. Tuomet ėmiau ruoštis į keramiką, tačiau greitai supratau, kad šaltas ir sunkus molis – ne mano. Reikia lengvesnio amato, lengvesnės kūrybos duonos.
Ir tuomet man staiga nušvito – juk egzistuoja toks dalykas, kaip meno istorija. Knygos ir tekstai buvo tikroji mano stichija. Taip aš ir atradau menotyros studijas. Čia, kaip tuomet įsivaizdavau, yra vien tik privalumai – gražios ir protingos menotyrininkės, lengvas, baltarankiui tinkamas darbas. Žodžiu, ideali aplinka nepersikrauti varginančiu darbu ir laimė studijuoti meną. Taip viskas ir prasidėjo...
– Kaip išgyvenote tuos radikalius pokyčius, vykusius Atgimimo laikotarpiu, Lietuvai paskalbus nepriklausomybę, vėliau ištikusią ekonominę blokadą? Kiek menas čia buvo stabilumo ir užuovėjos oazė neprognozuojamos realybės verpetuose?
– Tas laikas buvo nušviestas nepaprasto idealizmo ir euforinio džiaugsmo. Reikia turėti galvoje ir tai, kad tuomet stojant į menotyrą buvo milžiniška konkurencija – penki į vieną vietą. Tad pats įstojimas į Dailės institutą prilygo nepaprastai šventei. Beje, įstojau pirmu numeriu, tačiau ne todėl, kad žinojau daug meno teorijų, o todėl, kad geriausiai piešiau ir tapiau.
Čia atsidūriau savotiškame kokone. Trejus metus vaikščiojau su tais pačiais odiniais sandalais ir juodu lietpalčiu ir tai priėmiau ne kaip skurdą, o dvasios orumą, asketizmą vardan aukščiausių idealų. Jaučiausi kaip Viduramžių vienuolis, atsidėjęs dvasios nuskaidrinimui ir proto lavinimui. Štai kodėl meno studijos – ne tik man vienam, bet daugeliui dailiokų – anuomet veikė amortizuojančiai tai sunkiai prognozuojamai realybei.
Svarbu ir tai, kad dar sovietiniais metais buvome susikūrę savotišką oazę – skaitėme Sartre'ą, Camus, gilinomės į Vakarų poeziją, filosofiją, įvairias meno teorijas. Pats gan intensyviai domėjausi budizmu, ypač dzenu. Visa tai buvo tartum pagalvė, šarvai netrukus ištikusioms permainoms ir politiniams išbandymams.
Vidinė būsena, nusiteikimas ir įsipareigojimas aukštesniems kultūros bei meno idealams sušvelnino išoriniame pasaulyje vykstančias radikalias permainas. Šitaip menotyros studijos tapo savotišku gelbėjimosi ratu.
– Kaip nutiko, kad kelis dešimtmečius nuolatos kalbėdamas bei rašydamas apie kitų meną, galiausiai ir pats ėmėtės kūrybos – pradėjote fotografuoti, o savo vaizdais dalintis socialiniuose tinkluose. Kas pastūmėjo šiam žingsniui?
– Čia svarbūs keli dalykai. Visų pirma, įgimtas poreikis ir net savotiškas instinktas kurti grožį, kuris per tuos dešimtmečius, kai analizavau kitų kūrybą, buvo realizuotas tik iš dalies. Žinoma, tuomet aš taip pat kūriau – rašydamas, ieškodamas tinkamos pasakojimo formos, gilindamasis į įvairias sritis – nuo teatro iki muzikos, nuo dailės iki fotografijos, nuo kino iki filosofijos.
Labai anksti susidomėjau ir fotografija. Tai nulėmė vizualiuose menuose tuomet vykusios didžiulės permainos – modernizmą keitė postmodernizmas ir konceptualusis menas, griuvo formos, prieš tai gyvavusios teorijos subyrėjo, viskas stipriai fragmentavosi.
Na, o fotografija tuomet buvo aiškesnis menas, siūlantis daugybę pasakojimo gijų. Juk fotografinis vaizdas vienu metu gali būti ir dokumentas, ir menas, ir antropologija, ir pasaulio visumos fragmentas. Šis daugiaprasmiškumas mane nepaprastai žavėjo ir suteikė didžiulę interpretavimo laisvę.
Vis dėlto, mąstydamas ir rašydamas aš galiausiai perpratau fotografinį pasaulį, pagrindines strategijas ir taktikas, jo nuobodulį ir apgaules, manipuliacijas ir proveržius. O laikas juk nenumaldomai eina... Vieną dieną supratau, kad jau nebesu įsipareigojęs nei savo įvaizdžiui, nei karjerai, o mane traukia dalykai, kurie svarbūs asmeniškai.
Jau nebesinorėjo studijuoti kitų kūrybos. Kur kas svarbiau tapo mano paties pasaulio matymas ir kiekviena likusi gyvenimo akimirka. Šitaip ir atsirado lemtingas poreikis vizualiai mąstyti, o kartu egzistencinė būtinybė atsakyti į esminius klausimus apie vietą, laiką, erdvę ir save patį.
– Kodėl fotografuojate išimtinai telefonu? Gal iš tingėjimo gilintis į vis išmanesnes technologijas ar dėl to, kad telefonas paprasčiausiai visada yra po ranka?
– Ilgą laiką fotografavau „Canon“ fotoaparatu, tačiau patobulėjus išmaniesiems telefonams, fotoaparatą padėjau į šalį. Supratau, kad šio pasaulio vizualiai refleksijai nebūtina galinga įranga. Maža to, tai nepadeda geriau matyti, o tik apkrauna svoriu.
Jei neturi minčių ir idėjų, jokia optika nepadės. Išsilaisvinęs nuo mechanizmų sudėtingumų, likau tiesiog su mobiliuoju telefonu, kurio man visiškai pakanka refleksijoms apie šį pasaulį ir save patį jame.
– Beje, esate bene pirmasis Lietuvos fotografas, kurio mobiliuoju telefonu padarytas nuotraukas įsigijo MO muziejus. Ar jaučiatės šios srities pionieriumi, pralaužusiu ledus į visiškai naują fotomeno etapą?
– Pirmasis, kurio fotografijas nupirko ne iš parodos, o instagramo – tai būtų tiksliau.
Tačiau tikrai nesu pirmasis, rimčiau pradėjęs fotografuoti telefonu. Atsiradus „Nokia“ telefonams, kurie turėjo gan prastas optines galimybes, Alvydas Lukys 2008 m. išleido knygą „Būtasis tęstinis“, kurioje publikavo ištrupėjusių pikselių fotografijas. Tai buvo nepaprastai novatoriška knyga, su kuria Alvydas pralenkė laiką.
Dar vienas fotografas – tai Ramūnas Danisevičius. Nuolat su savimi tampydamas sunkią fotoįrangą, jis lygiagrečiai darydavo kadrus ir mobiliuoju telefonu. Šitaip ilgainiui susidėliojo puiki kolekcija, sklidina naujosios poezijos, kasdienybės įžvalgų ir smagių pastebėjimų. 2018 m. dalis jų sugulė į fotografijų leidinį „#likę“.
Mane patį labiausiai sužavėjo naujų technologijų galimybė integruoti jas į platesnį vizualios kultūros kontekstą pasinaudojant savo kaip menotyrininko patirtimi. Pristabdyti nuolatinį vaizdų srautą ir savotišku kontrabandos būdu į kasdienybės vizualiką įterpti klasikinio paveikslo kompozicijas, modernistinės tapybos spalvas, savo paties apmąstytus turinius. Taip maždaug prieš dešimtmetį aš ir pradėjau kurti nuolat pildomą feisbukinio ir instagraminio meno galeriją.
Ilgą laiką maniau, kad man to visiškai ir pakanka. Tačiau tuomet prasidėjo įvairiausi gundymai ir vilionės surengti parodą. Galiausiai aš palūžau tapdamas tuo, ką pats ir kritikavau.
Kiekvieną menininką lydi narcisistinis poreikis pasirodyti, o kartu ir nuolatinė kančia – juk bet kuri paroda tai ir didžiuliai rūpesčiai, nervai, išlaidos. Po daugybės metų menotyroje savo kailiu patyriau, koks tai vargas būti kūrėju. Bet kartu – ir džiaugsmas, vidinis pasitenkinimas.
– Prieš dešimtmetį pasirodžiusią savo straipsnių rinktinę pavadinote „Fotoregos pratimai“. Papasakokite, kaip atrodo jūsų fotografijos pratybos. Iš jūsų darbų susidaro įspūdis, kad esate užkietėjęs vaikščiotojas po visokius netikėčiausius užkampius. O gal, priešingai, tai kasdienės, įprastos vietos – viskas priklauso nuo to, kaip žiūrima ir kas matoma?
– Mes žiūrime ne akimis – viskas priklauso nuo neuronų ir optinių nervų, kurie aklinoje tamsoje po kaukole ir kuria vaizdus. Kur kas svarbesnis yra kasdienybėje kylantis klausimas – ar šiuo, tavo regimu vaizdu, šitas pasaulis ir baigiasi? O jei taip – argi tuomet viskas nėra tuščia ir beprasmiška?
Vis dėlto, visuomet yra galimybė tame įprastume ir banalume pamatyti šį tą daugiau – šviesos spindulį, netikėtą daiktų santykį, spalvų žaismę, tobulą linijų simetriją. Pasitelkus visą meno istorijos išmanymą, visas iki tol matytas kompozicijas, spalvų derinius ir mastelius pasaulis tampa nepaprastai įdomia ir įspūdingų vaizdų knyga. Tai ir yra tie prasmės blyksniai, būties šypsniai, kurie mano paties kasdienybę pripildo džiaugsmo ir vidinių nušvitimų.
Kuo toliau, tuo labiau aš lieku su fotografija ir tolstu nuo tekstų. Juk, kai gerai pagalvoji, joks tekstas negali tiksliai įvardyti net ir vienoje fotografijoje slypinčio vaizdo, visų detalių ir smulkmenų niuansų. Iš esmės nuotrauka yra neaprašoma, o regimas pasaulis išsprūsta pro žodžių tinklus. Štai kodėl aš vis susigundau fotografijos teikiamomis galimybėmis kalbėti be žodžių.
– Vis dėlto, šiandien fotografija turbūt yra labiausiai paplitusi ir dėl to, pripažinkime, gerokai nuvalkiota kūrybos sritis: internetas pilnas ne tik banalybių, tačiau ir išties labai įdomių, įspūdingų kadrų. Ar pačiam dėl to nenusvyra rankos, nepavargsta akys?
– Visiškai ne. Palyginkime vaizdą su žodžiu. Štai per dieną feisbuke yra parašoma šimtai ir tūkstančiai komentarų, kuriuose yra panaudojama gausybė žodžių kombinacijų. Daugelis jų praslysta pro akis nepastebimai. Tačiau puikiai atpažįstame žodžius, kuriuos perskaičius mus nutvilko už jų slypinti amžinybė, grožio pojūtis ar gyvenimo prasmės atvertys.
Lygiai tas pats ir su vaizdu. Nuolatinio kasdienybės srauto nefiksuoji – eina ir praeina. Bet kai pro vaizdo paviršių prasimuša metafizika, suklūsti, stabteli, įsižiūri. Svarbiausia, kad tokių nuotraukų nėra daug. Tai, kad šiandien įvairios technologijos leidžia masiškai dauginti vaizdus, o fotoaparatų gamintojai ir rinkodarininkai į priekį numato milijonus naujų pirkėjų, niekaip nenulemia talentingų fotografų skaičiaus. Ypatingas žvilgsnis į pasaulį, lygiai kaip ir anksčiau, tebėra didelė retenybė.
– Prieš dešimtmetį savo tekste „Kraštovaizdis kaip genius loci“ rašėte: „vizualinė kultūra, fotografiniai vaizdai šiuolaikinėje visuomenėje tampa jos tapatumą formuojančiomis ikonomis“. Kaip žvelgiant iš šios perspektyvos atrodo naujausia jūsų paroda „Gilūs paviršiai“? Kokią dabarties visuomenės tapatybę kuria šie jūsų atrandami kraštovaizdžiai?
– Nemažai fotografuoju Lietuvos kraštovaizdžių. Tą, beje, darė ir mūsų meistrai prieš šimtmetį, tarpukariu ar sovietmečiu, tai daroma ir šiomis dienomis – vien ko verta Algimanto Aleksandravičiaus knygų serija, skirta Lietuvos regionams. Visa tai yra be galo įdomu ir tikra.
Vis dėlto, aš per Lietuvą keliauju persmelktas gan keisto, dviprasmiško jausmo. Iš vienos pusės, labai išgyvenu dėl sovietmečiu išdraskytos mūsų šalies, kuomet sunaikinti ištisi kaimai, miesteliai, šeimos, bendruomenės, kraštovaizdžiai. Viskas sugriauta, radikaliai perkeista, užstatyta... Čia regiu nerealizuotos ir prarastos Lietuvos paveikslą, kuris susipina su urbanistiniu sovietiniu palikimu bei iš to laiko ir šiandien tebepasiekiančia žmonių laikysena, mąstymu, bruožais... Visa tai be galo skaudina.
Kita vertus, negali nepastebėti ir atsitiesti bandančios šalies ženklų. Štai iš užsienio grįžta jaunos poros ir tarp šiferinių, silikatinių plytų bakužių ima statyti olandiško stiliaus namelius... Visą šią dramą, paradoksą, siurrealizmą aš ir bandau sutelkti į vieną kadrą, vieną pasakojimą.
Tuo tarpu persikėlęs į Vilnių stebiu visiškai kitokias mūsų laikmečio istorijas: priemiesčiuose ieškau prekybos centrų, angarų, statybų, kitaip tariant, plėšrių globalaus kapitalizmo užmojų ir buvusių gyvenimo ženklų naikinimo. Tai irgi skaudina, neramina, jaudina.
Tačiau kad ir kokias emocijas man sukeltų visos šios aplinkybės, fotografuoju pasirinkdamas tobulą kompoziciją ir gražius spalvinius santykius. Paradoksaliu būdu visas tas kasdienybės absurdas ir skausmingi išgyvenimai susideda į gan patrauklų estetinį vaizdą. Toks yra mano kūrybinis pasipriešinimas ne visada priimtinoms tikrovės būsenoms, pasaulio absurdui. Tebesu naivus idealistas – tikiu, kad visa tai yra įmanoma.
– Fotografuojate jau daugiau nei dešimtmetį, nuotraukas keliate į instagramą, rengiate parodas. O gal kada nors bus ir jūsų fotografijų knyga?
– Taip. Kaip tik šiuo metu Gytis Skudžinskas baigia dėlioti mano pirmąją fotografijų knygą „Museion“. Tai bendrinis graikų ir lotynų kalbos žodis reiškiantis „muziejų“. Šią temą taip pat nulėmė mano menotyrinė patirtis nuolat lankantis įvairių šalių muziejuose bei galerijose. Savo nuovargį ir nusivylimą muziejais bei meno kūriniais aš transformuoju į fotografavimo procesą, leidžiantį visiškai naujai pamatyti tiek muziejų erdves, tiek ir įprastą savo kasdienybę.
Juk kai muziejuje fotografuoji antikinę marmurinę skulptūrą, paskui visiškai kitaip imi matyti ir plastikinį manekeną parduotuvės vitrinoje ar iškamšą kaimo sodyboje. Visi šie objektai tampa savaip įdomūs – imi juos lyginti ir gretinti tarpusavyje. Tokiu būdu vyksta nuolatinis „muziejavimas“. Ir ne taip svarbu, ar šią gyvenimo akimirką vaikštai po muziejaus sales, ar bastaisi apleistais užkampiais.
Supranti ir koks trapus yra daiktų kontekstas: atsidūrusi kitokioje aplinkoje, kitame pasakojime, antikinė skulptūra ar iškamša įgyja visiškai naujas, netikėtas prasmes. Tad tarp muziejaus ir gatvės nėra didelio skirtumo – viskas priklauso nuo paties žiūrinčiojo, stebinčiojo, fiksuojančiojo.
Tuomet dar įnirtingiau imi važinėti po pasaulį, ieškoti keisčiausių muziejų, apleistų miestelių ir netikėtų objektų Lietuvos kaime. Taip per šiuolaikinio meno muziejų fotografijų kolekciją ir banaliausi kasdienybės artefaktai iškyla kaip įdomiausi meno kūriniai.
