Taip jau klastingas likimas sudėliojo, kad A.Šiuša tapo vienintelio vaidybinio filmo „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993) režisieriumi. Tačiau, kaip pripažįsta daugelis kritikų, šis filmas, net ir praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo jo sukūrimo, yra tikras šedevras – nei mažiau, nei daugiau.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Šiame pokalbyje A.Šiuša dalijasi savo prisiminimais apie vaikystę, ankstyvą susižavėjimą teatru bei kinu, legendinio dokumentalisto Henriko Šablevičiaus pamokas, ir per logišką atsitiktinumą sukurtą savo šedevrą.
Režisierių ir karikatūristą A.Šiušą kalbina Jūratė Visockaitė.
– Pradėkime nuo pačios pradžios. Iš kur tu esi kilęs, kur gyveno ir šiušeno žmonės tokia gražia pavarde? Kaip tau dabar, brandžiame senatvės amžiuje, atrodo – ką paveldėjai iš tėvo ir mamos? Kada sugalvojai, kad būsi režisierius? O tavo jau suaugę vaikai yra nors kiek „prie meno“?
– Viskas žemėje prasideda nuo vandens – sodžiai, kaimai, miestai, valstybės... Aš gimiau Plungėje, taigi ten, kur teka upė paslaptingu vardu Babrungas, ant jo kranto. Nesilaikau žemaitiškų papročių, prietarų, neįprastos lietuviams šnekos. Kodėl? O dėl to, kad jau ankstyvoje kūdikystėje buvau ištremtas į Didžiąją Lietuvą. Tokia buvo tėvų nesantaikos, atsiradusios (ne)meilės ir kivirčų pasekmė.
Gal daugiau kaltas buvo tėvas Marcijonas, kilęs nuo Kelmės. Jo profesija smetoninėje Lietuvoje buvo reikalinga – karo lauko felčeris. Užėjus Stalino tankams, jis penkeriems metams buvo ištremtas į Tolimuosius Rytus, į barakų miestą Sovetskaja Gavan. Kasė, statė, vargo, kurdamas dabartinio BAM‘o galutinę stotį, aišku, pats tos epochinės trasos pavadinimo nežinojo, jos tada ir nebuvo. Bet Lenino paminklas miesto viduryje stūkso ir dabar.
Grįžo suvargęs, aršus, pasakyčiau, nelaimingas... Gerai, kad parsikapstė dar gyvas, spėjo sukurti neaiškų genties pratęsimo produktą – mane. Ačiū jam už tai. Ir už pavardę. Šiušų yra daugoka, kai pažiūriu internete – pilna, nuo futbolisto iki profesoriaus. Betgi ne visi giminės.
Sėdėdamas mamai ant kelių, mačiau Šiaulių, Klaipėdos teatrų vaidinimus. Ryškiausiai įsirėžė Kauno jaunojo žiūrovo teatro spektaklis „Duokit jiems sparnus“
Dar turėjau močiutę (mes ją vadinom – motinėle) Juliją Uznytę irgi iš tų kraštų. Senelis Stanislovas Valužis, kurio neteko regėti, pasakojama, buvo optimistas, romantikas: įsimylėjęs Juliją, nuo Oginskio rūmų parko rožyno slapčia raudavo rožes ir nešdavo savo meilei. Labai nenorėjo eiti į caro rekrūtus, gadino savo sveikatą – gėrė tabako arbatą ir rūkė arbatžoles. Likimo ilgai laukti neteko – atslinko džiova, ir jaunas būsimas mano senelis iškeliavo į Anapilį, taigi, nuo rusų armijos išsisuko...
O mama Aleksandra, gryna žemaitė, labai mėgo teatrą ir kiną. Kai tik į Joniškį atvykdavo koks nors teatras, į mažutėlyčius kultūros namus (rūmus!), kurie dunksojo bažnyčios pašonėje, buvau tempiamas žiūrėti spektaklių. Sėdėdamas mamai ant kelių, mačiau Šiaulių, Klaipėdos teatrų vaidinimus. Ryškiausiai įsirėžė Kauno jaunojo žiūrovo teatro spektaklis „Duokit jiems sparnus“, pagal Mykolo Sluckio romaną „Geri namai“.
Tamsioje salėje verkiau, kai šviečiant prožektoriaus melsvam mėnuliui chuliganas peiliu paduria vaikų namų našlaitį Dziką... Suvaidinta scena ilgai neišėjo iš galvos – vyliausi, gal tas peilis netikras, gal čia tik tyčia vaidinama. Paklausti bijojau, teatras išvažiavo...
Po daug metų, trumpai dirbdamas Kauno lėlių teatre susitikau to spektaklio dalyvę, puikią aktorę, nuoširdžią, liepsningą aktorę Eleną Žekienę. Ji buvo mano laiptelis į meninę erdvę.
To meto kinas? O čia tai tikras peilis į paširdžius. Pirmas prisiminimas – tarsi pro Joniškio gatvių ir laukų ūkus – Oscaro Wilde‘o „Žvaigždžių berniukas“, sovietinė juodai balta filma. Paviljoninis dekoras, blyškūs nejudantys debesys ir žvaigždėtas dangaus skliautas...
Bet tikras perkūnas iš giedro dangaus man buvo legendinė kino juosta „Žmogus amfibija“. Brolis Robertas, studentas, būsimas architektas, grįžęs iš Kauno papasakojo to filmo siužetą taip vaizdžiai, kad aš net tariausi jį pamatęs. Kai ant kino teatro „Gintaras“ durų atsirado reklama – supratau, amfibija plaukia pas mus... Seanso pradžia 11 val. O Viešpatie, aš gi tuo metu trinsiu suolą mokykloje!
Besimokydamas Seredžiuje, vakarais įsigudrinau rodyti kino seansus, kas mokykloje buvo šiukštu. Taip bemylėdamas kiną, vos netapau kino mechaniku.
Ne, šito tai jau nebus! Pasiryžau pasidaryti savotišką charakiri. Tą dieną, kai buvo rodomas filmas, visu kūnu drebėdamas priėjau prie mokytojos ir ryžtingai pasakiau: „Man labai gaila mano mamos!“ Mokytoja nustebo. „Aš iššoksiu pro langą ir pabėgsiu iš pamokų, o jūs rytoj iškviesite mano mamą. O aš ją labai myliu ir nenoriu jos nuskriausti.“ Paskui buvo trumpas pasiaiškinimas. Mokytoja palingavo galvą, pasitarė su klase ir leido A.Šiušai ne per langą, o pro duris išvykti į kino teatrą, kad paskui papasakotų, ką matęs.
Besimokydamas Seredžiuje (vėl mamos kelionė su manim skurdžia manta ir noru būti arčiau Kauno, kur studijavo mano brolis) vakarais įsigudrinau rodyti kino seansus, kas mokykloje buvo šiukštu. Taip bemylėdamas kiną, vos netapau kino mechaniku.
Mama, kildama savo karjeros laiptais, nuo paprastos pašto agentės (tokios pareigos) tapo pašto viršininke ir man atnešdavo spaudos: net vaikišką vokišką žurnalą „Frosi“, „Sovetskaja estrada i cirk“.
Seredžiuje, kuriame, beje, gimė pirmo amerikiečių garsinio filmo „Džiazo dainininkas“ žvaigždė Alas Jolsonas, sėdėdamas perpildytoje salėje ant grindų, pirmą kartą pamačiau Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Iki šio laikau jį geriausiu lietuvišku kino kūriniu – nepaisant politinio pamušalo, tai tiesiog yra kino filmo etalonas. Abėcėlė, vadovėlis scenarijui ir vaizdui.
Ką galiu pasakyti apie režisieriaus šeimos įpėdinius? Parafrazuojant „Žaldokynės“ personažą zakristijoną Rūtą, noriu pareikšti, kad kartu su žmona Dalia turiu du vaikus, vienas Robertas, kitas – ne! Duktė Agnė, studijavusi švedų kalbą, dirba Briuselyje. Sūnus karininkas majoras tarnauja Tėvynei, moko jaunus karius.
Nežinau, kodėl jų vaikystėje nenukreipiau kokio nors meno kryptimi... Gal per mažai skyriau dėmesio, amžinai būdamas kino komandiruotėse. O gal pragmatiškai susirūpinęs savo kino karjera nepastebėjau, kaip jie užaugo, išskleidė sparnus. Jaučiu kaltę, bet per vėlu aimanuoti. Lost, Lost, Lost, kaip teigia Jono Meko filmas.
– Studijavai televizijos režisūrą, bet baigęs televizijoje neapsistojai, nepamilai jos.
– Visada norėjau atsiplėšti nuo televizijos riboto, daugiau ideologinio ir politinio valstybės padalinio. Kai pirmą kartą tyriau liaudžiai „naudingą ir nuodingą“ informavimo organizmą, atgrasė jos darbo specifika – erzelynė, skubotumas, nervingumas, kažkoks veiklos grubumas... Norėjosi tyro, išsvajoto, sufantazuoto proceso vyksmo, laisvos kūrybos!
Visada norėjau atsiplėšti nuo televizijos riboto, daugiau ideologinio ir politinio valstybės padalinio.
Iš televizijos gniaužtų pavyko pabėgti į LKS, į Kino studiją. Aišku, atėjus Nepriklausomybei atėjo ir televizijos ekrano permainos. Daug smagiau nūnai žiūrėti nesusikausčiusius, cenzūrinės kančios nesurakintus diktorių veidus, sklandžiai mintis dėstančius laidos vedėjus. Ir nebe vinimis prie studijos grindų prikaltus dainininkus bei šokėjus pramoginėse laidose. Vitališkumas, įvykių gausa, žinoma, atneša ir pigoką kasdienę produkciją, kas be ko.
Šiandieninis kinas irgi pagyvėjo, išlaisvėjo savo dramaturgija, temų įvairove. Žiūriu jaunų režisierių kūrinius su malonumu. Stebiuosi režisierių, ypač dailiosios lyties drąsa – atrodo iš nieko, iš kasdienybės paprastumo, iš nereikšmingumo atsiranda vizualus užburiantis kūrinys, kuris įtraukia, apgaubia, veda paskui save.
Et, savo kinematografiniame gyvenime pridirbau daugiau niekalo, negu sąžinės negraužiančių kūrinių. Viename interviu Ingmaras Bergmanas, paklaustas apie savo pirmuosius filmus, jų vertę, atsakė, kad jis galėjo daryti bet ką, kad tik būtų kine.
Nesilyginsiu su kino ir teatro genijum, bet man irgi norėjosi „būti ten“.
– Esi iš plejados mokinių, kuriuos mokė legendinis dokumentininkas Henrikas Šablevičius. Kaip jis mokė – savo filmais, humoru, liepdavo kažką skaityti? Ko taip ir neišmokai tuometinėje Konservatorijoje?
– Pirmą kartą akis į akį su H.Šablevičium susidūriau 1974 m., kai stojau į televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Šoblė mums dėstė su kinu susijusius teorinius dalykus. Buvo labai demokratiškas, laisvas, geranoriškas, visada su humoru. Nuolat mygdavo galvoti ne priešokiais, nebanaliai, savaip, neįprastai.
Et, savo kinematografiniame gyvenime pridirbau daugiau niekalo, negu sąžinės negraužiančių kūrinių.
Pamenu, kai mes gavome užduotį iš Lietuvos kino studijos nereikalingų filmo dublių susimontuoti trumpus kūrinius, viena mano bendrakursė apsirikusi įklijavo peizažo gabalą aukštyn kojomis: pieva – viršuje, saulė – apačioje. Koks buvo dėstytojo džiaugsmas – jis net rankomis suplojo: „Va, šitaip, čia taip ir reikia!“ Kitą kartą vienas būsimasis režisierius scenarinėje išklotinėje paišė paišė ir pritrūko fantazijos, paliko tuščią baltą lapą. Šoblė klausia: o kas čia bus vaizduojama? Būsimasis genijus studentas atsakė: „Kadre bus vėliava arba šiaip kas nors!“ Mokytojas nustėro: „Kaipgi gali būti ekrane vėliava ar šiaip kas nors?“
Henrikas buvo judrumo įsikūnijimas. Nesuprantu, kaip jis rašydavo scenarijų. Matyt, bėgiodamas po kambarį. Visa surinkta informacija būdavo jo kišenėse, prikeverzota ant popierėlių. Smalsiai žiūrėdavau, kaip jis karštligiškai krausto rūbų slaptas vietas, paskui numoja ranka: „A, tiek to. Paskambink man vakare. Tavęs reikia vienam žmogui.“ Ir šoka prie mašinos vairo.
Jis iš manęs vienam kino renginiui padarė Charlie Chapliną. Bėgiojau Panevėžio ir Šiaulių gatvėmis, paskui filmuoti epizodai buvo rodomi koncerto metu, scenoje šokant ir dainuojant geriausiems to meto estrados atlikėjams. Vėliau kelis tokius „šou“ ir aš pats dariau, pasiremdamas Henriko patirtim.
Šablevičiaus filmai (ne tik jis pats) mane auklėjo savo originalumu, neprimityvumu, ne nomenklatūrai reikalingais kūriniais. Nebuvau jo tiesioginis pasekėjas, kadangi paraleliai sekiau ir kito dokumentininko Rimtauto Šilinio pėdsakais. Jų pavyti niekam nelemta – didieji kino meistrai. Juokaudamas tada sakiau – mano pavardė, kaip ir jūsų dviejų – prasideda iš raidės „Š“. Tik toks varganas palyginimas.
Nuo pat vaikystės maiviausi pamokose, namuose, žaisdamas, pamėgdžiodamas kaimynus, jų eiseną, kalbėjimo manierą. Norėjau būti klounu, užsiiminėjau cirko žongliravimu, fokusais.
Mano charakteris – nedėk prie žaizdos, tarsi iš žemaičių genties, esu kvailai užsispiriantis žmogus. Kartais tai duoda rezultatų, bet staiga kokia nors nelemta idėja nuvaro į pragaro gelmes, kai man atrodo, kad aš teisus.
Nuo pat vaikystės maiviausi pamokose, namuose, žaisdamas, pamėgdžiodamas kaimynus, jų eiseną, kalbėjimo manierą. Norėjau būti klounu, užsiiminėjau cirko žongliravimu, fokusais. Tai paskui man pagelbėjo tarnaujant sovietų armijoje, laivyne.
Nepriklausomybės aušra pakeitė visą kino veiklą. Subyrėjo valstybinė kino studija, kino menininkai su baltais lapais buvo išvaryti į gatvę. Reikėjo susitaikyti su naujomis filmo kūrimo ir gamybos realijomis.
Tačiau tuomet man smarkiai pasisekė – įvyko „planetų paradas“. Kelių verslininkų grupė suteikė man carte blanche – necenzūruodami, nesikišdami į gamybą, leido sukurti vaidybinį filmą „Ir jis pasakė jums sudie“.
– Taip, Andriau, tikrai tu gyvenime esi parašęs „vieną genialų eilėraštį“ – „Ir jis pasakė jums sudie“. Filmas yra apie slaugos namuose egzistuojančius žmones. Keista, bet jį galima adekvačiai žiūrėti ir šiandien, nes pasakojimas įtraukia tiek turiniu, tiek nespalvotu – keistai skaidriu, švytinčiu – vaizdu, jaunais aktoriais Arūnu Sakalausku, Darium Meškausku, Nele Savičenko, Povilu Budriu. Kiek žinau, filmavimas buvo sudėtingas, tais laikais negalėjot pasitikrinti, ką esat tik ką nufilmavę, darėt „katę maišę“. Ir ką gi – turbūt padėjo vidinė nuostata ir tikėjimas?
– Atsitiktinumas yra logiškas. Tokią sentenciją sumąsčiau vieną šaltą 1992 metų žiemos rytą. Taip galima teigti apie mano vienintelio ir geriausio pilnametražio vaidybinio filmo atsiradimą. Atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms kino mylėtojui verslininkui Eugenijui Urbonui atsirado kišenės neplėšantys pinigai; atsitiktinai A.Šiuša turėjo scenarijų; atsitiktinai dailininkas Naglis Karvelis šv. Kūčių dieną paskambino A.Šiušai ir pranešė apie rėmėją ir galimybę sukurti filmą. Atsitiktinai buvo aptiktas puikus gamtos pleneras Neringoje, kur galėjo vykti keistokos filmo atmosferos veiksmas; atsitiktinai filmo pavadinimu tapo iš aktoriaus Arūno Sakalausko epizode išsprūdusi frazė „Ir jis pasakė jums sudie“...
Užbaigtas filmas sėkmingai keliavo po pasaulį, laimėjo Grand Prix Liubeko ir Strasbūro tarptautiniuose kino festivaliuose. Atsitiktinai?
Kurdami filmą, nesiekėme mėgdžioti materialaus pasaulio. Kinas ir šiaip visada yra fantomas, vaiduoklis – netgi jei jis rodomas ant kaime ištemptos paklodės ar pastato sienos, televizoriaus ar kompiuterio ekrane.
Nesitikėdami didelių pinigų kūrimui, neturėdami galimybių pajungti aktorių armijas, masuotės desantus, laivų karavanus ar organizuoti kraupios automobilių avarijos inscenizavimą, turėjome verstis asketišku vaizdu, minimaliu personažų skaičiumi, ribota filmavimo vieta. Ir vis dėlto tai įvyko.
Mūsų tikslui labai tiko žemaičio išeivio, puikaus europinio lygio romanisto Eduardo Čiužo (Cinzo) novelė „Moriso Bredo užrašai“. Personažas Morisas (filme – Marius) gydytojui lyg išpažintį pasakoja jį ištikusios traumos ir pakitusio gyvenimo peripetijas. Rašydamas, o ir kaskart taisydamas scenarijų siekiau, kad būtų šiokia tokia paslaptis, na, ne detektyvas, bet įvykių nenuspėjamumas, pagrindinio personažo bandymas suvokti, kur jis yra ir kas su juo atsitiko. Ir visą laiką – nerimastingas keliavimas iš epizodo į epizodą...
Rašydamas, o ir kaskart taisydamas scenarijų siekiau, kad būtų šiokia tokia paslaptis, na, ne detektyvas, bet įvykių nenuspėjamumas, pagrindinio personažo bandymas suvokti, kur jis yra ir kas su juo atsitiko.
Visą filmo ikonografiją, techninius sprendimus, vaizdinę struktūrą įgyvendino mano kinematografinis draugas ir puikus operatorius Algimantas Mikutėnas (Mikas). Jam turiu būti dėkingas už sutarimą, kad filmą įtakos klasikinis, akademinis kinas, kad tai bus lietuviška juodai balta „ūkų krantinė“. Taip pat ir kompozitoriui Faustui Latėnui bei jo slėpiningai skambančiai muzikai.
– Tačiau tavo kūrybos sąraše yra ir vienas visai nepavykęs filmas „Parodų rūmai“ (1987), drauge su Marijonu Giedriu), kurtas Maskvos televizijos užsakymu. Juk į jį taip pat buvo įdėta daug jėgų ir vaizduotės, tačiau liko tiesmuka, nuobodi knygos iliustracija. Kodėl? Kokie pagaliai buvo kišami į ratus?
– O štai su filmu „Parodų rūmai“ neatsitiktinai atsitiko kitaip. Gerbiamas režisierius, istorinio „Herkaus Manto“ autorius Marijonas Giedrys pasiūlė man, kaip energingam kino darbuotojui, kartu gaminti filmą pagal Vytauto Bubnio romaną „Kvietimas“. Taip, tai buvo fantastiška paskata „įeiti į luomą“. Mečiausi kaip aklas į vandenyną. Romane buvo šaipomasi iš konjunktūros – šioks toks spindulėlis perestroikos metais.
Buvau paprašytas sukurpti scenarijų. Mikliai, nesigilindamas į kūrinio prasmę ir galimybę kandžiai tarkuoti personažus ir jų veiksmus, rašomąja mašinėle atbaladojau reikiamą scenarijų. Na, ir prasidėjo... Negalėjau stabdyti ar skubinti to filmo gamybos traukinio – jis riedėjo seniai numatytais bėgiais. Tarsi ir turėjau lygias režisūros teises, bet LTSR liaudies artistas Marijonas visada be įrodymų buvo teisus. Konfliktas gilėjo, kino medžiaga plokštėjo.
Vieno ginčo metu, vakarėjant, Klaipėdos viešbutyje susikirtome negyvai – Marius įrodinėjo, kad Maskvos VGIKe jo išmoktas klasiko Sergejaus Gerasimovo kino kursas yra vienintelė meno priemonė. Sakyk, nors tu ką. Karštakošiškai išdrožiau – Gerasimovas man ne rodiklis! Trenkiau durimis. Supratau, kad mano karjera kino studijoje baigta.
Kitą rytą atlaidusis Marijonas, užsimetęs ant peties laibą krepšelį, pasitiko mane lyg niekur nieko. Na, ką šiandien filmuojam?.. Tyliai pasimeldžiau, nusispjoviau ir tame kino traukinyje likau ne kaip mašinistas, o kaip priklydęs keleivis, gulintis ant neapmokėtos trečios lentynos. Rezultatas apverktinas – tikri sovietiniai „parodų rūmai“. Jeigu ne talentingasis Vladas Bagdonas ir čia debiutavęs muzikantas Andrius Mamontovas, šnipštas iš to opuso... Nesiūlau niekam žiūrėti.
Kas yra kinas? Viskas, kas ekrane juda? Ne tik. Kinas gali būti gamtos vaizdai, nuotraukos ir piešiniai, žmonės ir gyvūnai, ugnikalnių magma, žvaigždžių mirgėjimas ir tamsūs šešėliai. Su žodžiais ir be jų, su muzikos garsais ir tyla.
Gal todėl esu per silpnas dar ir dar sykį užvesti tą pragaro mašiną, vadinamą kino filmu.
Tik visada galvoju – žiūrovai, atėję į užtamsintą salę, trokšdami regėjimų, turi limituotą laiką žiūrėti tavo sukurtas fantazijas, todėl visada reikia nematomos ar matomos dramaturgijos. Nors primityviai skamba, bet juk reikalinga kažkokia pasakojimo moralė.
Kinas yra žaidimas, brangus žaidimas. Jeigu nori parašyti eilėraštį rašyk, jeigu nori ką nors nupiešti – piešk. O filmui reikalingas biudžetas. Visada jaučiausi kaip avantiūristas, ir ne sykį buvau papuolęs į kritines situacijas. Turi kaip Ostapas Benderis pūsti miglą į akis, trokšdamas finansinių indėlių. Gal todėl esu per silpnas dar ir dar sykį užvesti tą pragaro mašiną, vadinamą kino filmu.
– Kodėl dabar vis rašai? Kūrybinis genas neduoda ramybės, laikai „formą“?
– Taip, paskutiniu metu puoliau rašyti dramas, komedijas teatrui. Ne sykį laimėjau respublikiniuose dramaturgijos konkursuose pirmas vietas. Gaila, kad tie opusai nenušliaužia iki scenos, lieka dūlėti stalčiuose. Bet čia jau atskira dainelė.
Kai nesiseka rašyti, piešiu karikatūras. Linksminu pats save. Mano kūrybinis variklis yra keistas: visą laiką persekiojantis kaltės jausmas, amžina frustracija, tarsi kažkam už kažką esu skolingas. Todėl stengiuosi visą laiką kažką daryti, daryti, daryti… Talentingai ar ne, šiaip sau ar su pasigėrėjimu. Toks egzistavimas labai sekina. Kaip sako mano mėgstamas amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas romane „Skerdykla Nr. 5“ – „Tivit, tivit, nieko nepadarysi“. Gal aš ir esu tas nekaltas gyvūnas būties skerdykloje?..
Kai nesiseka rašyti, piešiu karikatūras. Linksminu pats save. Mano kūrybinis variklis yra keistas: visą laiką persekiojantis kaltės jausmas, amžina frustracija, tarsi kažkam už kažką esu skolingas.
Klausi, kas aš esu? Papasakosiu vieną juokingą momentą iš Algimanto Puipos „Elektroninės senelės“ filmavimo. Ten buvau antrasis režisierius. Iš mano kambario vielinio telefono pagalba susirišdavau su reikalingais abonentais. Pokalbiai būdavo užsakomi bendra sąskaita „šiuša“.
Pamažu filmavimo grupės nariai man nežinant pradėjo skambinėti savo reikalais prisistatydami mano pavarde. Galiausiai rusakalbė telefonistė sunerimo: „šiuša“ – tai pavardė ar organizacija?.. Taigi, kas aš esu?
