Sekite 15min Google
Susidomėjimas vėl išaugo
„Taip, žmonių susidomėjimas tuo, kur yra Vytauto Didžiojo palaikai, pastaruoju metu išaugęs. Dažniausiai šioje vietoje tų klausimų ir sulaukiu“, – Vilniaus katedros požemiuose, kurie buvo Bažnyčiai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelniusių asmenų laidojimo vieta, prie Vytauto Didžiojo palaikams skirto sarkofago sako čia dirbantis gidas Paulius Zaveckis. Būtent šiuose požemiuose, kaip manoma, kažkur palaidoti Vytauto Didžiojo palaikai.
Šis sarkofagas, kurį lankytojai pamato vos nusileidę į požemius, galėtų būti mūsų tautos vilčių visgi išsiaiškinti, kur palaidotas valdovas, puikus simbolis. Sarkofago pagaminimo istorija susijusi su tuo, kaip 1930 metais Lietuva minėjo Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Tuomet, kaip sako P.Zaveckis, buvo kilusi tikrų tikriausia Vytauto Didžiojo masinė psichozė. „Jis buvo adoruojamas, gatvės buvo vadinamos jo vardu, jo vardu buvo vadinami ir krikštijami vaikai. Paminklų pristatyta tiek, kad dalis jų buvo tokios abejotinos meninės vertės, jog menotyrininkai puolė rašyti straipsnius, kad gal jau reikia tai kiek stabdyti“, – pasakoja jis.
Kodėl būtent Vytautas Didysis? Kodėl būtent jo, kaip tautos vienytojo, simbolinė reikšmė tarpukariu taip išryškėjo? „Mes buvome jaunutė, graži, nepriklausoma 12 metų valstybė, bet neturėjome savo istorinės sostinės, – pasakoja Bažnytinio paveldo muziejaus istorikė Alina Pavasarytė. – O reikėjo kurti savo simbolius, identitetą, turėti herojus, statyti jiems paminklus. Tas herojus turėjo būti atskiras nuo Lenkijos, o surasti tokį nebuvo taip jau lengva, kai buvo šimtmečiai bendros istorijos. Tuomet Vytautas Didysis atsirado kaip mūsų galios simbolis“. Iki šiol Vytauto Didžiojo simbolinė prasmė taip ir neišnyko. Reikia turėti galvoje, kad iki tol buvę Lietuvos valdovai buvo pagonys, tad jų palaikai sudeginti, ir galimybė rasti Vytauto Didžiojo palaikus su regalijomis atrodė itin viliojanti. Žinoma, ne paskutinę vietą užima ir jo palikimas, vieta mūsų istorijoje.
Toms Vytauto Didžiojo mirties metinėms buvo pagamintas ir šis sarkofagas – tiesa, Lietuvą pasiekęs tik 1933 metais. Pagamintas jis tuometinėje Čekoslovakijoje – ne tik dėl to, kad buvo pasitikima vietos meistrais, galėjusiais padaryti sarkofagą iš laikui nepavaldaus metalo, bet ir dėl Vytauto Didžiojo ryšių su Čekija – juk jam buvo siūloma tapti Čekijos karaliumi. 150 kilogramų sveriančio sarkofago atgabenimas į Vilnių vertas atskiros istorijos – jis ne kartą buvo stabdomas prie Lenkijos sienos, prireikė diplomatinių pastangų, kad galiausiai patektų čia, o atvežtas į Vilnių pirmiausia buvo saugomas šv.Mikalojaus bažnyčioje, kuri tuo metu buvo lietuvybės sala. Vėliau sarkofagas istorinių lūžių metais vis keitė savo vietą, kol galiausiai atsidūrė Vilniaus katedros rūsiuose. Nesikeitė tik vienas dalykas – sarkofagas kaip buvo tuščias, taip ir liko, vis dar laukiant, kol bus atrasti Vytauto Didžiojo palaikai. Lietuvos nacionaliniame muziejuje iki šiol saugomas ir audeklas, į kurį tikėtasi sudėti rastus Vytauto Didžiojo palaikus.
Dabar viltys atgijusios iš naujo – po to, kai prieš dvejus metus šiuose požemiuose buvo rastos trijų valdovų laidojimo insignijos, visuomenėje atgijo azartas, kad galbūt pagaliau bus rasti ir Vytauto Didžiojo palaikai. Aistras dar kurstė ir Saulius Poderis, daug metų tyrinėjantis požemius, tačiau kurio vardą temdo tai, kad jis nuteistas juodosios archeologijos byloje. Jis paskelbė turįs informacijos apie galimą Vytauto Didžiojo palaikų vietą. Šių metų liepą Vyriausybė skyrė 7,5 mln. eurų naujiems Vilniaus arkikatedros tyrimams, kurių metu bus ne tik vykdomi nauji kasinėjimai, atliekami radinių, dokumentų tyrimai, bet ir bus tiriama Valdovų rūmų mauzoliejaus vakarinė siena, kurioje, S.Poderio teigimu, tikėtina, kad tarpukariu buvo perlaidotas Vytautas Didysis.
Rastos slaptavietės
Dabar, vaikščiodamas po Arkikatedros požemius, jautiesi tarsi pakliuvęs į mirusiųjų pasaulį, kuriame – gausybė neatsakytų paslapčių ir netikėtumų. Ypač šis jausmas sustiprėja pasukus į vadinamąją ekstremaliąją ekskursijos dalį, kuomet slinkte įslenki į kai kam klaustrofobiją galintį sukelti senąjį drenažo tunelį, o viduje pasitinka drėgmės kvapas, pelėsis, ant žemės galima išvysti ir grybų – mėšlabūdžių.
Lankytojus, be abejo, viena labiausiai dominančių vietų – slaptavietė, kurioje rastos valdovų Aleksandro, Elžbietos ir Barboros laidojimo insignijos. Tiesa, pati slaptavietė nišoje neišmanančiam žmogui galėtų atrodyti kaip visiškai neišsiskirianti iš visų kitų. „Su lobiais taip jau būna, čia ne „Indiana Džounsas“, neblizga viskas taip, kaip filmuose“, – juokiasi P.Zaveckis. Arkikatedros požemiai – laiko smarkiai paženklinti. Mūrai čia ne kartą buvo perstatomi, kriptas užliedavo vanduo, vien grindys buvo keistos dvylika kartų, o vaikščiodamas po juos prarandi erdvės pojūtį – tik gido pagalba gali orientuotis, kas yra virš tavęs, Arkikatedroje.
Privalomai stabtelime ir prie freskos, kuri laikoma viena seniausių Lietuvoje, nutapyta dar Vytauto Didžiojo laikais. Lankytojai gali apžiūrėti jos kopiją, o pati freska demonstruojama veidrodiniu principu. Kaip ir daug kas šiuose požemiuose, jos radimas irgi apgaubtas legendomis ir įvairiausiomis istorijomis.
Ir nemažai jų susiję su tuo pačiu Vytautu Didžiuoju – P.Zaveckis sako, kad kai buvo atrasta ši freska, buvo pasklidę versijų, jog čia galėjo būti palaidotas ir Vytautas Didysis su žmona. Lygiai kaip prieš dvejus metus atradus insignijas ir kartu aptikus ir kaukolę pasklido kalbos, kad galbūt ji galėjo priklausyti Vytautui Didžiajam. Tiesa, archeologai iškart buvo skeptiški šiai versijai. „Kaip tuomet sakė profesorius Rimantas Jankauskas: „Tai gali būti Vytautas, bet iš to laikotarpio, kai buvo jauna mergina“, – juokiasi A.Pavasarytė. Ištyrus kaukolę paaiškėjo, kad ji išties priklausė jaunai moteriai.
Katedros ir Vytauto Didžiojo palaikų slėpimo, jų paieškų istorija puikiai atspindi permainingą mūsų krašto likimą. Tačiau norint jį suprasti pirmiausia reikia grįžti atgal – prie Vytauto Didžiojo mirties laikų.
Katedra – kaip paminklas Vytautui Didžiajam
Vytautas Didysis mirė Trakuose 1430 metų spalio 27 dieną. Iš pradžių su Lietuvos valdovu buvo atsisveikinta Trakuose, o vėliau jo palaikai pergabenti į Vilnių. Kaip sako istorikė A.Pavasarytė, abejonių, kur bus palaidotas Vytautas Didysis, nebuvo – jis buvo vienas didžiausių Vilniaus Katedros fundatorių, skyrė labai daug pinigų jos perstatymui po 1399 metų gaisro, kuomet ji išsiplėtė apie tris kartus. „Vienas paskutinių jo norų ir buvo būti palaidotam po Katedra. Katedra turėjo būti tarsi paminklas jam“, – sako istorikė. Iki šiol nėra žinoma tiksli vieta, kur jis buvo palaidotas – minimi skirtingi altoriai, tačiau faktas, kad tai turėjo būti kuo arčiau centrinio altoriaus.
Tačiau XVII amžiuje Vilnius atsidūrė priešų apsuptyje – kraštą siaubė maskoliai, švedai, ir, iškilus grėsmei, kad jie gali įsiveržti ir nuniokoti, išgrobti Vilniaus katedrą, buvo nuspręsta karališkosios šeimos narius perlaidoti kitoje, visiškai neįspūdingoje kriptoje, kurią irgi dabar galima apžiūrėti nusileidus į požemius. Kaip teigia A.Pavasarytė, kadangi vėliau buvo rasti perlaidoti keli karališkosios šeimos kūnai, logiška, kad tuo metu būtent Vilniaus katedroje kitoje vietoje nuspręsta perlaidoti ir Vytautą Didįjį.
Tolesniame palaikų radimo detektyve lemiamas vaidmuo atitenka potvyniui. 1931 metai, vėlyvas pavasaris. Išsiliejusi Neris apsėmė senamiestį, vanduo pakilo net 8.35 metro. Apie mėnesį trukusiam potvyniui atslūgus ant Vilniaus arkikatedros mūrų pastebėti didžiuliai įtrūkimai ir suprasta, kad pamatus reikia gelbėti. Jei ne potvynis, sunku pasakyti, kada būtų atrasta tai, kas tuo metu buvo sutikta su dideliu ne tik istorikų, bet ir plačiosios visuomenės susidomėjimu – iki to laiko jokių sisteminių pastato tyrimų nebuvo daroma.
Atliekant tvarkymą 1931 m. rugpjūčio 26 d. po Šv.Kazimiero koplyčios altoriumi buvo rastos urnos su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos širdimi ir vidaus organais. Tų pačių metų rugsėjo 21-ąją slaptoje kriptoje buvo aptikti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio bei abiejų Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai.
Buvo atlikti kruopštūs tyrimai, atrastas vertybes kiekvieną dieną 12-14 valandomis žmonės galėjo apžiūrėti zakristijoje, o 1939 metais buvo įrengtas ir karališkasis mauzoliejus.
Tačiau Vytauto Didžiojo palaikų tuo metu rasta nebuvo. Viena iš iki šiol keliamų versijų – kad tuo metu buvo surasti ir jo palaikai, tačiau lenkų valdžia dėl politinių nesutarimų su Lietuva nusprendė juos paslėpti. Tiesa, A.Pavasarytė šią versiją vertina skeptiškai – pats radimas buvo dokumentuotas, ir sunku patikėti, kad įvyko toks visų dalyvavusiųjų susimokymas.
Kas dar labiausiai intriguoja?
Sovietiniais laikais, kaip teigia A.Pavasarytė, Vytautas Didysis okupacinei valdžiai smarkiai nekliuvo – dėl Žalgirio mūšio, bandant pavaizduoti tai kaip jo kovą su Vakarais: „Jis nebuvo dirbtinai šlovinamas, bet nebuvo ir ištrintas“.
Kiti dideli Vilniaus arkikatedros požemių tyrimai ir vėl buvo atlikti ne dėl istorinio susidomėjimo, o dėl praktinių priežasčių. Šįkart tai buvo ne potvynis, o poreikis įrengti naują ventiliavimo sistemą. Būtent inžineriniai darbai ir leido atrasti tai, ką A.Pavasarytė vadina svarbiausiomis čia rastomis vertybėmis. Buvo aptikta jau minėta freska, liturginis lobynas: beveik tūkstantis liturginių vertybių, kurių pagrindu vėliau buvo įkurtas ir Bažnytinio paveldo muziejus, kad bažnytinėje erdvėje būtų galima jas pristatyti.
Ir nors neseniai buvo rastos karališkosios insignijos, viešojoje erdvėje vis kyla klausimų, ar buvo daromi sisteminiai tyrimai, siekiant atrasti vieną iš mūsų valstybingumo simbolių – Vytauto Didžiojo palaikus. Kaip teigia A.Pavasarytė, problema ir ta, kad tai turi būti kompleksinis darbas – mat patys požemiai priklauso Vilniaus arkivyskupijai ir pavesti administruoti Bažnytinio paveldo muziejui, tačiau jie negali atlikti tokių tyrimų, muziejaus visai kita paskirtis ir jis net neturi archeologinio skyriaus. Tad, tarkime, ieškant insignijų buvo pasitelkti Valdovų rūmų specialistai. Dabar, skyrus naują finansavimą, Vilniaus arkikatedros tyrimai galės smarkiai pasistūmėti į priekį. Tačiau net ir dabar kyla daug klausimų, į kuriuos turės atsakyti tyrėjai – tarkime, sienose yra nustatytos kelios tuščios erdvės, tačiau ar į visas jas skverbtis invaziniu būdu, ar tuomet netaps visi požemiai tarsi rėtis?
Tačiau A.Pavasarytė teigia, kad net ne Vytauto Didžiojo palaikų radimas jai būtų labiausiai intriguojantis radinys. „Man įdomiausia pirmosios Katedros statybų raida. Norėčiau, kad būtų galima atsakyti į klausimą – kas ir kada pastatė Vilniaus katedrą. Nes mes to iki šiol nežinome. Žinome, kad Jogaila panaudojo jau čia stovėjusį pastatą, kas yra logiška, nes Vilniuje tuo metu jau buvo pilna krikščionių. Tačiau tikslių duomenų nėra, ir tikiuosi, kad po šių tyrimų bus galima į tai atsakyti“, – sako ji.
Tačiau viena iš tyrimų krypčių, žinoma, yra ir Vytauto Didžiojo palaikai. Istorikai tirs ir apie 800 jau rastų palaikų – jau dabar tariamasi su kolegomis užsienyje siekiant gauti lyginamąjį DNR kodą, kurio dėka galima būtų sukurti pagrindinį geną.
„Mes net neįsivaizduojame, kiek praradome“, – atsidūsta A.Pavasarytė, kai kalbamės apie tai, kiek iš Vilniaus katedros per tuos šimtmečius buvo išgabenta, kas pranyko, ko dar neradome. Tačiau, reikia tikėtis, kad didieji atradimai dar bus – kaip liudija istorija, kartais tam pasitarnaudavo net ir gamtos stichijos.
