Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius A.Marčėnas išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos knygų. Jis buvo apdovanotas reikšmingiausiomis premijomis, tarp jų ir Nacionaline kultūros ir meno premija. Jo tekstai išsiskyrė intelektualumu, menine precizika, pagarba lietuvių literatūros tradicijai ir nuolatiniu dialogu su klasika bei dabartimi.
Kad tikėjimas poezija išliktų
Pasak literatūrologo, profesoriaus, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano Mindaugo Kvietkausko, Aidas Marčėnas buvo vadinamosios „lūžio kartos“, iškilusios Atgimimo metais, patyrusios kelią į Nepriklausomybę ir kūrusios naujai besiklostančiose aplinkybėse, kai literatūros vaidmuo visuomenėje stipriai keitėsi, poetas.
„Aidas tą vaidmens pasikeitimą aiškiai suvokė. Jis matė, kad aukštasis poezijos tonas susiduria su banalia ir nubūtinta tikrove, todėl poezijai reikia ieškoti kitokio balso. Ir jis drąsiai bei aistringai to balso ieškojo ir daug prisidėjo, kad tikėjimas poezijos menu išliktų“, – teigė M.Kvietkauskas.
Jis taip pat pažymėjo, kad A.Marčėno poezijoje esama daugybės gerai atpažįstamų registrų – tai ir aukštasis tonas bei ironija, kasdienybės stebėjimas bei žaismė. „Šventas žodžio lengvumas Marčėnui buvo tartum jį keliantys sparnai, kurie leido ir atitrūkti nuo tikrovės ir ironizuoti, o kartu ir išlikti virš tos kasdienybės“.
„A.Marčėnas savo kūryba tartum apjungė XX a. antrosios pusės aukštąją poezijos bangą, Sigito Gedos bei Tomo Venclovos kartos poetus su postmodernia XXI a. tikrove. Šia prasme jis tapo savotišku tiltu. Štai kodėl jo kūryba tapo be galo svarbi ir jaunesnių kartų poetams – ne vienas jų iki šiol Aidą laiko pirmuoju savo poezijos mokytoju“, – teigė M.Kvietkauskas.
Literatūrologas pabrėžė, kad ir jam pačiam jaunystėje A.Marčėno poezija, ypatingai 1993 metais pasirodęs eilėraščių rinkinys „Dulkės“, buvo tapęs šiuolaikinės poezijos etalonu.
„Sutinkant šią netikėtą ir be galo liūdną žinią norisi mintyse linkėti, kad Aidą ir toliau neštų poezijos angelas“, – 15min sakė M.Kvietkauskas.
Poetas iš Dievo
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas Rimvydas Stankevičius pabrėžė, kad A.Marčėno mirtis yra didžiulė netektis mūsų poezijai.
„Tą patį, ką sakėme mirus Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Marcelijui Martinaičiui, tą patį reikėtų sakyti ir šiandien. Tai buvo aukščiausio kalibro kūrėjas, poetas – traukos centras, poetas – formuotojas, poetas iš Dievo“, – sakė R.Stankevičius.
Jis pripažino, kad būtent A.Marčėną laiko savo poezijos krikštatėviu, kuris redagavo ne tik pirmąją, tačiau ir didžiąją dalį vėlesnių jo paties eilėraščių knygų.
„Savo kūryba jis atliepė mūsų laikmetį. Kai būdamas moksleivis perskaičiau jo „Angelą“, tai atvėrė man akis į šiuolaikinę poeziją: forma – klasikinė, o turinys – šiuolaikiškas. Galima sakyti, kad Aidas buvo šių laikų Maironis“, – teigė R.Stankevičius ir pabrėžė, kad kiekviena jo knyga tapo tikru literatūros įvykiu.
R.Stankevičius prisiminė istoriją, kai redaguojant jo paties eilėraščių knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, A.Marčėnas reikalavo pakeisti kelias vieno eilėraščio eilutes, nes jos yra silpnos. „Aš užsispyriau nieko nekeisti, nes buvau įsimylėjęs tokį eilėraštį ir nenorėjau jam nusileisti“, – pasakojo poetas.
„Pamenu, Marčėnas pasakė: Stankevičiau, tu galvoji, kad aš taisau norėdamas parodyti savo pranašumą ar autoritetą. Bet aš dirbu ne Stankevičiui ir jo ambicijoms, bet lietuvių literatūrai. Tai buvo argumentas, kuriam paklusau“, – pasakojo R.Stankevičius.
Anot jo, A.Marčėnas daugeliui jaunesnių kartos poetų buvo ir tebėra poezijos etalonas, iš kurio daugelis mokėsi ir tebesimoko rimuotos poezijos meno.
