Spaudos centre toliau tęsiasi tradicinė interneto dozavimo akcija. Kompiuterių skyriaus „protuoliai“ šiemet sumąstė pratęsti vieno slaptažodžio galiojimą laiką iki 3 valandų (pernai leisdavo vienu užėjimu naudoti 2 valandas), bet toks išradimas kosminių eilių vis tiek nesumažino. Nepaisant to, interneto ryšys turi madą nuolat striginėti ir veikia išskirtinai tik su „Internet Explorer'iu“. Jei kažkas yra įpratęs naršyti su „Firefox“, belieka tik ištarti: „Basta.“ Kaip visuomet interneto specialistai vis kažką tvarko ir krapšto. Tikriausiai jie visai nesitikėjo, kad jau nuo pirmos dienos žurnalistams ir fotografams yra būtinas spartus ryšys, kuris normaliai veikti pradės tik paskutinėmis renginio dienomis.
Šiemet Venecija ryžosi atnaujinti pamirštų ir apdulkėjusių itališkų miuziklų kolekciją. Su vienu tokiu šedevriuku ir padariau apšilimą dar antradienio vakarą. Smagiai prisiminiau legendinę baladę „Volaaaaare! Cantaaaare! Ooooo!“ ir dar daugelį kitų itališkos estrados šedevrų.
Retrospektyvinėje programoje labiausiai mūsų kraštuose žinomo Adriano Celentano režisuotas miuziklas miuziklas „Yuppi Du“, kuriame dar jaunas italų eržilas apsimetinėja Elviu Presley. Venecijoje kalbama, kad 1975-siais po premjeros Kanuose šis kultinis filmas greitai pradingo iš ekranų ir net patys italai nespėjo jo pamatyti. Nedaug trūko, kad neįvyktų ir restauruotos kino kopijos premjera, nes Adriano Celentano liko nepatenkintas angliškai sutitruotos juostos kokybe ir atšaukė renginį, bet po dviejų dienų vėl apsigalvojo.
Tai yra gryna „koeniška“ komedija su išmoningais dialogais ir absurdo momentais, kuriuose George'as Clooney, Bradas Pittas, Johnas Malkovichius, Tilda Swinton, Frances McDormand pavirsta totaliais idiotais. Užteks tų istorinių nukrypimų. Sugrįžkime į realybę. Pirmoji diena Venecijoje priklausė broliams Coenams ir juodo humoro komedijai „Perskaityk ir sudegink“, kurioje jie supynė itin painią, žiaurią, kruviną ir juokingą istoriją apie šnipus, CŽV agentus, sporto klubo trenerius, plastines operacijas atliekančius chirurgus, patologiškai neištikimas žmonas, rusų ambasados atstovus ir sekso internete ieškančius meilės vergus. Tai yra gryna „koeniška“ komedija su išmoningais dialogais ir absurdo momentais, kuriuose George'as Clooney, Bradas Pittas, Johnas Malkovichius, Tilda Swinton, Frances McDormand pavirsta totaliais idiotais.
Komplikuoto ir sudėtingo siužeto pasakoti nenoriu, nes jau spalio pradžioje patys galėsite perskaityti Joelio ir Ethano Coenų slaptą informaciją, kurią po peržiūros patartina sudeginti. Venecijos kino festivalio atidarymo ceremonijos filmas visiškai nepanašus į penkis „Oskarus“ iškovojusią dramą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, o šiek tiek primena „džeimsbondišką“ „Didžiojo Lebovskio“ ir „Nepakenčiamo žiaurumo“ mišrainę.
Dar norėčiau prisiminti „Perskaityk ir sudegink“ kūrybinės grupės spaudos konferenciją, kuri eilinį kartą man įrodė, kad kai kurie italų žurnalistai yra visiški idiotai. Cituoju vieną klausimą Bradui Pittui: „Kai praėjusiais metais viešėjote Venecijoje, dar turėjote keturis vaikus, o dabar jau auginate šešis. Kaip atrodys jūsų šeima kitais metais?“ Patikėkite, tokios nesąmonės salėje skamba gan graudžiai. Bet dar keisčiau atrodo, kai po 2 minučių atsistoja kitas kvailys ir užklausia, kaip laikosi Brado Pitto dvyniai ir kada įvyks George'o Clooney vestuvės. Griūk negyvas po tokių superklausimų!
„Tai kad esi tokia baisi, kad mes turėsime bėgti nuo tavęs", – atsako jai žodžių kišenėje neieškantis Bradas Pittas. Bet tuo cirkas nesibaigė. Susitikimo pabaigoje prie aktorių stalo išėjo mergina, tikrai įsivaizduojanti, kad yra nerealiai graži ir seksuali. Ji buvo apsirengusi sportine apranga ir laužyta anglų kalba pradėjo šūkauti į mikrofoną, kad labai nori užsirašyti į sporto klubą, kuriame treneriu dirba Bradas Pittas. Pas Coenus jis vaidina trenerį naivuolį, bet spaudos konferencija juk nėra filmas. „Mielas treneri, ar jūs bėgsite paskui mane“, – net du kartus išdrįsta pakartoti trumpais šortais pasipuošusi mergina. „Tai kad esi tokia baisi, kad mes turėsime bėgti nuo tavęs", – atsako jai žodžių kišenėje neieškantis Bradas Pittas. Visi ploja, kad nuleido ant žemės pasipūtėlę italę. O aš niekaip nesuprantu, iš kur atsiranda tokie pseudo žurnalistai. Juk į spaudos konferenciją buvo įleidžiami tik prioritetinių raudonųjų akreditacijų turėtojai.
Kadangi akredituoti spaudos atstovai gauna privilegiją pamatyti kitos dienos filmus iš anksto, jau galiu parašyti, kad šiemet ypač stiprius kūrinius startui pasirinko programos „Horizontai“ ir „Venecijos dienos“. Po italų režisieriaus Marco Pontecorvo jaudinančios dramos „PA-RA-DA“ peržiūros garsiai ir ilgai plojo ne tik italai. Bukarešte nufilmuotas vaidybinis filmas pasakoja apie prancūzų artistą, kuris savanoriškai atvyksta į Rumuniją gelbėti rūsiuose gyvenančių ir likimo valiai paliktų vaikų.
Jis drąsiai kovoja prieš purviną sistemą ir korumpuotą policiją, kad galėtų parodyti moksleiviams kitokį gyvenimą be kvaišalų ir alkoholio. Pažiūrėjęs juodu humoru prikimštą siurealistinę dramą „Žmogus iš niekur“ padariau išvadą, kad 2008-ieji yra belgų kino renesanso metai. Prie Kanuose matytų trijų puikių filmų drąsiai galėčiau pridėti Patrice'o Toye linčišką istoriją apie vyrą, kuris svajojo pradingti ir nebegrįžti.
