Panašaus stiliaus filmą reikėjo rodyti anksčiau, nes dabar jis atrodo lyg mokslo metus pramiegojęs paauglys, kuris pamiršo, kad šita pamoka jau buvo išdėstyta vakar.
Karas yra blogis, karas veikia jame dalyvaujančių jaunuolį psichiką, karas yra narkotikas, karas reikalauja beprasmiškų mirčių. Kiek kartų galima kartoti tuos pačius klausimus?Kathryn Bigelow neturi naujų pabūklų ir šaudo tais pačiais šoviniais, todėl filmo dramatizmas išgaruoja dar jam neįpusėjus. Man jis priminė atskirų epizodų kratinį, o tiksliau televizinį serialą apie šauniuosius ir bebaimius amerikiečių kareivius, kurie suspėja visur, išminuoja vieną bombą, sprogime praranda bičiulius, suranda ir nukenksmina kitą miną, pasimuša ir pajuokauja tarpusavyje, pašaudo į aršius snaiperius ir vėl „užsirauna“ ant bombos miesto gatvėse. Priešai žiaurūs, išmoningi ir negailestingi, nes sprogmenis slepia po geležinkeliu, automobilio akumuliatoriuje ir net mirtinai nukankinto vaiko pilve. Karas yra blogis, karas veikia jame dalyvaujančių jaunuolį psichiką, karas yra narkotikas, karas reikalauja beprasmiškų mirčių. Kiek kartų galima kartoti tuos pačius klausimus? Nežinau, kodėl „Pavojaus naikintojas“ dalyvauja Venecijos festivalio konkurse, nes tai yra eilinis veiksmo trileris su susišaudymais, sprogimais ir pamokančiu didaktiniu moralu. Jo pagrindinis tikslas – suteikti žiūrovui pramogą, tad rodyti tokį filmą reikia komerciniame repertuare. Mes visi žinome, kad Irake vis dar tęsiasi karas ir apie tai priminti niekam nereikia.
Papildomai norėčiau padiskutuoti apie vieną įdomų „Pavojaus naikintojo“ aspektą. Festivalio kataloge ir reklaminiame plakate nurodoma, kad pagrindinius vaidmenis filme atlieka Ralphas Fiennesas, Guy'us Pierce'as, Davidas Morse'as ir Evangeline Lilly. Bet tai tik geniali Holivudo rinkodaros profesionalų apgaulė, kuri papiktins daug vilčių investavusius žiūrovus. Australas Guy'us Pierce'as pasirodo tik įvadinėje scenoje, pamėgina išminuoti bombą ir tuoj pat sprogsta. Britą Ralphą Fiennesą atpažinau iš akių 50-ąją filmo minutę. Po to jis nusimetė arabišką galvos apdangalą, pasakė keletą visiškai nereikšmingų frazių, iššovė porą kulkų į pasislėpusius snaiperius, o tada Kathryn Bigelow paėmė ir leido pašauti savo didžiausią žvaigždę. Kas čia per „chaltūra“?
Šiaip Venecijoje jau jaučiasi festivalio pabaiga. Renginio teritorijoje akivaizdžiai sumažėjo žmonių, nebeliko eilių prie interneto, salėse pilna neužimtų vietų.Ralphas Fiennesas parduoda filmą savo vardu, o geriausiu atveju gauna tik kokias 5 minutes. Panašaus likimo sulaukė ir TV serialo „Dingę“ gražuolė Evangeline Lilly, kurios suvaidinta profesionalaus išminuotojo žmona tik pakelia telefono ragelį, nueina į parduotuvę su iš Irako grįžusiu vyru ir virtuvėje nulupa morką. Nežinau, kaip jums, bet man būtų pikta, jei turėčiau mokėti už filmą su Ralphu Fiennesu, kurio vietą užima kiti mažiau žinomi aktoriai Jeremy Renneras ir Anthony Mackie.
Šiaip Venecijoje jau jaučiasi festivalio pabaiga. Renginio teritorijoje akivaizdžiai sumažėjo žmonių, nebeliko eilių prie interneto, salėse pilna neužimtų vietų. Visi svarbiausi kino industrijos atstovai ir verslininkai dar antradienį išvyko į Torontą, kur kaip tik šiandien prasideda kitas festivalis ir didelė kino mugė. Būtent Kanadoje paaiškės daugelio Venecijos filmų tolesnis likimas, nes kino versle jau nusistovėjo tradicija, kad platintojai užsuka į Lido salą tik pažiūrėti naujų filmų, o derybas dėl kainų pradeda Toronte.
Panašu, kad prodiuserius nuolat spaudžiantis ir pasaulinių premjerų reikalaujantis nekonkursinis festivalis šiemet laimės konkurencinį karą prieš Veneciją ir turės daug stipresnių filmų. Jeigu jau kino bienalės meno vadovas Marco Mulleris pirmą kartą viešai prabilo apie agresyvią Toronto taktiką „jie arba mes“, tai reiškia, kad vyksta negraži užkulisinė kova. Savo ruožtu jis sugebėjo susirasti tokių filmų, kurie nepateko į Torontą. Pavyzdžiui, Kanadoje niekas nepamatys ryškiausių Venecijos konkurso lyderių: nepriklausomos dramos „Vegas: remiantis tikra istorija“ ir animacinės pasakos „Ponis ant uolos prie jūros“, kuri kol kas pirmauja publikos balsavime ir dalijasi 1-2 vietas itališkiems leidiniams rašančių kritikų vertinimų lentelėje.
Filme nėra labai daug dialogų, kai kuriose ilgose scenose garsas visiškai nutyla, o daugybės siužetinių linijų galai susiriša tik pačiame finale. Tokiam kūriniui iš tiesų reikia labai labai daug kantrybės, atidumo ir pastabumo.Toronto programose nebus ir Egiptą atstovaujančios dramos „Žemyno viduje“ (Inland), kuri trečiadienio vakarą buvo pagerbta griausmingai plojimais ir palaikymo šūksniais. Tiesa, Tariqo Teguia lėto ir sunkaus filmo pabaigos sulaukė tik 1/3 internacionalinės spaudos atstovų. Kitiems nepakako kantrybės 2 val. 20 min. trukmės meditacijai apie nelegalią afrikiečių emigraciją į Europą, narkotikų prekeivių, sprogdintis pasiruošusių būsimųjų savižudžių, įkyrių Maroko policininkų ir žmones grobiančių teroristų persikertančius kelius bekraštėje dykumoje. Tas nenutrūkstantis išėjinėjimas iš salės ir dėmesį blaškantis kėdžių bumbsėjimas dar labiau apsunkino žiūrėjimą.
Filme nėra labai daug dialogų, kai kuriose ilgose scenose garsas visiškai nutyla, o daugybės siužetinių linijų galai susiriša tik pačiame finale. Tokiam kūriniui iš tiesų reikia labai labai daug kantrybės, atidumo ir pastabumo. Tikriausiai tik po antrosios peržiūros bus įmanoma sudėlioti visus taškus. Manau, kad filmui „Žemyno viduje“ bus žiauriai sunku susirasti savo auditoriją netgi festivalinėje aplinkoje, bet iškentėję šį neeilinį išbandymą žiūrovai ilgam prisimins Tariqą Teguia ir unikalaus formato kiną.
