Žinoma, kad prastas filmas yra itališkas. Argi gali būti kitaip? Režisieriaus Pappi Corsicato nešvanki erotinė komedija „Nesutarimai dėl sėklos“ (Il Seme della discordia/The Seed of Discord) neturi nė trupinėlio meninės vertės, bet mūsų gerbiamas supersirgalius Sėkla čia ne prie ko. Neabejoju, kad „Amerikietiško pyrago“ tualetinius juokelius nukopijavęs ir vyresnei auditorijai skirtas filmas Italijos kino teatruose parduos daug bilietų ir sukaups tiek milijonų eurų, kiek planuoja šią nesąmonę finansavęs Silvio Berlusconi. Bet vis dar nesuvokiu, kodėl mes, festivalio svečiai, buvome priversti žiūrėti ištvirkėliško ir gašlaus humoro pseudo komediją su begėdiškai blogai vaidinančiais aktoriais? Tai kas, kad Caterina Murino atrodo velniškai seksualiai ir viliojančiai, o Alessandro Gassmanas tikriausiai yra laikomas svajonių jaunikiu. Net negalėčiau pasakyti, kad jie vaidina. Greičiau maivosi ir demonstruoja žinomų dizainerių kostiumus, reklamuoja kosmetiką, matuojasi sukneles su plačiomis iškirptėmis bei trumpus sijonėlius.
Nesusilaikysiu nepapasakojęs „genialaus“ siužeto. Jis yra tiesiog superinis. Turtinga miesto gražuolė ir geidžiamiausias moterų vyrukas niekaip negali susilaukti vaikų. Merginos motina įkyriai rūpinasi ir organizuoja vizitus pas visokio plauko seksopatologus. Galiausiai vieną dieną apvalių kūno formų žmonelė pasijaučia nėščia, bet tą pačią dieną jos nesiskutęs sutuoktinis sužino, kad vis dėlto jis yra sterilus. Kas gi įkišo savo antrą galą? Štai kur hamletiška problema, kuri nagrinėjama kone pusvalandį. Būtent prieš gerąją žinią merginą buvo užpuolę jos pinigų užsimanę kvaili paaugliai ir paliko be sąmonės, o ją atgaivino nesveikai susižavėjęs ir nuolat persekiojantis karabinierius. Nejaugi jis nesulaikė kelnių užtrauktuko?
Niekada negalvojau, kad pamatysiu tokį absurdišką ir kičinį filmą Venecijos kino festivalyje. Režisierius leidžia sau juokauti rimtomis temomis ir nelaimingosios merginos mamos lūpomis numeta juokelį: „Ech, vargšelė mano dukrelė, ji nežino ir neprisimena, kaip tapo nėščia. Bosnijos karą ištvėrusios moterys taip pat nepažįsta savo vaikų tėvų.“ Jeigu jau eina tokie pokštai, tai lengva suprasti, kad filmas yra pavojuje. O jei dar plakato idėja atvirai plagijuoja „Amerikietiškas grožybes", peršasi išvada, kad italų kino kūrėjai išgyvena idėjų badą.
Neapsakomai džiaugčiausi, jei visi festivalio filmai būtų tokio aukšto lygio, kaip Darreno Aronofsky drama „Imtynių kovotojas“ (The Wrestler), kuri sugrąžins šlovę skandalingajam Mickey Rourke'ui. Tai yra jo benefisas, ko gero, pats geriausias vaidmuo duobėtoje karjeroje. Man atrodo, kad režisierius teisingai išsirinko patį tinkamiausią kandidatą imtynių veterano vaidmeniui. Sunku būtų įsivaizduoti kokį kitą aktorių. Bent jau pats Mickey Rourke'as sako, kad tai „the best fucking movie I've ever made“ ir man nesinori nesutikti. Buvęs boksininkas įkūnija vienišą kaip vilkas imtynių profesionalą, kuris geriausiais šlovės metais pamiršo kelią į namus ir beveik nepažįsta savo dukters. Bet dabar jam beliko tik raumenys, traumos, liūdesys, tuščia kišenė ir kolegų pagarba. Vyras dalyvauja parodomosiose varžybose, kuriose su menamais priešininkais susitaria, kas ir kada darys kokį veiksmą ringe. Galiausiai jį sustabdo infarktas ir kategoriškas gydytojų draudimas grįžti į ringą.
Mickey Rourke'as kuria simpatišką personažą ir priverčia dėl jo jaudintis, bet nevengia sveiko juodo humoro. Ironiški pokštai labiausiai pasireiškia imtynių kovotojo Randy „Avino“ Robinsono sufabrikuotose žiauriose dvikovose ir rutininiame darbe prekybos centro klientų aptarnavimo skyriuje. Smagiai prajuokina herojaus palyginimas su filmo „Kristaus kančia“ personažu. Labai gerai surežisuoti vienišiaus naktiniai vizitai į striptizo klubą ir jautrūs pokalbiai su populiariausia šokėja, kurią drąsiai vaidina „Oskaro“ premijos laureatė Marisa Tomei. Bet emocijų pikas pasiekiamas ringo veterano bandymuose užmegzti ryšį su lesbiete dukra. Tai dar vienas stiprus filmo vaidmuo, priklausantis jaunai aktorei Evan Rachel Wood.
Nori nenori, bet „Imtynių kovotojas“ provokuoja prisiminti filmą „Rokis 6“, nes Mickey Rourke'o kūno formos panašios į Sylvesterio Stallone pasenusių raumenų kalną. Skirtumas tik tas, kad Randy „Avinas“ Robinsonas nemanipuliuoja žiūrovo jausmais ir neprašo jo gailėtis, ką nuolankiai darė sentimentalusis Rokis Balboa. Kadangi „Rokis“ visai sėkmingai sukovojo Lietuvos kino teatruose, norisi tikėti, kad mūsų auditorija neliks abejinga talentingojo Darreno Aronofsky („Rekvijem sapnui“, „Versmė“) neholivudiniam filmui, kuriame yra daug dramos, komedijos, puikios muzikos (titulinę dainą įrašė Bruce'as Springsteenas), didingų emocijų, efektingų veiksmo scenų ir atviras interpretacijoms taškų nesudėliojantis finalas. Juk imtynės dažnai vieši lietuviškų televizijų programose, o čia parodoma kita šio pavojingo pramoginio sporto pusė.
Nuo pat penktadienio ryto Venecijoje kalbama viena tema – Mickey Rourke'as privalo būti apdovanotas „Volpi“ taure už geriausią vaidybą. Gaila, bet tokiu atveju „Imtynių kovotojas“ negalėtų iškovoti „Auksinio liūto“, nes tą draudžia festivalio reglamentas. Geriausios aktorės titulas pranašaujamas nuostabiajai Anne Hathaway už vaidmenį dramedijoje „Reičel ketina ištekėti“, kuris atskleidė aktorės naujus talentus ir įrodė, kad ji moka įkūnyti ne tik princeses, pelenes ir ilgakojes gražuoles. Būtų idealu, jei vertinimo komisijos pirmininkas Wimas Wendersas neprisigalvotų kažkokių nesąmonių ir teisingais sprendimais išgelbėtų prasčiausią konkursinę programą surikiavusio Venecijos kino festivalio reputaciją.
