Filmo prodiuseris ir režisierius Žilvinas Naujokas 15min pasakoja, kaip gimė sprendimas atsisakyti drono ir didingumo ir kodėl antroji dalis prasideda ir baigiasi toje pačioje sodyboje Kintuose, skambant gongų muzikai.
– Po pirmojo virtualios realybės filmo „Aš Lietuva“ (rež. Donatas Ulvydas, prod. Žilvinas Naujokas) sulaukėte daug atsiliepimų. Jį pamatė apie 100 tūkst. žmonių. Kaip nusprendėte kurti ir antrąją dalį – „Aš Lietuva 2: Kelionė į save“?
– Matyt, tai – natūralus kiekvieno kūrėjo postūmis, kai gaunama daug gerų atsiliepimų ir reakcijų, galvojama apie tęsinį. Kitaip tariant, jei jaučiama paklausa, reikia tęsti. Žmonės, žiūrėję pirmąją dalį, klausė kūrėjų, ar būtų įmanoma pamatyti šiek tiek daugiau. Lietuva, atrodytų, maža šalis, tačiau joje telpa gerokai daugiau nei 20 minučių nufilmuoto laiko.
Patys gyvename virtualia realybe, ji mums patinka, daug laiko su ja praleidžiame, matome, kaip kiti žmonės reaguoja. Vis dėlto įėjimas į kitą erdvę ir kitą tikrovę yra paveikus.
Tiesa, tikrai stengėmės parodyti kitokią Lietuvą nei buvo pirmame filme. Nesinorėjo rodyti to paties, kopijuoti.
– O kuo kitoks yra antrasis filmas? Ar pokytis gavosi organiškas, o gal daug planavote?
– Kaip ir vaidybiniame kine, taip ir dokumentikoje reikia labai daug ką susiplanuoti. Svarbios ne tik lokacijos, bet ir laikas, kuriose filmuojama – tarkime, besileidžianti ar kylanti saulė veikia vaizdą, tad turime iš anksto dėlioti planus.
Manau, kad skirtumas nuo pirmojo filmo užkoduotas pavadinimo paantraštėje – „Kelionė į save“. Pirmajame filme daugiau filmavome dronu, buvo kylama į viršų, žvelgiama iš paukščio skrydžio. Norėjome parodyti Lietuvos grožį iš viršaus. O štai antrojo filmo atveju norėjosi artimesnio, intymesnio kontakto, tad ir filmas juda lėčiau – žmogus gali skirti dėmesio apsižvalgymui, objektai filmuojami iš arčiau, kuriamas buvimo arti jausmas. Buvimas arčiau Lietuvos jaučiamas ir tekste, kurį žiūrovas girdi, manau, kad jis kiek intymesnis, gilesnis, filosofiškesnis, einantis į žmonių sąmonę per pasąmonę.
Tą turėdami galvoje rinkomės ir vietas, kurias filmavome. Į filmą įeinama ir išeinama toje pačioje vietoje, sodyboje Kintuose, kurioje skamba gongų muzika. Norėjome sukurti meditacinę patirtį Lietuvos kontekste.
– Pirmoje dalyje tarsi buvo orientuojamasi į didingumą, o štai antrojoje dalyje siekiama pasinerti į meditacinę būseną. Net pagalvojau, kad tai savotiška nuoroda į baltišką kultūrą, mitinę plotmę.
– Tikrai taip! Buvome sau pasakę, kad šioje dalyje norime daugiau gamtos ir šiek tiek mažiau objektų ir miestų. Tiesa, vienas segmentas filme skirtas mažesniems miesteliams, nes pirmojoje dalyje susitelkėme į didesnius miestus, tad nenorėjome pamiršti ir mažesnių. Kai lankėme įvairius miestelius su pirmuoju filmu, išgirsdavome žmonių mintis ir norus pamatyti daugiau, tad į juos atsižvelgėme. Norėjome, kad ir kitų miestelių gyventojai gautų progą pamatyti savo miestą.
Žinoma, pagrindinis kriterijus – gamtos grožis, tad jeigu norėjome filmuoti daugiau vandens, tai ieškojome ir gražių vietų. Dar vienas kriterijus, renkantis lokacijas, buvo ir tokios vietos, kurių galbūt ne kiekvienas ir gali pamatyti, tarkime, Pervalkos švyturys. Nėra taip paprasta nuplaukti. Taip pat – Mirusios kopos.
– O kokių atsiliepimų jau girdėjote iš filmo žiūrovų?
– Pastebėjau, kad reakcija žiūrint virtualios realybės filmus, kuriuos sukūrėme, yra panaši. Tarkime, į animacinį filmą „Žaisti gyvenimą“, sukurtą pagal Algio Kriščiūno paveikslus žiūrovai reaguoja asmeniškai. Panašiai ir su filmais apie Lietuvą. Žmonės lieka be žado, išreiškia savo jausmus ašaromis, išeina susimąstę. Kalbesni lietuviai dalijasi, kad tokie filmai iššaukia jausmus, kuriuos jie teigia seniai jautę – tarkime, gilų ryšį su savo valstybe, kad šis filmas leido pajusti patriotizmo jausmą,
– O kai galvojote apie virtualios realybės filmų siekius tikėjotės kažko panašaus? Ką norėjote, kad žmonės pajustų?
– Žinoma, kiekvienas kūrėjas nori, kad jo kūrinys iššauktų reakciją. Tiesa, nesitikėjome tokių stiprių reakcijų. Tai – labai smagu.
Beje, mūsų dažni žiūrovai yra mokiniai ir studentai, t.y. jauni žmonės, tad neabejotinai norėjome įgyvendinti ir edukacinę liniją. Jaunimui būna smagu paskraidyti ar tiesiog pabūti vietoje, kurios jiems dar neteko pamatyti.
Džiaugiamės ir vyresnių žmonių, senjorų apsilankymais. Matosi, kad suteikiame jiems teisę aplankyti tas vietas, kuriose jie nebuvo ar buvo seniai. Dargi – išeiti iš gal kiek niūros kasdienybės. Virtualios realybės filmo poveikis gilesnis nei paprasto filmo. Smagu matyti vyresnių žmonių džiaugsmą apsilankius. Dar maloniau matyti, kai visos šeimos ateina: vaikai atsiveda tėvus, seneliai – anūkus. Gražus būdas šeimoms pabūti kartu.
– Kaip suprantu, filmus rodote ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos -miestuose? Jei taip, tai kur juos galima pamatyti?
– „Hexa cinema“ virtualios realybės kino erdvės yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, bet vyksta ir išvažiuojamieji seansai po Lietuvą. Jau suplanuoti seansai ir Utenoje, Kupiškyje, lankėmės Kėdainiuose ir Ukmergėje.
Taip pat seansus galima ir užsisakyti: tai gali padaryti ir mokyklos, ir įvairios kitos grupės.
