ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI: MOLAS – ŠEŠĖLIŲ VALDOVAS (Star Wars: Maul – Shadow Lord) (Disney +)
Trumpai, apie ką: po Klonų karų Dartas Molas pabėga iš nelaisvės ir bando atkurti savo sugriautą nusikalstamą imperiją – „Šešėlių kolektyvą“. Jis siekia atkeršyti buvusiems sąjungininkams, kurie jį apleido, ir manipuliuoja galaktikos pogrindžio grupuotėmis, tuo pačiu vengdamas stiprėjančios Imperijos.
„Molas – šešėlių valdovas“ suteikia daug veiksmo, dinamikos, netgi politinės intrigos. Todėl manyti, kad tai yra animacinis serialas, o tai reiškia, kad jo esminė auditorija nėra suaugę žmonės, būtų tiesiog keista. O gal tai vaizdo medijos ateitis: kai viskas brangsta ir persikelia į mažuosius ekranus, būtent taip reikia pasakoti fantastines istorijas.
Pirma mintis? Ououou, iš lėto leidžiasi saulė... O jei rimtai, išsyk atkreipsiu dėmesį į čiubaką kambaryje – aš nesu didžiausias „Žvaigždžių karų“ fanas. Šios sagos istorijų yra per daug, jos pernelyg netolygios, ir šiaip idėja apie tai, kad tam, jog kažką suprastum, turi pažiūrėti kažkokio kito serialo 3 sezono 7 seriją, mane paprasčiausiai nervina. Į tai gilintis nėra nei laiko, nei noro. Visgi, pačią franšizę kaip objektą stebėti vis dar smalsu, nes ji ne tik turi prisitaikyti prie priekabių gerbėjų, tačiau ir vis siūlyti kažką naujo, bet nepernelyg naujo, nes bus taip kaip su „Paskutiniu džedajumi“, kurio pasirodymą fanatai priėmė baisiau nei krikščionių bažnyčia ereziją.
Todėl matyti serialą apie Molą, raguotai raudoną zebrą–blogietį iš „Pavojaus šešėlio“ („Star Wars: Episode I – The Phantom Menace“, 1999), kur jis buvo perkirstas pusiau, yra keista. Taip, spėju, serialai, filmai, knygos ir žaidimai paaiškina, kaip jis sugebėjo išgyventi (nors tai išgyventi galėtų nebent sliekas), tačiau mes turime priimti, kad jis gyvas ir kad jis labai piktas. Tai reiškia, kad pasiruošti serialui, deja, reikia.
Kuomet padarysite namų darbus (niekada nemaniau, kad reikės tai sakyti, norint pažiūrėti multiką), jūsų laukia išties smagus nuotykis, kuris vis labiau parodo, kad animacija tolsta nuo tradicinės vaikų ir paauglių auditorijos. Aišku, tai dar nėra Tarantino filmai, tačiau ir čia smurto pakaks (vargšai droidai ir ateiviai), personažų motyvacijos yra iki galo neaiškios, nėra vien tik blogio ir gėrio, o viskas painiojama intrigose. Be to, ir pati animacija jau nebėra vien tik nupoliruotas kompiuterinis paveikslas; „Molas – šešėlių valdovas“ yra šiurkšti, teksturuota šventė akims, kurios aplinka primena cyberpunk kūrinius, o bandymai semtis įkvėpimo iš visų girto „Žvaigždžių karų“ serialo „Andoras“ („Andor“, 2022-2025) yra pakankamai sėkmingi.
Iš kitos pusės, tai serialas „Žvaigždžių karų“ fanams, nes tiek gilintis, kas, kam, kodėl ir kaip įvyko iki šios serialo įvykių, paprastam žiūrovui gali būti kančia. Prisikėlęs iš numirusių pagrindinis blogietis tik sukuria dar didesnį įspūdį, kad ši franšizė pernelyg rimtai į save žiūri ir dažnai bando įsiteikti sektą primenantiems gerbėjams. Prisipažinsiu, gal net būtų smagu tokią istoriją stebėti ne „Žvaigždžių karų“ fone, kur, atrodo, jau viskas buvo parodyta, išnaudota, išspausta ir netgi išpiešta. Tiesa, keli VŪM VŪM su šviesos kalavijais dar niekam nepakenkė...
MALKOLMAS VIDURINYSIS: GYVENIMAS VIS DAR NESĄŽININGAS (Malcolm in the Middle: Life's Still Unfair) (Disney +)
Trumpai, apie ką: Praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo to laiko, kai paliko namus, Malcolmas susikūrė naują gyvenimą su dukra ir drauge, sąmoningai laikydamasis atokiau nuo savo disfunkcinės šeimos. Jo kruopščiai kontroliuojamą pasaulį sukrečia tėvai Halas ir Lois, pakvietę jį į savo 40-ąsias vestuvių metines ir privertę jį dalyvauti jų šventėje.
„Malkolmas vidurinysis...“ yra nepatogus, keistas, pagiežingas, egocentriškas sitcomas, dar ir suvaidinantis perlenkiant visas įmanomas lazdas. Galbūt tai atrodė žavingai, kai daugumai aktorių buvo po 13 metų, tačiau dabar žiūrėti tokio stiliaus komediją yra tiesiog velnioniškai nepatogu...
Humoras jau yra toks dalykas, kurį sunaikina vienas paprastas žodis „nejuokinga“. Vos jam nuskambėjus, knyga, filmas ar šiuo atveju serialas praranda bet kokį bent jau minimalų žavesį ir viskas ima erzinti. Aš neprisimenu originaliojo „Malkolmo viduriojo“, o Frankie Munizas man niekada nebuvo kuo nors ypatingas, tačiau Bryanas Cranstonas buvo „Bręstančio blogio“ ponas Heizenbergas, todėl nenuostabu, kad pamatyti, iš kur šis fantastiškas aktorius atėjo, buvo būtina. Tiesa, aš pasirinkau naująją „Malkolmo“ versiją ir, Dieve, kaip aš suklydau...
Naujasis „Malkolmas vidurinysis...“ yra rakšties, užstrigusios po nagu, televizinė versija. Visi šio serialo herojai tarnauja vienam tikslui: vesti iš proto ne tik vieni kitą, bet ir žiūrovus, nes jų mažvaikiškas, infantilus, nebrendyliškas elgesys sukelia ne šypseną, o grimasą, ne juoką, o klyksmą, o tyčia bloga vaidyba – ne susižavėjimą, o įtarimą, kad žiūri kokį nors Artūro Orlausko serialą. Aš suprantu, kad animacinio filmo stilistika ir fizinė komedija galėjo atrodyti smagiai, kuomet patys aktoriai buvo, kaip minėjau, vaikai ar paaugliai, tačiau dabar jie labiau primena sociopatus, kuriems trūksta vos vieno žingsnio iki psichopatijos.
Lyg prastam cirke numerius atliekantys, vienas kito atžvilgiu pikti ir emociškai nesubrendę šeimos nariai suteikia žodžiui egoizmas naują prasmę, bet net ir tai galima būtų atleisti. Svarbiausia, kad „Malkolmas vidurinysis..“, kaip minėjau, yra absoliučiai nejuokingas. Net ir tos vietos, kurios potencialiai galėtų kelti ūpą, yra tiek dirbtinės, kad galvoji „na, taip, tai netikras, tai komedijos pasaulis, bet jame vis tiek funkcionuoja žmonės“. Dabar susidaro įspūdis, kad žiūriu karščiuojančių scenų rinkinį, kurių highlightu tampa scena, kurioje Bryano Cranstono vaidinamas tėvas prisiryja LSD ir haliucinuoja savo paties gimimą. Kaip suprantate, subtilumo čia nerasta.
„Malkolmas vidurinysis...“ yra įvardijamas kaip serialas, kurį reikia suprasti, prisileisti, paklusti jo žaidimo taisyklėms, tačiau kai žaidimas yra toks purvinas, jame ne tik dalyvauti, bet net ir žiūrėti jį nesinori.
NEPAPASAKOTA: KALINIAI BLAZERS (Untold: Jail Blazers) (Netflix)
Trumpai, apie ką: 2000-ųjų pradžioje NBA komanda „Portland Trail Blazers“ komanda balansuoja ant plonos ribos: ji pasiekia puikių rezultatų, rimtai svarsto apie čempionų žiedus, tačiau susiduria ir su vis didėjančiais skandalais. Talentų kupina komanda, kurioje žaidžia tokie žaidėjai kaip Rasheedas Wallace'as ir Damonas Stoudamire'as, ne tik priversta spręsti drausmės problemas ir nuolatinius incidentus tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, bet dar ir bandyti įveikti savo priešininkus „Los Angeles Lakers“ su Shaquillu O'Neillu ir Kobe Bryantu priešaky. Ir dar per juos Sabonis netapo NBA čempionu...
„Nepapasakota: Kaliniai Blazers“ nors ir probėgšmiais, tačiau efektyviai papasakoja istoriją, kurioje ego, pernelyg didelis pasitikėjimas savimi ir įsivaizdavimas, kad esi pasaulio bamba, galiausiai atima iš žmonių galimybes įgyvendinti svajones. P.S. Arba ne, nes didžiausias „Jail Blazers“ šmikis Rasheedas Wallace'as vis tiek tapo NBA čempionu.
Šią dokumentiką skaudu žiūrėti, pirmiausia, dėl to, kad būtent netinkamas tuometinių bleizerių elgesys iš esmės atėmė iš Arvydo Sabonio galimybę triumfuoti NBA. Dideli ego su dar didesniais pinigais bei nuolatiniu požiūriu, kad aš esu svarbesnis ne tik už faną, bet ir už artimą savo, galiausiai ne tik sunaikino franšizę iš vidaus, tačiau ir nuteikė vietos gerbėjus prieš komandą. O paskui ir teisėjus, ir NBA vadovus, ir vienus prieš kitus... Tai buvo parako statinė, aplink kurią visi, kas norėjo, tiksliau vienas žmogus – generalinis vadybinkas Bobas Whittsitas, sprogdino vis daugiau fejerverkų. Važiavo vis problematiškesni žaidėjai, suėmimų, skandalų ir techninių pražangų daugėjo, kol statinė sprogo, tačiau naujasis čempioniškas amžius į Oregoną taip ir neatėjo.
Gaila, ypač žinant, kokį potencialą 1999-aisiais ši komanda turėjo ir kaip skausmingai ji pralaimėjo Vakarų konferencijos finale tuo metu į aukštumą kilusiems „Los Angeles Lakers“. Todėl keista dabar stebėti to meto liudininkus, tiksliau kaltininkus, dabar aiškinančius, kad čia nieko baisaus neįvyko, kad mes tiesiog buvome savimi ir klaidų niekada nebuvo padaryta.
O ir pats dokumentinis filmas atrodo nepilnas ir vienpusis. Juk jame nebuvo pakalbinti visi svarbiausi asmenys, pavyzdžiui, treneriai, Scottie Pippenas, Steve'as Smithas ir, aišku, Arvydas Sabonis, tuo metu iš Wallace'o gavęs rankšluosčiu per veidą.... Dabar susidaro įspūdis, kad visi tie skandalai tebuvo linksmi nuotykiai, o fanai – būtent tie žmonės, kurie palaiko žaidėjus, kuriems komandos iš tiesų reiškia, kurie serga už savo miestą – tik nedėkingi mulkiai, kurie privalo lenktis prieš žaidėjų talentą. Kalti liko visi, išskyrus tų skandalų dalyvius.
„Trail Blazers“ komanda prarado puikią progą ne tik tapti geriausia pasaulio komanda, bet ir palikti didžios, įvairiapusės ir talentingos komandos įspaudą NBA istorijoje. Pats atsimenu, kiek daug vilčių teikė šis kolektyvas, ir kokia buvo svajonė, kad pagaliau lietuvis karaliaus NBA. Deja, čempiono mus vis dar tenka laukti...
KONFLIKTAS. 2 SEZONAS (Beef. Season 2) (Netflix)
Trumpai, apie ką: jauna pora, dirbanti turtuolių užmiesčio klube, įsitraukia į savo turtingo viršininko ir jo žmonos gyvenimą, netikėtai tapę smarkaus poros ginčo liudininkais. Kai jie pabando pasinaudoti tuo, ką matė, atrodytų, ne itin kalta situacija perauga į šantažą, manipuliacijas ir vis stiprėjantį abiejų pusių kerštą troškimą.
„Konflikto“ antrasis sezonas toli gražu nėra toks stebinantis ir sudrebinantis, koks buvo debiutinis, tačiau serialo kūrėjas Lee Sung Jinas vis dar turi keletą kozirių, kurie nors ir gal dirbtinoki, tačiau vis dar gali lengvai pritraukti prie ekrano.
Pirmasis šio serialo sezonas buvo lyg koks TV cunamis ar taifūnas; puikieji Steve Yeunas ir Ali Wong, tiesiog pirmykštis pyktis ir aistra bei didelis noras pasakyti daug tiesios, ir ypač nemalonios, apie žmones vedė į priekį tiek personažus, tiek žiūrovus. Tai išsyk atrodė kaip asmeninis projektas, todėl nenuostabu, kad po sėkmės atsirado pinigai ir antras sezonas. Dabar aktoriai žymesni, aplinka turtingesnė, geografija plastesnė. Tačiau ar taip geriau?
Atsakymas, be abejo, ir deja, – ne. Nepaisant puikių patyrusių aktorių (Oscarą Isacą ir Carrey Mulligan smagu būtų žiūrėti, net skaitančius telefonų knygą) ir tikrai jaudinančio jaunimo, pats serialas, kaip minėjau, atrodytų, yra gimęs ne iš širdies, o iš intelekto, ne iš aistros, o iš smegenų, ne iš pajautimo, o iš sugalvojimo. Todėl situacijų absurdiškumas virsta keista logine seka, kai jau automatiškai tikiesi neva netikėtų siužeto vingių, ir jie tavęs nešokiruoja, nes, nors jų ir neatspėjai, bet jų laukei. Be to, kažkur smegenų kamputyje, galbūt dėl dalies personažų iš Pietų Korėjos, gal dėl paties serialo kūrėjo kilmės, balselis viduje vis kartoja: po velnių, „Parazitas“ („Parasite“, 2019) tai darė geriau.
Be to, reikia pripažinti, kad su šiuo sezonu kažkur dingo paties „Konflikto“ identitetas. Pirmiausia, jis buvo apie du žmones, kuriuos nuodijo gyvenimas ir galiausiai jie ėmė nuodyti vienas kito... gyvenimą. Dabar visa tai panašiau į „Baltąjį lotosą“ („The White Lotus“, 2021– ), kuriame svarbesnis yra ne konfliktas (ironiška, kad šis žodis pats išlenda), o kapitalizmo, godumo ir t.t. kritika. Nesiginčyju, kad tame yra daug tiesos, tačiau antrasis sezonas tą pat akimirką nepasako nieko naujo, nieko stebinančio ir, kas svarbiausia, nieko pernelyg juokingo.
Nepaisant šios kritikos, antrą sezoną vis dėlto žiūrėti įdomu; kaip minėjau, jis nebėra tas jausmų ir emocijų viesulas, kuriame kiekvienas personažo veiksmas arba gniaužia kvapą, arba verčia griebtis už galvos, tačiau visgi jis išlieka neprastu laiko praleidimo būdu. Todėl jei patiko minėtasis „Baltasis lotosas“, patiks ir šios 10 serijų. Kitiems gali kažko trūkti, galbūt net ir nuoširdaus konflikto.
MARGO TURI PINIGINIŲ BĖDŲ (Margo's Got Money Problems) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: Jauna, vieniša motina Margo po neplanuoto pastojimo liko be pinigų ir stengiasi tiesiog išgyventi. Ji pradeda užsidirbti kurdama suaugusiems skirtą turinį internete ir kruopščiai kuria savo įvaizdį, kuris greitai virsta pelningu, bet sudėtingu verslu.
Šis nedidukas mini serialas gal ir turi liežuvį priverčiantį nusilaužti pavadinimą, tačiau jis taip pat turi ir labai didelę širdį, kuri jei ne sugraudins, tai bent jau nuims rožinius akinius nuo motinystės. Kartais juk reikia parodyti realybę, tačiau ir neneigti, kad ta realybė būna ir labai graži...
Gyvenimas neabejotinai yra pats geriausias serialas, todėl tikroviškos ir jautrios ištraukos iš jo jau garantuoja malonumą prie TV ekrano. O kai kūrėjams užtenka empatijos ir išklausymo bei nekyla noras ieškoti vienadienių sensacijų, kūrinys įgauna lengvumo, ryškumo ir gyvumo. Tokios mintys apėmė žiūrint „Margo turi piniginių problemų“ apie merginą, turinčią piniginių problemų ir pakankamai logiškai besiimančią jas spręsti.
Šis serialas nenori jūsų šokiruoti, sukrėsti, rodyti černūchą ar stilizuoti. Buitis jame yra kaip buitis, kurią iškelia nebent gyvi, klystantys, bandantys taisytis, slystantys – paprasčiausiai, daugiabriauniai – veikėjai. Serialo kūrėjas Davidas E. Kelly (čia tas, kuris mano kartai pristatė „Eli Makbyl“ („Ally McBeal“, 1997-2002) supranta, kad svarbiausia ašis yra širdis, ir būtent jos šiame kūrinyje yra pakankamai. Aišku, nemažą paslaugą padaro ir niuostabi aktorių atranka, nes žiūrėti į Nicką Offermaną ar Michelle Pfeiffer aš galiu valandomis.
O maloniausia, kad „Margo...“ daug nereikia – tiesiog paprastos naivios merginos istorijos, tokios žiauriai gyvenimiškos, daug kartų girdėtos, tačiau vis pasikartojančios, kurioje kiekvienas iš mūsų galime rasti save. Ir ši grubi, nepagražinta, neidealizuota, o kaip tik kartais kvailoka, kartais banali, kartais erzinanti realybė ir atskleidžia didžiausią stebuklą – žmonių pastangas būti žmonėmis (arba jų pastangas būti sumautais šmikiais). Todėl gal šis serialas ir yra apie vienos merginos pinigines bėdas, bet dvasinių bėdų ji tikrai neturi.
