Tą apskritojo stalo interviu Berlyne pripažino ir pats režisierius: „Tai buvo vienas sudėtingiausių filmų, kuriuos esu sukūręs, bet galutinis rezultatas – vienas švelniausių, jautriausių. Su savo keistais, šiek tiek šaltais filmais aš dar sugrįšiu. Bet kuriant šį filmą mes žinojome taisykles. Niekada iš Paulo nesijuokti, jo nesmerkti, montaže nedurti peiliu jam į nugarą. Paulą reikia saugoti, jis bando atrasti save.“
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Į filmą, kurį Lietuvos žiūrovai galės išvysti jau „Kino pavasaryje“, pateko ne viskas: Paulas režisieriui pasakojo, jog vaikystėje jį mušė tėvas, dėl šios priežasties jis ir nemėgsta kalbėti su vyrais. Tai tapo iššūkiu, kai filmą apie jo gyvenimą nutarė kurti D.Côté.
„Paulas įsitikinęs, kad jis nieko vertas, jo tikslas – tarnauti moterims. Jis norėjo išgarsėti, dėl to ir sutiko būti filmuojamas. Tačiau septynis filmavimo mėnesius atrodė, kad filmas jo nedomina. Mane tai gąsdino, nes nesupratau, ar pats jo neišnaudoju. Tik per aplinkui, iš kitų moterų sužinojau, kad projekte jis jaučiasi gerai.
Per premjerą, per klausimų-atsakymų sesiją, kuri Paului buvo pirmoji gyvenime, jaučiau, kad auditorija jį pamilo ir dėmesys skiriamas jam. Man su savo ego tai irgi buvo įdomi patirtis (juokiasi). <...> Galutiniu rezultatu Paulas yra labai patenkintas. Kai pasakiau, kad filmas jau pateko į 19 tarptautinių kino festivalių, negalėjo tuo patikėti“, – pasakojo režisierius.
Po premjeros Berlynalėje išaugo ir Paulo „Instagramo“ sekėjų skaičius – tiesa, filme ar jo reklaminėje medžiagoje įkelti nuorodą į jo „Instagramo“ paskyrą buvo vienas iš Paulo pageidavimų.
Vis tik pats režisierius sakė nesitikėjęs, kad socialiniai tinklai taps tokia svarbia šio filmo tema.
„Viena vertus, Paulas laimingas, kad susikūrė tokį savo personažą socialiniuose tinkluose. Kita vertus, jis ir toliau jaučia nerimą, liūdesį. Buvo staigmena suprasti, kad telefonas yra jo rankos tęsinys. Tikrame gyvenime jis susiduria su daug nerimo, bet telefonas ir kompiuteris padeda kontroliuoti, ką jis sako žmonėms. Tai kalėjimas ir išsilaisvinimas vienu metu. Mūsų filmui socialiniai tinklai ir savo įvaizdžio kontrolė tapo nauja, netikėta tema.
Kartu ir filme rodomos moterys naudojasi Paulu, kurdamos savo turinį „Only Fans“, ir už tai Paului nemokėdamos. Miss Jasmine, kuri prieš kelias valandas sakė, kad Paulas yra jos draugas, vėliau ruošė apšvietimą ir garderobą video su Paulu – ji rengė medžiagą tam, kad rastų naujų klientų Čikagoje ar Majamyje už 400 dol. / val. Taigi, Paulas iš dalies yra naudojamas kaip rekvizitas. To nėra filme, bet man tai buvo dar vienas netikėtas kampas“, – teigė D.Côté.
Prieš imantis šio projekto režisierius Paului pasakė, kad jam reikia 6-7 dominatriksių kontaktų: „Su moterimis iš pradžių susitikdavau gyvai. Klausdavau, kokio dydžio jų butai, ką Paulas juose valo, ką jos jam daro baigus valyti, kaip jį muša? Tai ne scenarijaus kūrimas, tai – tyrimas. Kai kurios moterys yra profesionalės, turinčios klientų skirtinguose miestuose. Dvi moterys nenorėjo, kad filme būtų matomi jų veidai, viena prašė pakeisti balsą.
Kai dalies šių moterų paklausiau: „Ar jūs dominatriksė, ar Paulas jūsų draugas, ar jūs su juo kada nors eitumėte išgerti puodelio kavos?“, jų atsakymas buvo „Ne“. Paklausus: „Jūs tiesiog norite, kad jis išvalytų jūsų virtuvę?“, atsakymas būdavo „Taip“. Jos buvo labai nuoširdžios, aiškiai įvardijo, kokie mainai vyksta“, – sakė režisierius.
Anot režisieriaus, BDSM pasaulyje sutikimas (consent) yra esminė kategorija.
„Taisyklės, kodai, pagarba yra neatsiejama šio pasaulio dalis. Jei bent kiek toms taisyklėms nusižengsi, iš bendruomenės būsi išmestas. Bet pabandykit tiesiog nueiti į klubą, ypač jei esat moteris – ten džiunglės be taisyklių.
Kai stebiu Paulą, suprantu, kad jis šiuos bendruomenės kodus, ritualus žino, ir aš tai gerbiu. Todėl ir filmas neturėtų kelti nei juoko, nei nerimo, o greičiau gali paskatinti smalsumą – štai kaip kai kurie žmonės randa laimę ir nors aš ją galbūt randu kitaip, iš kino teatro galiu išeiti su pozityviu jausmu“, – sako režisierius, teigęs, jog šį pasaulį norėjo pavaizduoti delikačiai, nekuriant vujeristinio santykio.
Filmas buvo filmuojamas 19 dienų, per 7 mėnesius – pasak režisieriaus, per tokį laiko tarpą neįmanoma parodyti personažo evoliucijos, tad ir buvo siekiama greičiau žvilgtelti į akimirkas iš jo gyvenimo.
„Žinojau, kad filme nebus pradžios, vidurio, pabaigos. Buvo baisu neturėti struktūros, kai viskas atrodo pakankamai monotoniška – valymas pas moterį nr. 1, valymas pas moterį nr. 2. Ar tikrai tai ir filmuosim? Bet galiausiai nusprendėm – kodėl gi ne? Juk ir paties Paulo reelsai pakankamai monotoniški. Bet svarbu pabrėžti, kad Paulas nėra auka, jis gyvena savo gyvenimą – žiūrėdamas į telefoną ir apsuptas moterų. Tai dvi saugios jo erdvės. Visai kas kita – būti Berlynalėje, nueiti į parduotuvę ar priimti kvietimą nueiti kavos“, – pasakojo autorius.
Vis tik keliose scenose, kaip sako pats, D.Côté galėjo labiau pasireikšti kaip režisierius – tai matoma scenose kalnuose, taip pat per burleskos šokį, kuris ir Paului buvo staigmena.
Režisieriaus teigimu, jiedu su operatoriumi beveik visada žinojo, kas nutiks prieš kamerą, išskyrus kelis atvejus – juos galima atpažinti iš netikėto kameros judesio. Filme taip pat yra ir viena visiškai fiktyvi scena, tačiau kuri – neišdavė.
