Šiame filme pasakojama apie Liuciferio kelią iš Dangaus į Pragarą, kuris driekiasi per žemišką rojų tykiame Meksikos kaimelyje, kur gyvena praktikuojančios katalikės Lupita ir jos anūkė Marija. Lupitos brolis Emanuelis apsimeta paralyžiuotu ligoniu, kad galėtų ramiai sau lėbauti ir tinginiauti, kol moterys gano avis ir tvarko ūkį. Taigi Liuciferis pajaučia neeilinę galimybę pasidarbuoti ir įtikinamai suvaidinti stebukladarį, gydantį nuo baisiausių negandų. Pasitelkdamas šantažą jis priverčia alkoholiką Emanuelį vėl vaikščioti, suvilioja tikro vyro pasiilgusią Mariją ir paskatina Lupitą suabejoti Dievu. Liuciferis neprišaukė negandų, tik nušvietė iki tol nepastebėtą ribą tarp gėrio ir blogio.
Susitikime su žiūrovais režisierius daugiausia kalbėjo apie netradicinę šio filmo raiškos priemonę – visas vaizdas rodomas apskritime. Režisierius teigė, kad toks sprendimas, nors daugeliui atrodo labai netradicinis, jam atrodė visiškai natūralus, tokiu būdu jis išreiškė rojaus, esančio aplink ugnikalnį, vaizdinį. „Tai vieta, kuri neturi ribų, kuri neturi sienų“, – apie pasaulio vaizdavimą apskritime pasakojo autorius. Jis priminė, kad nebylaus kino epochoje vaizdavimas apskritime buvo gana įprastas, tačiau atsiradus garsui beveik išnyko.
Aš norėjau sukurti naujus vaizdavimo būdus. Atkurti pasaulį be kampų
„Aš norėjau sukurti naujus vaizdavimo būdus. Atkurti pasaulį be kampų“, – sakė režisierius. Taip pat pridūrė, kad tokiu būdu keičiasi filmo žiūrovo erdvės suvokimas.
Šaukiame, tačiau negauname atsakymų
Šis filmas pabaigia trilogiją, pradėtą filmu „Mažasis kūdikėlis Jėzus iš Flandrijos“ ir pratęstą kino juosta „Mėlynoji paukštė“.
Anot režisieriaus, nors visuose trijuose filmuose yra skirtingi personažai ir iš pirmo žvilgsnio tai skirtingos istorijos, iš tiesų visas jas vienija ta pati tema. Visuose filmuose jam atrodė svarbu atkurti tai, ką prarandame.
„Šis, paskutinis, trilogijos filmas yra „žemiškiausias“, – sakė G.Van den Berghe'as. Jo teigimu, pagrindinė filmo tema yra apie prarastą nekaltybę, tyrumą. – Tai akimirka, kai mes šaukiame, tikėdamiesi būti išgirsti, tačiau negauname atsakymo.“
Šis filmas taip pat yra apie blogį, apie trapią takoskyrą tarp šviesos ir juodumos. Kurdamas filmą jis nemažai skaitė Renesanso istorijų ir stebėjosi, kaip tuo metu buvo aprašomas blogis. „Kurdami blogį mes esame labai kūrybingi“, – sakė jis.
Jis sakė, kad į šį filmą pasistengė sudėti viską, ką žino apie gyvenimą, o dideliu įkvėpimu tapo tai, kad jo brolis neseniai paprašė jo tapti sūnaus krikštatėviu. „Tai mane labai sujaudino“, – sako belgų režisierius.
Beveik nėra profesionalių aktorių
Režisierius šiam filmui pasirinko Meksiką, nes šis kraštas jam padarė didžiulį įspūdį. „Ten aš jaučiausi tarsi namie. Įspūdžių turėjau tiek daug, kad filmą sukūriau labai greitai“, – pasakojo filmo „Liuciferis“ autorius. Jis sakė, kad itin didelį įspūdį jam padarė Meksikoje matytos, kartais net savaitę užtrunkančios religinės ceremonijos.
Beje, šiame filme beveik nėra profesionalių aktorių. Tik Liuciferio (vaidina Gabino Rodríguezas) ir Marijos (vaidina Norma Pablo) vaidmenų atlikėjai yra profesionalūs aktoriai, o visi kiti kino juostoje pasirodantys žmonės nėra anksčiau vaidinę kine.
Filme yra nemažai vartojama alkoholio, ir vienas iš žiūrovų paklausė, ar būtent tokią realybę jis matė Meksikoje. Režisierius juokaudamas atsakė, kad galbūt tai susiję su jo pomėgiais, o ne su Meksikoje įstrigusiais vaizdais. „Aš mėgstu išgerti, – juokdamasis sakė režisierius. – Tai prasidėjo po to, kai pradėjau kurti filmus ir mane ėmė kviesti į pristatymus. Na, ten dažnai duodavo šampano ir taip aš pradėjau gerti.“
