BAIMĖS IŠKYŠULYS (Cape Fear) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: neva neteisingai už žmonos ir negimusio vaiko nužudymus nuteistas Maxas Cady yra paleidžiamas į laisvę. 17 metų praleidęs už grotų jis nusprendžia atkeršyti savo tuometinei advokatei ir jį kaltinusiam prokurorui, tapusiems pora, ir sunaikinti jų iš šono idealų pasaulį.
„Baimės iškyšulys“ puikiai tinka šiai, jei išsilaikys tropiniai karščiai, vasarai. Jis prakaituotas, seksualus, nuodėmingas, gašlus ir netgi šiek tiek šlykštus, taigi, geras laikas – garantuotas.
Dievinu kūrinius, kurie neapsimeta aukštojo meno pavyzdžiais ir neriečia nosies, apsimesdami intelektualų mana. Naujasis mini serialas „Baimės iškyšulys“ būtent užpildo šią lentyną. Tai bulvarinis žiūralas, kuris mėgaujasi būdamas bulvariniu žiūralu ir dar kartu su žiūrovu iš to valiūkiškai, o kartais netgi arogantiškai, žvengia.
Visi čia žino, ką daro. Nuo spalvinių palečių iki neįprastų kameros judesių, nuo karštligiškai besikeičiančio montažo iki vaidybos – viskas yra skirta „žemiems“ žiūrovų instinktams ir gerai pramogai, kurią puikiai garantavo ir pirmosios Johno D. MacDonaldo romano „Budeliai“ ekranizacijos: 1962-ųjų, režisuota J. Lee Thompsono, bei 1991-ųjų, režisuota M.Scorcesės. Dar smagiau, kad serialas nuo šių ekranizaijų nebėga, jis skolinasi iš jų, jis, akivaizdu, yra jų įkvėptas, todėl ir pamatyti tarp vykdančiųjų prodiuserių to paties Scorcesės vardą visiškai nenuostabu.
O viso šito prakaito, karščio ir nuodėmingų aistrų bei nuodėmių fone švyti geidulingai išsiviepęs, žalių akių Javiero Bardemo vaidinamo Maxo Cady veidas, kuris ne prasčiau nei jo pirmtakai Robertas Mitchumas ir Robertas De Niro, mėgaujasi kiekviena scenarijaus eilute, džiaugiasi kiekviena scena ir, kaip sako anglosaksai, kramto kiekvieną iš jų iki mažiausių gabaliukų.
Net keista, kad tokia, atrodytų, vos 2 valandų verta istorija gali sėkmingai virsti mini serialu. Kūrėjams pavyko ją tinkamai pagilinti, įmesti papildomų intrigėlių, netgi pridėti socialinių tinklų problematikos, ir vistiek nepamesti jos instinktyvumo ir gyvuliškumo. Ar tai didis menas? Ne, bet kam, po velniais, tas didis menas rūpi... Bent man rūpi gerai praleistas laikas.
AŠ TAVE RASIU (I Will Find You) (Netflix)
Trumpai, apie ką: neteisingai nuteistas už sūnaus nužudymą, Davidas Burroughsas gauna įrodymų, kad berniukas gali būti gyvas. Viltį vėl atradęs tėvas pabėga iš kalėjimo, kad išsiaiškintų tiesą.
„Aš tave rasiu“ yra ne šiaip nekūrybiškas, nuobodus ar sterilus. Šis pagal bestselerių autoriaus Harlano Cobeno romaną sukurtas serialas padarė dar didesnę nuodėmę – jis neįtikėtinai zanūdnas, todėl praleisti aštuonias valandas su šio serialo herojais bus ne šiaip kančia, o tikras kalėjimas.
Įdomu, kaip vienas bulvarinis žiūralas gali skirtis nuo kito. Štai jau minėtas „Baimės iškyšulys“ tiesiog mėgaujasi to, kad yra trashas, ir net neketina šokti virš bambos. Tuo tarpu „Aš tave rasiu“ padaro visas įmanomas klaidas: serialas yra pretenzingas, iki absurdo rimtas, be jokių prošvaisčių ir netgi spalvų ant ekrano.
Pradėkime nuo jų, nes jau po poros serijų jums nuo tų pilkšvų, melsvų, vienu žodžiu, depresyvių spalvų paletės norėsis griebtis už galvos ir rėkti „Jei nėra debesų, tai kur prakeikta saulė?!“ Serialo kūrėjai nusprendė atmosferos kūrimui pasiteikti 3 pilkus atspalvius, tačiau pamiršo, kad to geram kūriniui tikrai neužtenka. Be to, kai kiekvienas kadras yra taip bedvasiškai išpoliruotas, galiausiai susidarai įspūdį, kad žiūri prastą televizinį spektaklį, o ne ištrauką iš žmonių gyvenimo. Ir kas minutę bendras įspūdis daros vis nykesnis.
Nepadeda serialui ir absurdiškas siužetas. Neskaičiau Harlano Cobeno knygų (ir po šios adaptacijos tikrai neketinu), tačiau tokiais plonais siūlais siūtos istorijos senokai neteko nei skaityti, nei žiūrėti. Papildomo kvailumo dar prideda ir neįtikėtinai klišiniai dialogai, lyg žmonių pokalbius būtų rašęs ne žmogus, o dirbtinis intelektas. O ir tai, kad herojai nieko nesugeba, tik mąsliai arba rūpestingai žiūrėti tai į horizontą, tai į vienas kitą, karmos taškų irgi neprideda. Nežinau, kaip jums, bet man pasirodė, kad tiek knygos autoriui, tiek serialo kūrėjams tai tebuvo užsakomasis darbas, kurį jie pamirš greičiau nei žiūrovai.
Galiausiai mes prieiname prie aktorių, kurie, tiesą sakant, net neturi ką veikti. Jų personažai yra nuobodūs, jų motyvacijos yra blyškios, jų priešistorės niekam nerūpi, tad pamatyti bent jau kokį susidomėjimą aktorių akyse tampa nemažu iššūkiu. Kaip ir pažiūrėti dar vieną „Aš tave rasiu“ seriją...
Tai net nėra šlamštas, nes šlamštą žiūrint būna smagu. Juk tokiu atveju arba matai, kaip viskas nepavyko, arba matai, kokie visi nekompetentingi. „Aš tave rasiu“ yra tiesiog niekalas, kurį visi po poros savaičių pamirš, nes jis neturi jokios vertės. Na, kaip, vieną turi – leido žmonėms užsidirbti, bet tai nepakankama priežastis jums kankintis.
ELIS IR STYVAS (Alice and Steve) (Disney+)
Trumpai, apie ką: ilgametė Elis ir Styvo draugystė pradeda byrėti, kai Stivas netikėtai užmezga romantiškus santykius su Elis suaugusia dukra, taip sugriaudamas dešimtmečius trunkantį pasitikėjimą. Elis ryžtasi sabotuoti šiuos santykius ir tokiu būdu išprovokuoja netikėtų, nepatogių ir netgi tamsių įvykių grandinę, galinčią turėti net ir tragiškų pasekmių.
Iš „Elis ir Styvo“ nesitikėjau nieko, net ir ironiškos šypsenos, tačiau gavau šiltą, žmogišką ir tikrai juokingą istoriją, kuri, iš esmės, gali nutikti bet kam. Tiesa, norėtųsi, kad ji nenutiktų niekam.
Prisipažinsiu, kad vienintelė šio serialo pavardė, kuri bent jau patraukė mano dėmesį, buvo Jermaine'as Clementas („Konkurdų skrydis“ („Flight of The Conchords“, 2007-2009), „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do In The Shadows“, 2014). Visa kita atrodė menka, nesvarbu, didžiulio dėmesio neverta. Tiesa, situaciją gelbėjo aplinkybė, kad tai britų komedija, o jos visada pasižymi aštrumu, tačiau ne pernelyg entuziastingi vertinimai optimizmo daug nekėlė.
Dėkui Dievams, aš tų kritikų nepaklausiau. „Elis ir Styvas“ tikrai nėra humoro zenitas, juokų Gralis ar pokštų Olimpas. Tai paprasta, nuoširdumo nestokanti ir, kas dabar labai reta, cinizmo savo pagrindiniu ginklu nelaikanti vos 6-ių serijų komedija, kurios įvykiai, kaip minėjau, gali nukristi kiekvienam iš mūsų ant galvos ir išversti iš klumpių.
Galbūt todėl serialas ir nebando pernelyg politikuoti, skaityti pamokslų ar auklėti. Imdamas įkvėpimo iš realios situacijos, jis net neaštrina spalvų (na, gal kiek ir aštrina, tačiau ne iki visiško absurdo, atimančio tikrumo jausmą), o stengiasi parodyti visus personažus įvairiose, dažniausiai teigiamose, spalvose, tiesiog bandančius išlaviruoti iš mažų mažiausiai neįprastos situacijos.
O serialo žvaigždė net nėra J. Clementas. „Elis ir Styvą“ ant pečių neša Nicola Walker, kurio vaidinama Elis tiesiog pameta galvą bandydama sukiršinti dukrą su savo (galbūt buvusiu) geriausiu draugu/kažkada mylimuoju. Ir net pykti ant jos nepavyksta, nes ji savo veiksmais (o aktorė – savo vaidyba) puikiai įrodo, kad ir gerais norais pragaras grįstas, o jos apakimas yra galų galiausiai tiesiog mielas.
Toks yra visas serialas. Paprasčiausiai mielas. Mielų žmonių darytas, mielų žmonių vaidinamas, gal ir mieliems žmonėms sukurtas. Dabar, kai viskas, atrodytų, yra virtę arba verčiama konfliktu, kai temos turi būti giluminės, o visko priežastis yra visagalė trauma, „Elis ir Styvas“ tiesiog pasakoja apie du draugus, kurių draugystei iškyla iššūkis, galbūt šekspyriškai tragiškas jiems patiems, tačiau geranoriškai juokingas mums, žiūrovams. Beje, žiūrėkite serialą su geriausiu draugu. Viskas pagerės kelias dešimtis kartų.
CUKRUS. 2 Sezonas (Sugar. Season 2) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: privatus detektyvas Džonas Šiugaras imasi tirti kylančios bokso žvaigždės probleminio brolio dingimo bylą, tuo pačiu tęsdamas savo dingusios sesers paiešką. Tyrimas jį nuveda į Los Andželo nusikaltėlių pasaulį, kur smurtingos gaujos, korumpuoti pareigūnai ir įtakingos asmenybės yra susijusios su dingusiu vyru.
„Cukraus“ 1-asis sezonas turėjo vieną didžiausių WTF momentų šiuolaikinės TV istorijoje, kuris neabejotinai kėlė ne vieną antakį ir atvipino ne vieną žandikaulį. Galbūt dėl šios priežasties 2-asis sezonas atrodo keistai suvaldytas, nuramintas ir atsargus, lyg kūrėjai bijotų žaisti su tuo pačiu mėlynu džinu, kurį taip drąsiai išleido iš lempos 1-ajame sezone.
Jei žinote, kas yra tas WTF momentas, tuomet... Nežinau... Nes aš, jį pamatęs, galvojau - ir kodėl, ir kam, ir „gal ir visai nieko“, ir „visai čia įdomiai gaunas“. Bet suprantu ir tuos, kurie tiesiog užspringo vakarine koše. Visgi „Cukrus“ buvo pakankamai populiarus, taigi štai jums ir neo-noirinio detektyvo tęsinys su charizmatišku Collinu Farrelu ir nuolatos jo skambančiu komentaru.
Pirmiausia, „Cukrus“ neprarado savo keistokos elegancijos; sujungdamas šiuolaikinę estetiką ir aktualijas su 40-ųjų–50-ųjų film noir stiliumi serialas vis dar atrodo taip, lyg koks ateivis būtų nusprendęs sukurti dabartinę realybę iš senųjų filmų fragmentų. Kartais atrodo ir absurdiškai, ir netinkamai, bet sprendimas tikrai keri savo originalumu. O ir į siužetą lengvai įsilieja, žinant, kad Džonas Šiugaras yra kino, ypač senojo, fanas.
O ir pats Collino Farrelo personažas yra tiesiog persmelktas Humphrey Bogarto, Jameso Stewarto ar kitų „auksinio Holivudo“ laikų savybių, kurios leidžia jam šviesti ciniškame ir žiauriame Los Andžele. Akivaizdu, kad aktoriui jo vaidinamas personažas labai patinka, ir ne tik dėl stilingų kostiumų bei įspūdingo automobilio.
Vis dėlto, kaip minėjau, 1-ojo sezono WTF momentas buvo toks... WTF, kad tikriausiai iš baimės 2-ajame jam nebėra skriama tiek daug dėmesio. Taip, jis niekur nedingo, lyg tas dramblys antikvariate, tačiau dabar jo visi stengiasi nekrutinti, o jei ir prisimena, tai labai atsargiai. Pagrindine siužeto linija tampa boksininko brolio paieška, kuri, reikia pripažinti, palyginus su WTF momentu, nelabai ir įdomi. Tiesa, reikia pripažinti, kad bet kokia noir istorija palyginus su WTF momentu tiesiog „rūkytų kamputyje“.
Toks ir yra tas „Cukraus“ 2-asis sezonas: lyg ir viskas gerai, tačiau po didžiojo paslapties atskleidimo, sunku susikaupti ir rūpintis kuo nors kitu, išskyrus Tai. Na, bet reikia pripažinti, kad tas twistas buvo visiškas kosmosas...
DRAKONO NAMAI. 3 Sezonas (House of Dragon. Season 3) (HBO)
Trumpai, apie ką: po pralaimėjimo Kovų prieglobstyje Rhaenyra pagaliau pradeda savo kampaniją užimti Geležinį sostą. Tuo tarpu susilpnėjusi Aegono II valdžia sukelia nesutarimus tarp Žaliųjų. Karas plinta po visą Vesterosą: vyksta didžiuliai jūrų ir sausumos mūšiai, prie Juodųjų prisijungia nauji drakonų raiteliai, o Karaliaus Prieplauka tampa pagrindiniu taikiniu.
„Drakono namai“ jau niekada neprilygs „Sostų karams“, tačiau trečiasis priešistorės sezonas žada tikrai daugiau nei vien nesibaigiančius pašnekesius ir susimąsčiusias klajones pilių menėmis. Mums reikia veiksmo, ir, atrodo, pagaliau mūsų šauksmas buvo išgirstas.
„Drakono namai“ turi daug drakonų ir pagaliau tiems drakonams buvo duota laisvė. Ilgą laiką naująjį George R. R. Martino pasaulio serialą daug kas kritikavo dėl to, kad jis nėra toks aštrus, toks nenuspėjamas, toks įtemptas, kaip jo vyresnysis, o gal tiksliau, jaunesnysis brolis (bent jau tol, kol nesibaigė siužeto pagrindu buvusios „Ledo ir ugnies giesmės“ knygos). Tame buvo daug tiesos.
Antrasis sezonas buvo tiesiog pokalbių šou bei kažkoks Matto Smitho vaidinamo princo klejojimas po apgriautą pilį, todėl daug kas drąsiai sakė, kad, po šimts, nieko nevyksta. Kritika buvo išgirsta, pirma serija pasiūlė neįtikėtiną jūrų mūšį su netikėta (kas knygas skaitė, tai tikėta) mirtimi, ir pagaliau pasirodė, kad mes gauname kažką atpažįstamą. Tokia tendencija seka ir kiti epizodai.
Visgi, aš išliksiu atsargus (nes, kaip bebūtų gaila, nemačiau visko). Labiausiai dėl to, kad pats visos Vesteroso sagos/epo/legendos/istorijos autorius, jau minėtas G.R.R. Martinas yra susipjovęs su serialo kūrybos vadovu Ryanu Condalu. Autorius tikina, kad Condalas jo neklauso, kad serialas – jau nebe jo kūrinys ir t.t., ir pan. Istorija rodo, kad ten, kur nėra Martino, prasideda palaida bala ir holivudizmai, todėl nenustebčiau, kad paskutinėse serijose drakonas ne tik nepakils, bet dar ir trenksis snukiu į žemę.
Bet pradžia žada daug. Duonos, žaidimų, kraujų, gaisrų ir vieną kitą mirtį, apie kurią mes tik galime sakyti „bet taip negalima“. Svarbiausia, kad tai suprastų ir serialo kūrėjai, nes kai tik atsiranda „negalima“, kai tik tas „negalima“ ima stabdyti, kai tik paaiškėja, kas yra pagrindiniai herojai, o kas bus aukojamas, dingsta ir jaudulys. O juk mes šį serialą žiūrime tik dėl jo.
