Kanų konkursinėje programoje pristatytame, o dabar „Netflix“ platformoje rodomame naujausiame režisieriaus Noah Baumbacho filme „Meyerowitzų istorijos (naujos ir rinktinės)“ (Meyerowitz Stories (New and Selected), 2017) pirmasis pasirodo vyresnėlis Danny'is (akt. Adamas Sandleris). Jau įžanginėje scenoje matome desperatiškas jo pastangas prikimštose Niujorko gatvėse rasti, kur pastatyti automobilį. Štai, buvo vieta, bet Danny'is ją praleido, kaip ir kiekvieną galimybę savo gyvenime. Belieka tik šaukti kitiems vairuotojams pavymui, o vakarais graužtis, skaičiuojant neišnaudotas progas.
Įbrolis Matthew (akt. Benas Stilleris), gyvenantis Los Andžele, sako esąs pavargęs atsiprašinėti, jog jam sekasi gerai – ir išties, finansų ekspertu dirbantis Matthew tikriausias vienintelis visame Meyerowitzų klane negali skųstis savo finansine padėtimi, tačiau asmeninių santykių sferoje tokia pat sėkme pasigirti negali. Danny'io sesuo Jean (akt. Elizabeth Marvel), iš pirmo žvilgsnio, yra stabiliausia iš trejeto, tačiau pati tikina, jog niekas niekada šioje šeimoje nesupras, ką reiškia būti ja – tiesa, geriau pažinti Jean personažę bus nelengva, nes jai, kaip ir kitoms moterims, filme skiriama nepalyginamai mažiau dėmesio nei Jean broliams ir jų tėvo-sūnaus dramoms.
Visi trys Meyerowitzų vaikai (kartais tiesiogiai, kartais ne) dėl savo nenusisekusių gyvenimų kaltina tėvą, kurio egocentrišką, savanaudišką, šeimai niekad per daug dėmesio neskyrusio vyro personažą meistriškai sukūrė Dustinas Hoffmanas, leidžiantis patikėti, kad žmonės iš esmės niekada nesikeičia – net kai užklumpa liga ir priartėji prie mirties slenksčio, jei jau esi pasikėlęs šmikis, tokiu veikiausiai ir liksi.
N.Baumbachas eina sena vaga. Naujausiu savo filmu jis toliau tęsia pasakojimus apie disfunkcines šeimas, o „Meyerowitzų istorijos“ pulsuoja ta pačia baumbachiška kino dvasia, kur indie tradicija persipina su literatūros ir kino citatomis, neurotiškų intelektualų pokalbiais prie virtuvės stalo bei kasdieniškais juokeliais.
„Meyerowitzų istorijos“ per šeimos prizmę mėgina užčiuopti šiandienos rūpesčius ir baimes, tačiau visa tai daro taip uoliai ir taip tiesiogiai „iškalbėdamos” kiekvieno savo personažo išgyvenimus, jog filmo vidinę dinamiką susiaurina iki teatrališkų pertraukinėjimų („Meyerowitzų istorijų“ veikėjai itin dažnai kalba vienu metu, taip pabrėžtinai nesiklausydami savo pašnekovų) ar patogiai į scenarijų įrašytų monologų – kad kiekvienas emocinis virptelėjimas neliktų neįžodintas ir nepastebėtas.
Tokia literatūriška prieiga (filmas net suskirstytas į skyrius), į antrąjį planą nustumianti kino kalbos priemones, priverčia susimąstyti, ar „Meyerowitzų istorijos“ tikrai turėjo tapti filmu, o ne, pavyzdžiui, teatro dramaturgijos kūriniu, kur paaiškinamieji monologai nekurtų tokios prarajos tarp medijos tikrovės ir galutinio rezultato.
Ši mintis dūzgia galvoje net supratus, jog drama, slypinti filmo istorijos šerdyje, atrodo ne kaip tikro gyvenimo refleksija, o jau matytų filmų kartotė, vis tik neužčiuopianti to nervo, kuris dar vieną pusiau komediją, pusiau tragediją apie Niujorke gyvenančių intelektualų šeimą išskirtų iš panašiai nuspėjamų filmų lauko.
Egzistuoti tokioje patogioje ir pažįstamoje ekosistemoje, žinoma, gal ir nieko blogo, ypač, kai paties kūrinio jokiu būdu negalėtum apšaukti netalentingai sukonstruotu ar surežisuotu. Ir vis tik žiūrint „Meyerowitzų istorijas“ neapleidžia jausmas, jog žiūri dar vieną dramą apie dar vieną šeimą, kuri, kaip išmokė Tolstojus, nelaiminga turėtų būti savaip, tačiau ir laimėje, ir nelaimėje, rodos, išgyvena tą patį ir taip pat, kaip tai darė jau šimtai JAV nepriklausomo kino šeimų. Tad ar tikrai „naujos ir rinktinės“ tos Meyerowitzų istorijos?..
