Apie tremtinę ir atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorę D. Grinkevičiūtę žinoma nemažai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos atsiminimai apie šalčio pragarą Sibire išversti į daugelį Europos kalbų.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius siekė surinkti nors nedidelę dalį liudijimų ir atsiminimų apie gydytoją Dalią, jos nelengvą dalią ir fenomenalų charakterį. Tai buvo nesilankstanti kovotoja su melu bet kokiose jo apraiškose.
Jos tėvo pasakyti žodžiai tryliktojo gimtadienio proga „Vieną tau noriu pasakyt, mano mergaite, neprekiauk savo sąžine“ liko visam gyvenimui išgraviruoti jos širdyje ir jokia sovietinė realybė jų neišėsdino.
Filmas unikalus tuo, kad, ko gero, pirmą kartą Lietuvoje buvo pakalbinti žmonės, kurie pažinojo D.Grinkevičiūtę. Jautriai įvairūs pašnekovai pasakoja savo pažintį su šia sovietų nepalaužta asmenybe. Pirminiai istorijos šaltiniai, užfiksuoti šiame filme, leis betarpiškai pajusti D. Grinkevičiūtės asmenybės jėgą, sovietinės sistemos žiaurumą ir rasti viltį ten, kur, atrodo, jos visai nebėra.
Filme atsiminimais dalijasi gydytoja Adolfina Apolonija Striaukienė, kanauninkas dr. Algis Genutis, Lina Abromaitytė-Malinauskienė. Visa D. Grinkevičiūtės dvasios tvirtybė ir gyvenimiška pozicija atsispindi L. Abromaitytės-Malinauskienės pacituotose herojės žodžiuose: „Aš vaikštau po Lietuvos žemę, o ne po partijos komiteto žemę. Čia krauju aplieta žemė ir aš turiu teisę joje gyventi.“
Filmas buvo filmuotas neseniai atidarytoje Vytauto Didžiojo karo muziejaus D.Grinkevičiūtės ekspozicijoje Laukuvoje, kur ir gyveno pati Dalia. Ši ekspozicija moderniai atskleidžia laikmetį, kuriame gyveno filmo herojė, parodant jos profesinį kelią, pastangas gerinti pacientų gyvenimą, jos pomėgius ir nesusitaikymą su neteisinga realybe.
Filmo kūrėjai – Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų skyriaus darbuotojai.
