TIK ŽMONĖS Cinema: A. Valujavičiaus filmas „Irklais per Atlantą“
Žiūrėti
Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti
2023 06 28

Garsus turkų režisierius – apie R.T.Erdogano santykius su V.Putinu, populizmą bei LGBTQ+

Garsus turkų režisierius Eminas Alperis sako, kad vienas iš populistiškų politikų bruožų – tai manipuliacija saugumo jausmu bei išskirtinai LGBTQ+ bendruomenės demonizavimas. Pasak jo, tai sukuria klaustrofobišką jauseną. Ją režisierius ir perteikė savo naujausiame filme „Burning Days“.
Eminas Alperis
Eminas Alperis / Europos Parlamento / Deniso Lomme nuotr.

„Burning Days“ sukėlė didelį ažiotažą Turkijoje: jis sujudino ne tik visuomenę, bet ir šalies valdžią. Iš pradžių suteikusi filmui finansavimą, Turkijos kultūros ministerija atėmė iš režisieriaus skirtus pinigus vien dėl drąsaus turinio, kritikuojančio korumpuotą bei populistinę šalies valdžią. Negana to, „Burning days“ vaizduojami homoseksualūs santykiai, daliai Turkijos visuomenės bei valdžiai vis dar esantys tabu.

15min su E.Alperiu susitiko Europos Parlamente Briuselyje. Režisierius čia buvo nominuotas „LUX Audience Award“ prizui.

– Birželio pabaigoje „Wagner“ grupuotės įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui sukėlus maištą Rusijoje, Turkijos prezidentas R.T.Erdoganas išreiškė palaikymą V.Putinui. Koks yra jūsų, kaip politinio kino kūrėjo, vertinimas?

– Tai, kad R.T.Erdoganas turi gerus santykius su Rusija, nėra paslaptis. Ilgą laiką žaisdamas tiek su Rusija, tiek su NATO, prezidentas bando rasti savo vietą. Kad ir kaip vertintume jo strategiją, ji yra sėkminga, nes jis negauna užtektinai rimtos kritikos iš Europos Sąjungos, tad ir toliau plėtoja gerus santykius su V.Putinu.

– Nemažai interviu esate kalbėjęs apie populizmą. Kokie yra pagrindiniai šio reiškinio ženklai?

– Visų pirma, populistiški vadovai save pristato kaip vienintelius valstybės lyderius, o opoziciją vaizduoja kaip grėsmę, šalies priešus. Tokie politikai kriminalizuoja visas mažumas ir nerodo jokios pagarbos įstatymo viršenybei, individualumui, nepriklausomybei. Jie stengiasi save pristatyti kaip tautos valios balsą.

– Turbūt dar vienas bruožas – LGBTQ+ bendruomenės demonizavimas.

– Sutinku, tai yra nauja tema, ypač išpopuliarėjusi totalitarinėse valstybėse. Manau, kad taip nutiko todėl, kad LGBTQ+ žmonės yra tiesiog lengvas kąsnelis autokratiškiems politikams. Juk populistai labai mėgsta skaldyti visuomenes vien todėl, kad prisikastų prie daugumos prietaringųjų. Turkijoje visos mažumos, tiek religinės, tiek LGBTQ+, pateikiamos kaip pavojų keliančios visuomenės priešės, ir tai leidžia populistams susirinkti prietaringosios daugumos palaikymą.

– Esate istorikas. Kaip manote, ar demokratija turi ateitį? Ar ji gali laimėti?

– Galvodamas apie tolimą ateitį nesu nusiteikęs pesimistiškai, nes tikiu, kad kuo toliau, tuo labiau žmonės rūpinasi savo laisvėmis. Kuo daugiau jie gauna pajamų bei kitų ekonominių privalumų, tuo labiau nori turėti laisvę juos leisti taip, kaip nori. Be to, vis didesniu poreikiu tampa kultūrinė ir politinė laisvė, taip reikalingos individo saviraiškai.

Visgi niekas nėra taip paprasta ir dažniausiai greito rezultato neduoda. Žmonėms taip pat reikalingas saugumas, jie lengvai gali išsigąsti įvairių pavojų, todėl neretai autokratinės personos ir sulaukia palaikymo...

Pasaulio istorija kuriasi ne linijiniu būdu, o savotiškomis bangomis. Giliai viduje mes gyvename laisvės ir demokratijos troškimu, bet paviršiuje veikia visai priešingos bangos. Mano manymu, pastaruosius 10 metų mes išgyvename radikaliosios dešinės iškilimo bangą. Nesu įsitikinęs, ar ją pakeis naujos idėjos, bet ilguoju laikotarpiu turėtų išlikti demokratinės vertybės. Be abejo, tai gali būti tik viltingi norai, nes neįmanoma numatyti ateities, bet nenoriu tikėti, kad po tiek daug sudėtingų patirčių per pastaruosius 300 metų mes žengtume dar labiau atgal.

– Bet populizmas taip pat nestovi vietoje. Jis įgauna vis kitų pavidalų.

– Bet kiekvieną kartą demokratijos iššūkiai vis mažiau gąsdina. Juk dabartinis populizmas yra mažiau žiaurus nei ketvirtajame dešimtmetyje įsigalėjęs fašizmas. Juk kai kurios vertybės tapo neliečiamos – net neofašistinė partija negali pasakyti, kad demokratija yra blogis. O ketvirtajame dešimtmetyje tokie dalykai buvo teigiami atvirai.

– Ar todėl savo filme „Burning days“ rinkotės pavaizduoti homoseksualių žmonių santykius?

– Taip, būtent todėl, kad homofobija yra vienas iš autoritarinio populizmo bruožų.

– Filme taip pat kuriama klaustrofobiška atmosfera. Iš kur kilo tokia idėja?

– Šią klaustrofobiją jaučiu savo šalyje. Nesvarbu, ką darai, žingsnelis po žingsnelio prarandi savo laisves, demokratiški politikai nelaimi rinkimų, imi jausti dusulį. Kai nebėra, kur daugiau eiti ir ką daryti, tada pradedama jaustis klaustrofobiškai. Tad kurdamas filmą išsikėliau sau tikslą pastatyti savo protagonistus į miestą-spąstus.

– Viską perteikėte per naujojo juodojo filmo (angl. neo–noir) estetiką. Kam to reikėjo?

– Man tiesiog labai patinka naktinės, kontrastingos scenos, kurios taip pat buvo vaizduojamos ir ankstesniuose mano filmuose: „Beyond the Hill“, „Frenzy“ ir „A Tale of Three Sisters“. Ši priemonė buvo reikalinga sukurti klaustrofobiškai atmosferai.

– Jeigu turėtumėte visas pasaulio galimybes, su kokiu žmogumi norėtumėte išgerti kavos?

– Galbūt su istoriku Ericu Hobsbawmu.

– Ko norėtumėte jo paklausti?

– Norėčiau pasikalbėti su juo apie šių dienų aktualijas, populizmą ir t. t. Taip pat paklausčiau ko nors tokio, kaip, pavyzdžiui, ar demokratija turi ateitį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Lidl“ parduotuvėse – išskirtinės „UEFA EURO 2024“ kortelės: kviečia surinkti visą kolekciją
Reklama
Lauko baldų ekspertas P.Kelbauskis pataria, kaip lengvai įsirengti lauko terasas ir nepermokėti
Reklama
Sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimosi platformos – ką reikia žinoti renkantis, kur investuoti
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius