Filmo pavadinimas tiesiogiai nurodo į vieną žymiausių italų neorealizmo kūrinių – Roberto Rosselllini dramą „Europa‘51“ (1952). Joje Ingrid Bergman vaidinama herojė, turtingo pramonininko žmona, jaučiasi kalta dėl sūnaus mirties ir, norėdama išpirkti kaltę, pasineria į altruistinę veiklą – ima padėti vargšams.
Nepaisant to, kad italo kūrinys persmelktas pozityvių socialistinių idėjų, kuriomis žavėjosi nemaža dalis pokario Europos režisierių, jis vis dėl to siūlė moralinę išeitį to laiko žmogui – pamiršti ego, ištiesti ranką žemiausio visuomenės sluoksnio atstovams ir per tai susigrąžinti gyvenimo prasmę.
Radu Jude su italo filmu mezga prasmingą dialogą. Jo herojė – Klužo mieste Transilvanijoje antstole dirbanti Orsolija. Vieną dieną moteris kartu su pareigūnais bando iškeldinti katilinėje nelegaliai prisiglaudusį benamį buvusį garsų šalies sportininką. Kai, regis, jau pavyksta su juo susitarti, įvyksta nelaimė – vyras netikėtai nusižudo.
Moterį ima graužti kaltė. Ji negali sau atleisti, kad nepastebėjo artėjančios tragedijos, tačiau vis bandydama apie tai pasipasakoti aplinkiniams ir sulaukti bent kažkokio supratimo, iš jų girdi vieną ir tą patį: tu čia niekuo dėta.
Režisierius pasakojimą struktūruoja aplink šiuos pokalbius, kurių kiekvienas atskleidžia ne tik pagrindinės herojės sumaištį, bet ir visoje šalyje tvyrantį socialinį ir politinį klimatą.
Orsolijos darbdavys ramina, kad ši tik atliko savo pareigą, o benamis ir taip turėjo reikalų su policija. Jos vyras į žiniasklaidoje pasipylusius ksenofobiškus komentarus apie vengrišką žmonos kilmę, suprask, svetimtautė privedė prie savižudybės buvusį šalies sporto didvyrį, palydi švelniu priekaištu: anksčiau iš to tik pasijuokdavome.
Jos draugė į viską siūlo žvelgti reliatyviai, nes abi ir taip daro daug gerų darbų: remia vaikų namus, pasisako už moterų teises, palaiko Gazą, aukoja Ukrainai, o štai herojės motina tik papriekaištauja, kad verčiau dukra paliktų šią valstiečių šalį ir grįžtų į Vengriją, į ką ši tik atrėžia, jog niekada negyvens Orbano valdomoje šalyje, ją vadina Europos gėda.
Moralinių dilemų neišsprendžia nei gatvėje sutiktas buvęs moters studentas, nei kunigas. Pirmasis kažkada baigė universitetą, bet dabar dirba kurjeriu ir į gyvenimą žiūri su dzenbudistiška ramybe, ir čia galima įžvelgti režisieriaus komentarą apie socialinei tikrovei abejingus jaunus žmones. O antrasis, žinoma, viską palydi Bažnyčios mokymu apie Dievo valią, nesvarbu, komentuotų konkrečią moters situaciją ar pasaulyje vykstančias žudynes.
Režisierius scena po scenos tiksliai diagnozuoja šiuolaikinę tikrovę, tačiau, skirtingai nei Rossellini, nepateikia viltingų išvadų.
Jis rodo, kad mes, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, nors ir gyvename panašių įvykių fone kaip italo filmo herojai (karas, nacionalizmas), mūsų socialinė sąranga visiškai pakitusi ir bet kokios geros intencijos tuojau atsimuša į daugybę paradoksų ir išlygų. Viskas, ką bedarytume, atrodo reliatyvu, kol galiausiai praranda bet kokią prasmę.
Kaip tuomet gyventi tokiame pasaulyje? Kas galėtų būti tais vertybiniais orientyrais, galinčiais suteikti stiprybės? Atsakymo nėra. Bent jau tokio, kokio tikėtumėmės. Ne veltui leitmotyvu filme tampa mieste kylančios statybos, nauji gyvenamieji namai ir ištaigingi kvartalai, paprastai tariant, kapitalizmas. Pastarasis siūlo vienintelę išeitį – patogų ir tvarkingą gyvenimą, kuriame dėl nieko nereikėtų jaudintis.
Tai nėra stipriausias Radu Jude's filmas, tačiau, skirtingai nei daugelis kitų konkursinės programos režisierių, jis turi minčių ir geba jas formuluoti. Apskritai, jis yra vienas iš nedaugelio šiuolaikinių kino autorių, taip aktyviai reaguojančių į pasaulio realijas ir kuriančių apie tai filmus. Už tai jį galima tik pagirti.
Žinoma, dėl skubotumo kiek nukenčia meninė filmų pusė. Režisierius viską fiksuoja, regis, nesijaudindamas nei dėl kartais sudrebančios kameros, nei dėl nefokuse atsidūrusio kadro. Bet tuo pačiu šis estetinių įmantrybių atsisakantis dokumentiškumas atlieka ir savo funkciją: trina ribą tarp žiūrovo ir ekrano ir leidžia rodomą vaizdą išgyventi stipriau.
Kartu su ukrainietės Katerynos Gornostai dokumentiniu „Laiko ženklu“ („Strichka chasu“), rodančiu Ukrainos mokyklų gyvenimą karo akivaizdoje, rumuno „Kontinentinis‘25“ yra neabejotinai aktualiausias konkurso filmas. Būtent šiems dviem kino kūriniams ir linkiu išsivežti pagrindinius Berlinalės prizus.
O savo dienoraštį noriu palydėti R.Jude‘s žodžiais, kuriuos šis užrašė ant pagrindiniuose rūmuose kabančio savo portreto: Fuck Putin & Trump.
