Kad neatitrūkčiau ir mintimis nenudreifuočiau tolyn nuo aktualijų (nors, prisipažinsiu, vilioja), metu sau inkarą. Dar prieš oficialų festivalio atidarymą nueinu į vieną iš trijų specialiai Ukrainai skirtų dokumentinių filmų peržiūrą – ukrainiečio Mstyslavo Chernovo „2000 metrų iki Andrijivkos“. Tai sukrečiantis pasakojimas apie 2023 metais vykusią ukrainiečių karių būrio misiją išlaisvinti rusų okupuotą strategiškai svarbų Andrijivkos kaimą pietiniame Bachmuto pakraštyje.
Režisierius prisijungia prie karių ir rizikuodamas gyvybe dalyvauja nuožmiose kovose už gyvenvietę, iš kurios, kaip sakoma, liko tik pavadinimas: kaimas sugriautas iki pamatų, gyventojai išžudyti arba pabėgę, o aplinkiniai laukai užminuoti. Vienintelis kelias iki gyvenvietės – bombų suvarpytas ir tranšėjomis išraižytas siauras išdeginto miško ruožas. Jame ir vyksta mūšiai. Juos Chernovas didžiąją filmo dalį rodo iš karių perspektyvos. Prie šalmų primontuotos kameros panardina į čia ir dabar vyksmą, kuris vietomis panašėja kone į kompiuterinį žaidimą – ir tai atrodo dar siaubingiau.
Per pastaruosius metus buvo sukurtas ne vienas dokumentinis filmas apie karą Ukrainoje, bet nepaisant to, kad šio karo dokumentavimas jau iš esmės yra svarbus aktas, o ukrainiečių tragedija negali nejaudinti, ne visi filmai buvo pavykę kaip kino kūriniai. Nemaža jų dalis panašėjo tiesiog į televizinius reportažus. Tai, kas gelbėja Chernovo atveju, yra jo talentas pasakoti ir struktūruoti medžiagą.
Yra konkreti vieta – miško ruožas. Yra konkretus laikas – kelios dienos. Ir aiškus atstumas iki kaimo – 2000 metrų, 500 metrų, 300 metrų... Su kiekvienu metru įtampa auga, žūsta vis daugiau Ukrainos karių, o užduotis iškelti Ukrainos vėliavą atkovotoje teritorijoje atrodo vis mažiau įgyvendinama. Kai pabaigos titras skelbia, kad po kelių mėnesių rusai vėl užėmė Andrijivką, herojiškos ukrainiečių misijos reikšmė ir prasmė ištirpsta neviltyje.
Žinoma, galima svarstyti, kiek karo vaizdų konceptualizavimas apskritai atrodo moraliai teisingas – ar visada iš to reikia daryti kiną, meną? Kiekvienas, matyt, į šį klausimą ras savo atsakymą, tačiau žmonėms, kuriems žiniasklaidoje mirgantys karo vaizdai nebekelia jaudulio, kurie jaučiasi pavargę ar dar blogiau – atbukę, tokie filmai kaip „2000 metrų iki Andrijivkos“ grąžina realybės jausmą, nes rodo, kad už faktų ir skaičių yra paprasti žmonės, jų žmogiška drama.
Vienintelis filme kliuvęs dalykas – muzika. Karo vaizdai jau patys savaime kelias stiprias emocijas, kalba patys už save, todėl jų pastiprinti garso takeliu, beje, pernelyg intensyviu, man regis, nebuvo būtinybės.
Abejotinas sprendimas
Po ukrainietiško filmo Kanų atidarymas atrodo kaip didžiausias kontrastas. Ne tiek dėl raudonąjį kilimą lydinčio glamūro, jis neišvengiamas, tokia festivalio kasdienybė, kiek dėl pasirinkimo Kanus atidaryti prancūzų režisierės Amélie Bonnin komiška drama „Vieną dieną išeiti“ („Partir un jour“) iš nekonkursinės programos. Sprendimas pasirinkti mažiau žinomą vardą, režisierę moterį ir dar debiutą, aišku, sveikintinas, tačiau filmas nepateisina lūkesčių.
Baltais dramaturgijos siūlais sudaigstyta istorija apie gurmanišką restoraną Paryžiuje ketinančią atidaryti Sesilę, kuri dėl tėvą ištikusio širdies smūgio grįžta į gimtąjį miestelį ir susiduria ne tik su visai kitokia, provincijos, realybe, bet paauglystės meile, žodžiu, prisiminimais, skęsta banaliuose ir matytuose sprendimuose.
Lieka tik gūžčioti pečiais, kodėl būtent šiam niekuo neišsiskiriančiam filmui buvo skirta atverti didžiausią ir svarbiausią pasaulio kino festivalį, diktuojantį kino madas ir brėžiantį tendencijas keliems metams į priekį.
Šviežias gūsis
Laimei, tikro gero kino pojūtį grąžina pirmasis konkurso filmas, vokiečių režisierės Maschos Schilinski drama „Kritimo skambesys“ („In die Sonne schauen“). Kino industrijos užkulisiuose filmą plačiai aptarinėjo dar prieš festivalį. Kalbama, kad tai buvo pirmasis filmas, kurį festivalio direktorius Thierry Frémaux pakvietė į konkursinę programą, tuomet greitai sukruto platintojai, kritikai, pirkimų agentai. Kūrinį apgaubė gandai, istorijos ir lūkesčiai. Kaip bebūtų iš tikrųjų, jis to vertas. Įsidėmėkite šios autorės pavardę.
Istoriją apie keturių kartų moterų gyvenimus ir likimus tame pačiame ūkyje Šiaurės Vokietijoje, lengviausia būtų patalpinti į epo stalčių. Bet tai nebūtų teisinga. Jei tradiciškai kino epai yra daugiau ar mažiau nuoseklūs naratyviniai pasakojimai, tai Schilinski tokiai logikai nuo pat pradžių priešinasi. Ji lengvai šokinėja tarp keturių skirtingų istorinių laikotarpių, o dramaturgiją stato ne ant išorinių įvykių, bet jausmų plotmės, kuri skleidžiasi per apgalvotas asociacijas ir pasikartojimus. Šie ir sujungia epochas bei herojes.
Retai kine pamatysi, kad panaši strategija pasiteisintų. Atrodytų, neįmanoma suverti tiek daug veikėjų, jų vidinių dramų ir likimų į vieną pasakojimą vien per asociacijas, simbolius ir metaforas – būtinas nuoseklus siužetas. Bet štai, režisierei pavyksta. Ji randa priemonių tą padaryti ir šios atrodo originalios, įdomios ir šviežios. Bene taikliausiai šią epo ir vidujybės sintezę recenzijoje įvardijo „Hollywood Reporter“ kino kritikas Jordanas Mintzeris: lyg Virginia Woolf būtų nusprendusi perrašyti Thomo Hardy knygą.
Jei reikėtų įvardinti vieną geriausiai filmą apibūdinantį epitetą, tai būtų „fotografiškas“. Schilinski rodomą pasaulį panardina į sepijos atspalvius, kurie pirmiausiai asocijuojasi su senosiomis nuotraukomis, išgautomis dagerotipijos būdu. Kitaip tariant, asocijuojasi su fotografijos ištakomis, nuo kurių, istoriškai žvelgiant, tik keli žingsniai ir iki judančių paveiksliukų – kino. Tačiau šis „fotografiškumas“ nėra tik estetinis elementas. Fotografija yra persmelkusi visą pasakojimą: tiek formos, tiek turinio plotmėse, jei vis dar laikysimės šios senamadiškos skirties.
Režisierė atsigręžia į fotografiją kaip mediją, kuri čia ir dabar užfiksuoja tai, kas tą pačią minutę tampa praeitimi, bet išlieka amžiams. Net tada, kai nuotraukose esantys žmonės seniausiai būna mirę. Panašu, kad autorė išmano fotografijos istoriją ir supranta jos prigimtį. Supranta ir ją meistriškai išnaudoja. Būtent per nuotraukas, į kurias žvelgia veikėjai, istorijoje susijungia du – mirusiųjų ir gyvųjų – pasauliai. Filme tarp jų nėra aiškios skirties, jie visada šalia vienas kito, kartais net tame pačiame epizode, todėl Schilinski kuriamas pasaulis yra ne tik „fotografiškas“. Jis ir „vaiduokliškas“.
Suprantu, kad iš to, ką apžvelgiu, gali būti sunku suprasti, apie ką gi šis filmas, tačiau šiuolaikiniame kine retai pamatysi kūrinį, kurio formalūs sprendimai nebūtų tik savitiksliai, o sukibtų su temomis į vieną nedalomą kumštį. Vertėjo prie jų stabtelti.
O jeigu reikėtų redukuoti tirštame filmo audinyje ryškėjančias temas keliais žodžiai, šie būtų tokie: šeimos traumos, egzistencinis liūdesys, vaikystė ir jos flirtas su mirtimi, laikas, likimas.
Filmas be gyvybės
Ukrainiečių režisierius Sergejaus Loznica konkurse pristatė ketvirtąjį vaidybinį filmą „Du prokurorai“ („Deux Procureurs“). Visi trys ankstesnieji premjeras šventė taip pat Kanuose. Ši drama – vienintelis lietuviškas akcentas festivalyje. Filmą koprodiusavo Uljana Kim, montavo Danielius Kokanauskis, garsą kūrė Vladimiras Golovnickis, prie dailės prisidėjo Jurijus Grigorovičius, o epizodinius vaidmenis atliko Vytautas Kaniušonis, Valentinas Novopolskis, Dmitrijus Denisiukas ir kiti.
Istorija nukelia į 1937-uosius, didžiųjų Stalino režimo valymo pradžios laikus, ir pasakoja apie atsidavusį ir sąžiningą jauną prokurorą bolševiką, bandantį padėti vienam kaliniui, su kuriuo susidorojo slaptojo NKVD policija. Prokuroras imasi ieškoti teisingumo, tačiau pamažu ima aiškėti, kad totalitarinis aparatas gerokai įsibėgėjo ir bandymas pasipriešinti neturi jokios vilties.
Lyginant su ankstesniais režisieriaus vaidybiniais kūriniais, šis atrodo paprasčiausias tiek savo istorija, tiek pasakojimo maniera. Loznica atsisako visko, ką tradiciškai laikytume kertiniais bet kokio filmo elementais: nėra kadro gylio, dominuoja statiška kamera ir objektyvus žvilgsnis, atsisakoma muzikos. Įspūdis, lyg filmui būtų nuleistas kraujas. Jis šaltas ir be gyvybės.
Tokia strategija, žinoma, turi pagrindą. Koridoriai, kuriuos mindo pagrindinis veikėjas, kabinetai, kurių duris varsto, biurokratai, kuriuos sutinka – viskas sukaustyta sąstingio, nuobodulio ir antižmogiškumo, kuriuos rodydamas Loznica negaili ir lengvos pašaipos bei absurdo. „Atleiskite, kur čia išėjimas?“ – jaunojo prokuroro klausia milžiniško pastato erdvėse pasimetęs išbalęs vyras ir čia jau, žinoma, šmėkšteli Kafka.
Ir visgi – radikaliai minimalistinė kino kalba, kuri puikiai veikė autoriaus dokumentikoje, šįkart vargiai pasiteisina. Žiūrėdamas galvojau, kad istorija galėtų virsti nebloga radijo pjese. Panašios mintys, natūralu, pliusų filmui nepridėjo.
Kiti du konkursantai atrodo kaip didžiausios priešingybės. Prancūzijoje kuriančio vokiečių kilmės režisieriaus Dominiko Mollo drama „Byla 137“ („Dossier 137“) apie vidaus reikalų policijos pareigūnę Stefani, tiriančią demonstracijų metu nuo policininkų smurto nukentėjusio jaunuolio bylą, išsiskiria aiškia dramaturgija, tvirta režisūra ir gera vaidyba, tuo tarpu Prancūzijoje gimęs galisų tautybės kūrėjas Óliver Laxe filme „Sirât“ nepaiso klasikinio pasakojimo rėmų ir pakviečia į laisvos tėkmės kelionę su nepailstančiais reiveriais po Maroko dykumas. Tiesa, išeities taškas labai konkretus – tėvas su sūnumi ieško prieš kelis mėnesius viename iš nesibaigiančių reivo vakarėlių dingusios dukters ir sesers, tačiau kuo toliau į dykumą, tuo labiau kelionės tikslas ima tirpti saulėje kaitroje ir dulkių debesyse.
Laxe, skirtingai nei Mollui, svarbiau papasakoti ne nuoseklią istoriją, bet panardinti žiūrovą į būseną, atmosferą, tėkmę. Tą jau matėme ir ankstesnėje jo kūryboje. Gaila, šįkart pritrūksta stipresnės idėjos ir to, kas režisieriaus kūrybą darydavo išskirtine – gilesnio žvilgsnio į žmogaus ir kino būtį. Bet yra kaip yra: nepaisant trūkumų, dviejų valandų kelionė po dykumą tarp gyvenimo ir mirties neprailgsta, o įspūdis po jos neblėsta ir kitą dieną.
O štai „Byla 137“, kad ir kaip būtų įdomu žiūrėti, kad ir kaip taikliai Mollas kritikuotų Prancūzijos policiją ir galios struktūras, yra vienas tų filmų, kurį po peržiūros greitai pamiršti, nors neatmetu galimybės, kad galėtų laimėti geriausio režisieriaus ar aktorės (Léa Drucker) apdovanojimus.
Laikas parodys. Dar liko aštuonios įtemptos dienos, o eilėje prie raudonojo kilimo jau mindžikuoja Ari Asteris, broliai Dardenne‘ai, Jafaras Panahi, Richardas Linklateris, Lynne Ramsay, Joachimas Trieras, Kelly Reichardt, Kleber Mendonça Filho…
