1
★★☆☆☆ /„Juros periodo pasaulis. Atgimimas“, rež. Gareth Edwards
Šioje vietoje būtų galima keliais išplėstiniais sakiniais pavirkauti apie idėjų krizę Holivude. Apie tai, kad ši kino mašina atrajoja sėkmingais tapusius pasakojimus, o tuomet bando iš jų nulipdyti naująją klasiką ar, mažų mažiausiai, tiesiog susirinkti kasą pinigų iš nostalgijos. Bet to nedarysiu. Užtenka pažiūrėti į repertuarą su naujuoju „Galutiniu tikslu“ ir „Žinau, ką padarei aną vasarą“, kad viskas taptų akivaizdu.
Naujasis pasakojimas apie į Žemę grįžusius dinozaurus pasiūlo mažai ką naujo. Tiek turinio, tiek formuluojamų žinučių prasme. O juk dauguma populiariųjų Holivudo filmų be to, kad vilioja eskapistiniu pažadu, dažnai bando pasakyti ir šį tą apie mūsų gyvenamą tikrovę. Žinoma, ne filosofiškai, giliamintiškai, bet suprantamai masinei auditorijai.
Naujasis pasakojimas apie į Žemę grįžusius dinozaurus pasiūlo mažai ką naujo. Tiek turinio, tiek formuluojamų žinučių prasme.
Tačiau šįkart žinutės tos pačios. Viena jų – nieko gero nelauk iš žmonijos bandymų eksperimentuoti su genetika, nes viskas anksčiau ar vėliau atsisuks prieš mus pačius. Šiuo atveju prieš grupelę specialios ekspedicijos dalyvių, kurie plaukia į atokią salą gauti dinozaurų DNR, ir netikėtai prie jų prisijungusią eilinę amerikiečių šeimą.
Kita svarbi žinutė ir tuo pačiu kritika mums, žmonėms, susijusi su pramogų pasauliu. Filme nuskamba mintis, kad praeityje su dinozaurais buvo atliekami bandymai ne kilniais moksliniais tikslais, bet dėl paprasčiausio atrakciono: zoologijos sodams nebeužteko paprastų dinozaurų, reikėjo didesnių, efektingesnių ir pavojingesnių, kad būtų galima iš jų uždirbti dar daugiau.
Pastaroji kritika teisinga, bet kartu ir kiek juokinga, nes, kaip bepažiūrėsi, šis filmas yra tos pačios atrakcionų mašinerijos dalis: auditorija nebepasitenkina paprastomis, pavadinkime, žmogiškomis istorijomis, jai reikia grandiozinių reginių su specialiaisiais efektais, šiuo atveju, dinozaurais.
Tuo pačiu į šį „pramogų inžinerijos“ (taip filme pavadinami mokslininkų eksperimentai) naratyvą įsirašo ir mano minėta amerikiečių šeima, kuri prieš jų pačių valią patenka pas dinozaurus ir turi savo jėgomis išsikapstyti gyvi.
Auditorija nebepasitenkina paprastomis, pavadinkime, žmogiškomis istorijomis, jai reikia grandiozinių reginių su specialiaisiais efektais, šiuo atveju, dinozaurais.
Režisieriaus sprendimas įtraukti šią paralelinę siužeto liniją iš pradžių pasirodė nemotyvuotas, nereikalingas ir apkraunantis, bet ilgainiui tampa aišku, kad jo reikėjo grynai iš komercinės pusės. Šeimos su vaikais, atėjusios pažiūrėti filmo, gali lengvai susitapatinti su šiais personažais ir drauge patirti visus nuotykius, o išėję iš kino teatro, ką gali žinoti, galbūt tiesiu taikymu keliauti į kokį nors dinozaurų atrakcionų parką ir dar kartą viską išgyventi jau „realybėje“. Kitaip tariant, išleisti dar daugiau pinigų.
Tiesa, pradžioje lyg ir galima įžvelgti kapitalizmo kritiką, kuomet mokslinės bazės durų veiklą sutrikdo ir modifikuotus dinozaurus į laisvę „paleidžia“ ne koks nors technologinis gedimas, o paprasčiausias snikerio popierėlis, bet šis švelnus kepštelėjimas vartotojiškumui trunka tik iki akimirkos, kai šeimos dukra mielą džiunglėse sutiktą dinozauriuką prisivilioja ne kuo kitu, bet guminukais.
Pusiausvyra atstatyta. Kapitalizmo taip paprastai nenugalėsi.
2
★★☆☆☆ /„F1 filmas“, rež. Joseph Kosinski
Štai, galvojau, pasipiktinsiu filme akis badančia „Apple“ produktų reklama, bet tada prisiminiau, kad pats šį tekstą rašau obuolio kompiuteriu. Esu tos pačios reklamos auka. Ir visgi – tiek daug šios kompanijos produktų nemačiau dar jokiame kitame filme. Product placement visame gražume!
O šiaip – jei ne Bradas Pittas, filmas būtų nuobodumo viršūnė, nes dvi su puse valandos žiūrėti į modernius „Formulės 1“ bolidus ir jaudintis dėl kiekvieno jų posūkio lenktynių trasose gali nebent tik užkietėję šio automobilių sporto gerbėjai. Žinoma, reikia pripažinti, lenktynės nufilmuotos meistriškai ir arti tiesos, bent jau taip teigia reklama, skelbianti, kad lenktynių scenos buvo filmuojamos tikrų varžybų savaitgaliais, šalia tikrų „F-1“ komandų, bet bala jų nematė – didžiausia čia pramoga vis tiek yra Pittas. Tai jo benefisas.
Jei ne Bradas Pittas, filmas būtų nuobodumo viršūnė, nes dvi su puse valandos žiūrėti į modernius „Formulės 1“ bolidus ir jaudintis dėl kiekvieno jų posūkio lenktynių trasose gali nebent tik užkietėję šio automobilių sporto gerbėjai.
Čia jis vaidina kažkada perspektyviu buvusį lenktynininką. Įkalbėtas draugo, po daugelio metų jis grįžta į trasą, kad įrodytų, pirmiausiai pats sau, kad dar turi parako. Kad dar gali varžytis su jaunesniais. Ne dėl pinigų, o dėl garbės, nors labiausiai tiesiog dėl paties malonumo.
Taigi visas pasakojimas ir sukasi aplink šį – brandumo ir jaunystės – konfliktą. Iš vienos pusės – seno sukirpimo vilkas (Pitto vaidinamas Sonis), iš kitos – jaunystė (Damsono Idris įkūnytas Džošua). Iš vienos pusės – patirtis ir senieji darbo metodai, iš kitos – jaunatviškumas ir nauja „F-1“ realybė, kurioje lenktynininkui neužtenka tik gerai vairuoti, jis privalo atiduoti duoklę žurnalistams ir socialiniams tinklams. Būti prekės ženklu, žvaigžde.
Mažakalbiam Soniui visa tai nepriimtina ir galima jį suprasti, bet, kaip panašiuose pasakojimuose ir būna, abiems pusėms teks susibičiuliauti ir prisitaikyti vienai prie kitos, nes svarbiausia lenktynėse yra tik viena – laimėti. O norint, kad tai įvyktų, tenka dirbti komandiškai.
Belieka tik mėgautis, kaip stebėtinas kūno formas išlaikęs Bradas Pittas duoda į kaulus jaunystei.
Štai ir visa ištarmė, kurią buvo galima nuspėti dar iš treilerio. Todėl belieka tik mėgautis, kaip stebėtinas kūno formas išlaikęs Bradas Pittas duoda į kaulus jaunystei. Tiek ekrane, tiek šiapus ekrano. Visiems tiems šiuolaikinio jaunimo Holivudo dievukams, kuriems iki aktoriaus patirties ir žavesio dar teks įveikti ne vieną aktorystės trasą su kliūtimis.
3
★★★☆☆ /„28 metai po“, rež. Danny Boyle
Danny Boyle‘as kino istorijoje nebuvo pirmasis režisierius tradiciškai lėtus ir vangius zombius pavertęs greitai bėgiojančiais žudikais, tačiau būtent jo prieš dvidešimt trejus metus pradėta franšizė įtvirtino ir išpopuliarino tokį šių monstrų vaizdavimą.
Pasakojimai apie „įniršio virusu“ užsikrėtusius ir žaibiškai zombiais virstančius žmones, pamenu, ne juokais gąsdino. Viskas atrodė tikroviška, gyva ir arti tavęs paties.
Šį tiesioginio dalyvavimo veiksme įspūdį kūrė ne tik erdvė (viskas vyko ne kokiame nors neapibrėžtame mieste ar fantastiniame pasaulyje, o atpažįstamame Londone), bet ir pats filmavimo būdas. Didžioji pirmųjų dviejų filmų dalis buvo filmuota skaitmeninės kameromis, kurių drebantis vaizdas, „grūdėtumas“ ir maža rezoliucija perteikė visą betarpiško buvimo čia ir dabar siaubą.
Naujoji dalis gąsdina kur kas mažiau. Londoną keičia gamta, nuožmaus išgyvenimo naratyvą – sentimentaloka paauglio iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį istorija, o nervingas skaitmenines kameras – mobilieji „iPhone“ telefonai. Jie, aišku, prideda žavesio, bet labiau veikia kaip pagavi rinkodarinė žinutė, o ne kaip reikšminga estetinė priemonė.
Boyle’as naująją dalį suka mitologijos link, pasakojimą daro kur kas universalesnį. Todėl bus įdomu pamatyti, kuo franšizė taps ateityje
Žodžiu, „28 metai po“ ne toks kaip ankstesnės dalys. Tai jau šių dienų produktas. Jame, skirtingai nei pirmuosiuose filmuose, nebelieka atpažįstamos socialinės tikrovės ir kritikos su zombiais bandančioms kovoti jėgos struktūroms, bet užtat atsiranda šiuolaikiniuose kūriniuose, atrodytų, jau privalomu tampančio „naujojo jautrumo“. Rodoma, jog su zombiais įmanoma sugyventi, jei tik perpranti jų elgesį ir fiziologiją.
Apskritai, Boyle’as naująją dalį suka mitologijos link, pasakojimą daro kur kas universalesnį. Todėl bus įdomu pamatyti, kuo franšizė taps ateityje, nes, kaip skelbiama, su šia dalimi režisierius užbaigia trilogiją ir pradeda naująją.
Kai finale pagrindinis herojus sutinka zombius žudančią treninguotų gezų gaują, kuri atrodo lyg atklydusi tiesiai iš „Traukinių žymėjimo“, tampa akivaizdu – režisierius dar turi idėjų žengti neišmintais takais.
