Tamsiems spalio vakarams rekomenduoju 13 siaubo filmų, kurie leis pasinerti į istorijas, kurios ne tik gąsdina. Kino istorija rodo: siaubo žanro kūriniai aktyviai reaguoja į tikrovę, išradingai reflektuoja socialines, kultūrines ir politines įtampas, apnuogina mūsų kolektyvines ir asmenines baimes. O kartais pasiūlo ir priešnuodį prieš visus monstrus, puolančius tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
1
„Late Night with the Devil“ / rodo „Netflix“
Filmas primins posakį, kad eiti su velniu obuoliauti – pavojinga. Skandalų lydimas TV pokalbių šou vedėjas nusprendžia pasikelti reitingus ir į Helovynui skirtą tiesioginę laidą pasikviečia ekstrasensą, skeptiką parapsichologą ir trylikametę, kurią, manoma, apsėdo velnias. Jis viliasi, kad visokie paranormalūs reiškiniai turėtų patikti žiūrovams. Ir neklysta. Žiūrimumo kreivė šauna į viršų, tačiau greitai eteryje ima dėtis keisti dalykai, kurių nei pats vedėjas, nei žiūrovai nebegali paaiškinti. Ar studijoje iš tiesų apsilankė piktosios dvasios? Riba tarp tikrovės ir iliuzijos ima trintis.
2
„Infinity Pool“ / rodo „Netflix“
Kūniškojo siaubo (body horror) krikštatėviu vadinamo Davido Cronenbergo sūnaus Brandono Cronenbergo trečiasis filmas savaip plėtoja šiuolaikiniuose filmuose ir serialuose populiarią temą apie pasaulio turtuolius ir jų nuodėmes. Pajūrio kurorte viešintis herojus padaro nusikaltimą, už kurį gresia mirties bausmė. Tačiau vietiniai teisingumo sargai pasiūlo išeitį: už atitinkamą sumą pinigų gali būti sukurta tavo paties kopija, klonas, kuris ir bus nusiųstas myriop. Jei patinka visokie baltieji lotosai, manau, patiks ir šis kafkiškas pasakojimas apie nusikaltimą ir bausmę.
3
„Nosferatu. Siaubo simfonija“ / rodo „Žmonės Cinema“
Turbūt nereikia sakyti, kad tikriems siaubo kino gerbėjams pamatyti „Nosferatu“ – privaloma. Tai nebyliojo kino šedevras. Klasikinis vokiečių ekspresionistinio kino pavyzdys. Bene geriausia Bramo Stokerio „Drakulos“ ekranizacija. Tiesa, režisierius F.W.Murnau teisių į gotikinį romaną negavo, todėl turėjo ne tik pakeisti veikėjų ir paties filmo pavadinimą, bet vėliau, rašytojo našlės prašymu, sunaikinti visas filmo kopijas. Laimei, kelios išliko ir dabar galime vėl ir vėl pasinerti į reginį, tapusį neišsemiamu šaltiniu virtinei ateities siaubo filmų.
4
„Būtybė“ / rodo „Žmonės Cinema“
Pasakojimai apie vaiduoklius – atskiras siaubo kino požanris, kuriame galioja savi tropai ir klišės. Kino chameleonu neretai pavadinamas amerikietis Stevenas Soderberghas pernai pristatė filmą, kuriame apvertė tradicinį tokių pasakojimų žiūros tašką – jis viską pasakojo name apsigyvenusio vaiduoklio „akimis“. Kas yra ši būtybė ir koks jos tikslas? Žiūrėdami vargu, ar išsigąsite, bet stebėti, kaip režisierius valdo kamerą (jis ir operatorius) ir išnaudoja erdves kurdamas vaiduokliškumą – visai įdomu.
5
„Night of the Living Dead“ / rodo „MUBI“
1968 metais pasirodęs George‘o A.Romero mažo biudžeto filmas sukėlė revoliuciją siaubo žanre. Pirma, jis perrašė zombių vaizdavimo kine tradiciją, juos modernizavo. Jei iki tol zombiai būdavo siejami su vudu tikėjimu ir rodomi kaip apatiškos būtybės, tai režisierius juos pavertė fiziškais grėsmingais. Antra, režisierius pataikė (nors kartojo nekūręs politinio pareiškimo) į daugelį to meto visuomenėje jautrių taškų – Vietnamo karas, didėjanti rasinė įtampa, judėjimai už juodaodžių teises, tradicinės šeimos krizė, nerimas dėl ateities. Kitaip tariant, įrodė, kad siaubo filmai gali ne tik gąsdinti. Ir trečia, režisierius nepasiūlė jokios paguodos ir todėl buvo nepatogus prie laimingų pabaigų įpratusiai auditorijai.
6
„Nesiilsėkite ramybėje“ / rodo „Žmonės Cinema“
Vieną vasaros vakarą Osle sutrinka elektros tiekimas ir gyventojus ištinka kolektyviniai migrenos priepuoliai. Po kelių akimirkų viskas grįžta į vėžes, išskyrus vieną dalyką – pas gedinčius šeimos narius sugrįžta neseniai mirę jų artimieji... Jei daugelis amerikietiškų filmų apie zombius į pirmą vietą iškėlė jų monstriškumą, tai šis autorinio kino, kuris paskutiniu metu kūrybiškai flirtuoja su žanriniu kinu, pavyzdys siūlo susimąstyti, kad gyvieji numirėliai dar neseniai buvo kažkieno tėvai, sūnus, dukterys ir mylimieji. Tikrai gąsdinanti perspektyva.
7
„Auksinė pirštinė“ / rodo „Kino fondas“
Jei mėgstate tikrais faktais paremtus pasakojimus apie serijinius žudikus, bet viskas, ką šia tema siūlo „Netflixas“, jau seniai įsipyko, nes atrodo lyg sukurta pagal vieną šabloną, tuomet įsijunkite vokiečio Fatih Akino filmą apie žudiką maniaką Fritzą Honką, kuris 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje siautėjo Hamburge. Prisiekiu, lengva nebus, nes režisierius nusitaikys į bene jautriausią jūsų vietą. Ne, ne vaizduotę. Skrandį.
8
„Sielų kolekcionerius“ / rodo „Žmonės Cinema“
Internete turbūt nerasite portalo, kuriame apžvelgiant šį filmą nešmėkščiotų apibūdinimas „vienas geriausių pastarųjų metų siaubo filmų“. Bet sutikite, visi pasakymai, prasidedantys žodžiais „vienas geriausių...“, iš esmės nieko nereiškia. Kaip ir bet kokie topai. Ir visgi „Sielų kolekcionerius“ vertas dėmesio. Dėl žudiką įkūnijusio Nicolo Cage‘o, košmariškos atmosferos ir estetinių sprendimų.
9
„Psichopato bučinys“ / rodo „Žmonės Cinema“
Beveik prieš metus pasirodžiusioje apžvalgoje rašiau: „Tematiškai – tai dar vienas filmas apie serijinį žudiką, kokių dabar pilnas netflixas, stilistiškai – retro pasakojimas, nukeliantis į 8 dešimtmečio valstijas, o idėjiškai – istorija apie vyrų pasaulį, kuriame moterys tėra jų troškimų ir iškreiptų fantazijų objektai“. Tąkart apžvalgą baigiau verdiktu, jog filmas nepasiūlo nieko psichologinės siaubo dramos žanrui, bet turi aktorę Anna Kenndrick, kuri net kvailose komedijose atrodo visa galva protingesnė, gudresnė ir sąmojingesnė už aplinkinius. Vien dėl jos verta pamatyti.
10
„Substancija“ / rodo „Žmonės Cinema“
Kūniškojo siaubo grynuolis, kuriame už grafiškai vizualių ir radikalių kūno transformacijų slypi ir potekstė apie jaunystės kultą ir vyriškam žvilgsniui pajungtos grožio industrijos, kuri moteris paverčia monstrėmis, grimasas. Išradingas, efektingas, juokingas filmas ir tuo pačiu nuostabus Demi Moore sugrįžimas į dėmesio centrą.
11
„I Saw the TV Glow“ / rodo „Netflix“
Šį „A24“ studijos platinamą filmą būtų sunku priskirti grynam siaubo žanrui, nors dažnai pristatomas kaip psichologinė siaubo drama. Man jis labiausiai priminė dabar jau kone klasika tapusias brendimo (coming-of-age) dramas – „Donį Darko“, „Vaiduoklių pasaulį“, „Jaunąsias savižudes“. Ne siužetu, bet kuriama atmosfera. Režisierė pasakoja apie du vienišus paauglius, kuriuos sujungia tas pats paslaptingas televizijos serialas, rodomas vėlai vakare... Tai filmas apie paauglystę ir ją lydinčius išgyvenimus, kuomet jautiesi susvetimėjęs su pasauliu ir niekieno nesuprastas, o vienintelė išeitis, atrodytų, tik pasinerti į kitą pasaulį. Bet ne tą, apie kurį galbūt pagalvojote. Čia anapusybė yra kita švytinčio televizoriaus pusė.
12
„Rūpintojėlis“ / rodo „Žmonės Cinema“
Tai nėra pirmasis lietuviškas siaubo filmas (tereikia prisimini, nors verčiau norėtųsi pamiršti, Ričardo Matačiaus „Rūsį“ su Jurga Šeduikyte), tačiau tikrai pirmasis lietuviškas slasheris. Režisierius Jonas Trukanas sulydė klasikinius slasherio tropus su lietuviška realybe ir sukūrė filmą, kuris, tiesa, turi trūkumų, bet spinduliuoja didele meile siaubo kinui apskritai. O tai jau nemenka priežastis pažiūrėti.
13
„Eretikas“ / rodo „Žmonės Cinema“
Filmas pakvies į disputą apie tikėjimą. Vienoje barikadų pusėje atsidurs dvi jaunos mormonų bažnyčios misionierės, o kitoje – mandagus, bet kiek skeptiškas ponas Rydas, pas kurį merginos užklys skelbdamos tikėjimo žodį. Siaubo žanras išmokė, kad nieko gero nelauk iš atokaus namo ir paslaugaus jo šeimininko – greitai prasideda šiurpus katės ir pelės žaidimas. Jei patinka psichologiniai siaubo filmai, tada jums.
