NAŠLĖS ĮLANKA (Widow's Bay) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: susirūpinęs atokios Naujosios Anglijos salos miestelio meras Tomas Loftisas stengiasi pritraukti į salą turistus ir išgelbėti vietos ekonomiką. Kai pagaliau pradeda plūsti lankytojai, senosios miestelio legendos apie antgamtines jėgas, kurios anksčiau buvo laikytos vietos gyventojų paranoja, tampa bauginančiai realios.
„Našlės įlanka“ yra lyg žymioji „Tvin Pykso“ pusseserė, tiesa, daug paprastesnė, daug liaudiškenė, na, tiesiog kaimietė. Tačiau tai nereiškia, kad prastesnė, nes tarp humoro ir siaubo šio serialo kūrėjai nardo sėkmingai, o viską papuošia egoistiškai pasimetęs mero Loftiso veidas.
Apie keistus miestelius yra prikurta visko tiek ir tiek, todėl išgirdus apie dar vieną miestelį, kuriame tikriausiai, galbūt, be abejonės vaidenasi, šiurenasi ir ateina prakeiksmai, veidą ėmė „puošti“ nemaža grimasėlė su fraze „ir vėl tas pats per tą patį“ lūpose. Tačiau „Našlės įlanka“, nors ir panaudoja visus stereotipus, sugeba išlaikyti galvą virš vandens ir pasiūlyti tikrai smagią, tiesa, toli gražu nerimtą serialą, kuriame svarbiau nei kaip, o kas.
O sakydamas „kas“, aš turiu omeny personažus, kurie yra žavingi: taip, storžieviai, taip, jiems kelių šulų trūksta, taip, savotiškai naivūs ir netgi išmintingi, bet labiausiai nenorintys, kad būtų kažkaip kitaip nei jie įpratę. Ar kad būtų sudrumsta miestelio ramybė. Bet turistai atvyks, sala prabus ir visokie baibokai tikrai išlys... Visam šiam margaspalvių personažų paradui vadovauja Matthew Rhyso, žinomo iš puikiųjų „Amerikiečių“ („The Americans“ 2013-2018), vaidinamas meras, kuriam vis nepavyksta suderinti godumo su altruizmu, tuštybės su empatija, noro pasipelnyti su noru, kad miestelis pasipelnytų. Taigi, ir tenka varijuoti, kol kokia sena jūrų ragana neima draskyti rankos.
Smagiausia, kad pati „Našlių įlanka“ niekaip nepriima savęs rimtai: dramos čia komikinės, gąsdinimai negriebia už širdies, gal greičiau už čiuprynos, o visa kita yra tiesiog paprasto žmogaus noras padaryti visų ir ypač savo gyvenimą geresnį. Tiesa, jei kažkas tikrai nori tokią vietą padarytą patrauklią turistams, gal geriau pasvarstytų apie pavadinimo keitimą. Našlių įlanka vargu ar ką suvilios...
LEGENDOS (Legends) (Netflix)
Trumpai, apie ką: grupė paprastų Jungtinės Karalystės muitinės pareigūnų netikėtai įsitraukia į slaptą operaciją prieš narkotikų kontrabandininkus. Visgi užduotis pasirodo itin sunki, nes netikromis tapatybėmis paremto dvigubo gyvenimo spaudimas pradeda daryti įtaką komandos santykiams, moralės normoms ir savęs suvokimui.
„Legendos“ yra tai, kuo geriausiai yra žinoma britų TV. Tai yra rimtas, efektyvus ir, svarbiausia, neištęstas mini serialas, kuris parodo, kad ir su mažais kaštais galima sukurti neįtikėtinai kokybišką produktą.
Bent jau man „Legendos“ atsirado lyg iš niekur. Vos 6 serijos apie 90-ųjų pradžios Britaniją, kada Margaret Thatcher nusprendė skelbti karą narkotikams, kuriose nėra pirmojo ryškumo žvaigždžių, pranašavo būti pamirštos ir nereikšmingos. Tačiau kaip aš buvau nustebęs, kai pamačiau, kokiomis taupiomis priemonėms serialas sugebėjo virsti transnacionalinio nusikalstamumo analize, kurioje keliai vingiuoja nuo Pakistano iki Glazgo, o visam paradui vadovauja retai draminius vaidmenis kuriantis daugiau komikas nei aktorius Steve'as Cooganas. Ir visa tai yra daroma labai gerai.
Britų serialai pasižymi tuo, kad skirtingai nei kolegų iš užjūrio, jie netempia gumos, neprirašo nereikalingų pokalbių ir nebando žiūrovų kantrybės. „Legendos“ irgi daro lygiai tą patį, todėl serialas virsta nesustabdoma veiksmo karusele, kurioje veiksmo, tiesa, nėra tiek ir daug. Tai reiškia, kad tu visada jautiesi esantis realiame, o ne kokio Jasono Stathamo pasaulyje, kuriame kiekvienas žingsnis yra svarbus, o kiekviena klaida gali būti lemtinga. Ir ji realiai gali būti lemtinga, nes skirtingai nuo daugelio kitų serialų ar filmų, šie slapti agentai yra visiški naujokai, ne Jamesai Bondai ar Jasonai Bourne'ai, ir jie didžiąją dalį laiko yra tiesiog pasimetę, išsigandę ar vedami impulso bei tikisi, kad nieko blogo nenutiks. O nutikti turi.
Be to, reikia pripažinti, kad visi aktoriai yra fantastiški, o pagrindinis ketvertas, vaidinanti žmones, kurie vaidina kitus žmones, yra visko pagrindas. Vos iš kelių detalių jau turi jų asmeninę legendą ir matai, kaip jų kuriama fikcinė legenda ima veikti jų tikrąją legendą. Faktas vienas – ne be reikalo britų aktoriai perima amerikiečių roles. Jie gal ir ne žvaigždės, bet vaidinti moka meistriškai.
„Legendas“ reikia pažiūrėti; šis mini serialas neapvers pasaulio aukštyn kojom, netaps nauja „Netflix“ bomba ar nesukurs kulto, tačiau pasiūlys labai gerai nuo kasdienių rūpesnių atjungiančią įtampą, kuriame pavojus atrodo realus, personažai – pilni trūkumų, o rizika virsti kažkuo kitu ir baisesniu – tikra. O tai ir yra sėkmingo veiksmo filmo paslaptys. Tai juos paverčia legendomis.
MUSIŲ VALDOVAS (Lord of the Flies) (Telia Play)
Trumpai, apie ką: grupė britų moksleivių po lėktuvo katastrofos atsiduria negyvenamoje saloje. Čia jų pastangos įvesti tvarką ir išgyventi palaipsniui virsta smurtu, chaosu ir pasidavimu žemiausiems žmonijos instinktams.
„Musių valdovas“ jau savaime yra pasaulio literatūros klasika, todėl jį ekranizuojant išradinėti dviračio (ar užkurti laužo) nereikia. Dėl šios priežasties keistokai atrodo serialų kūrėjų sprendimai žiūrovams įkišti dar kažko papildomai, lyg Williamo Goldingo genialaus kūrinio neužtektų. Juk kuo jau kuo, bet pirminiu šaltiniu reikia pasitikėti.
Kaip ir minėjau, daug ko pridėti prie „Musių valdovo“ nebūtina. Atrodo, puikios aplinkybės dramatiškai istorijai apie kritimą į beprotybę ir žmogiškumo žlugimą jau yra padėtos ant stalo lyg kortos. Tik imk ir dėliok jas į pasjansą...
Visgi serialo kūrėjui Jackui Thornui to neužteko. Be kažkiek tradicinės britų socialinių klasių problemos čia randa vietos ir fašizmo, rasizmo, LGBT ir kitos potemės, kurios, nors ir neabejotinai svarbios, nuo gausos šiek tiek pasiplauna, lyg autoriai būtų bandę apžioti per didelį obuolį ar, serialo kontekste, mangą. Todėl nejučiomis imi ne sekti siužetą, o lenkti pirštus, skaičiuodamas, kokias šiuolaikines problemas nori paliesti kūrėjai.
Be to, serialo vaizdinė ir garsinė pusė irgi šiek tiek išmuša iš vėžių. Pirmiausia, nepaisant to, kad vaizdiškai serialas išsyk sudomina, galiausiai eksperimentiniai sprendimai pradeda blaškyti dėmesį; žuvies akies objektyvas, saturizuotas vaizdas, labai stambūs planai ar keisti filmavimo kampai lyg šaukia „pažiūrėkite, kokie mes esame originalūs“, nors tam didelės būtinybės kaip ir nėra. Pačios aplinkybės jau pakankamai stiprios, todėl kyla klausimas, kam dar viso to reikia. Blaško ir muzika su dramatišku choru, kuriam pateisinimą lyg ir randi (seriale yra berniukų choras), bet ji irgi nukreipia dėmesį nuo esmės.
Tiesa, vaikų kolektyvas pakelia serialą į aukštesnį lygį, ypač Kriuksį vaidinantis Davidas McKenna ar Ralpho vaidmenį atliekantis Winstonas Sawyersas. Tiesa, kam reikėjo kaip ir blogiuku patampantį Jacką (Loxas Prattas) paversti Draku Smirdžiumi, aš nežinau, bet čia tikriausiai jau bandymai pataikyti į laiką.
Nepaisant visos šios kritikos, „Musių valdovas“ yra gyvybingas, aktualus ir žiaurus serialas, kuris šiais laikais ypač svarbiai skamba. Tik gaila, kad jam pritrūko vieno netikėto dalyko – tikėjimo pačiu W. Goldingu.
VELNIAS GALI VERKTI. 2 SEZONAS (Devil May Cry. Season 2) (Netflix)
Trumpai, apie ką: pusiau žmogus-pusiau demonas Dantė yra vėl įtraukiamas į žiaurų karą tarp Žemės ir demonų karalystės po to, kai sugrįžta jo dingęs dvynys brolis Vergilijus. Kol grėsmingasis Ariusas ir demonų karalius Mundusas siekdami valdžios manipuliuoja abiem pasauliais, Dante ir Vergilijus priversti įsitraukti į žiaurų susidūrimą, kuris atskleis skaudžią tiesą apie jų šeimą ir motinos mirtį.
Prisipažinsiu, kad tiek pirmajame, tiek antrajame sezonuose man sunkiai sekėsi rasti šio animacinio serialo logiką ar aptikti kažką stabilaus, tačiau tik pasidavęs jo taisyklėms aš galiausiai galėjau įvertinti „Velnias gali verkti“ beprotišką tempą, tiesmuką žiaurumą ir komentarą apie emigracijos politiką.
Pradėsiu trumpai – iš pirmo žvilgsnio tai „Matrica“, tiksliau, „Animatrica“ su demonais. Visi skraido, taškosi, viskas vyksta labai greitai, o paradui dalyvauja tai didžiulis zuikis iš „Alisos stebuklų šalyje“, tai kažkoks Baronas Miunchauzenas, tai dar kas nors, kas verčia klausti: palaukite, kaip, kas, kodėl, o kas čia? Siužetas nuo pat pradžių atrodo lyg būtų ne parašytas, o iškarščiuotas, o tuo metu niekas tikrai nesvarstė, kad reikėtų sustoti ir atsikvėpti.
Iš kitos pusės, bent jau man, žmogui, kuris kiek besistengtų, bet vis tiek iki galo nesupranta anime magijos, tai yra prieinamiausias produktas. Nenuostabu, kad serialo kūrėjas yra indų ir amerikiečių kūrėjas Adi Shankaras, o piešė Pietų Korėjos studija „Studio Mir“. Jis nebuvo visiškas epilepsijos priepuolio katalizatorius, o ir šiaip kūrėjai padarė jį maksimaliai lengvai suvirškinamą.
Tačiau labiausiai įdomus šis serialas yra savo daugialypiškumu; nepaisant, kad tai animacija (net ir suaugusiems skirta, bet vis tiek animacija), personažai yra tiek sudėtingi, įvairialypiai ir virstantys iš geriečių į blogiečius ir atvirkščiai, kad, atrodo, jau čia žiūri kokius „Sostų karus“ („Game Of Thrones“) ar „Sopranus“ („The Sopranos“). Tiesa, minėtuose serialuose, bent jau viename, neskraido visokie baibokai, bet čia tik smulkmena. Taigi, kūrėjų sugebėjimas analizuoti, dėlioti dalis netikėtai ir nelengvinti nei herojų charakterių, nei veiksmų, kurių jie yra priversti imtis, parodo, kad „Velnias gali verkti“ yra daugiasluoksnis ir daugiaprasmis skerdynių spektaklis.
Bet visgi skerdynių yra ir dėl to ir yra smagu. Juk nieko nėra smagiau už nedideles skerdynes ar pragarą Žemėje.
RAJONAI (Boroughs) (Netflix)
Trumpai, apie ką: ramią pensininkų bendruomenę vis supurto keisti dingimai ir nepaaiškinami reiškiniai, leidžiantys manyti, kad miestelyje vyksta nedori dalykai. Grupė vietinių imasi tyrimo ir atranda įrodymų, kad šioje vietovėje slepiasi paslaptinga, ne iš šio pasaulio būtybė, susijusi su pačia žeme.
„Rajonai“ – tai „Keistesni dalykai“, tik šį kartą ne su paaugliais, o su pensininkais. Atsižvelgiant į tai, kad serialą prodiusavo broliai Dufferiai, anokia čia staigmena.
Iš esmės „Rajonams“ nieko prikišti neįmanoma. Tai tykus, paslaptingas ir savotiškai saugus serialas, kuris puikiai tinka vakarais pailsėti ar net užsnūsti, lyg būtum pensininkų miestelio gyventojas. Daug pilkųjų ląstelių jis nesudengins, tiesa, ir labiau jas dirbti neprivers, todėl tikėtis, kad serialas paliks gilesnę žymę, yra naivu.
Aišku, į kitą lygį jį pakelia surinktas aktorių sąrašas; Alfredas Molina, Geena Davis, Billas Pullmanas ar Alfree Woodard galėtų šiaip kalbėtis tarpusavyje, ir jau būtų labai įdomu. O dabar jie dar ir vaidina malonius senukus. Šis didžiausių profesionalų kolektyvas sugeba sukurti labai artimus ir jautrius portretus, todėl ir jų baimės, skausmai ir nepalaužiamas noras gyventi atrodo tikri.
Visa kita, kaip minėjau, lyg iš brolių Dufferių knygos, o tai reiškia, kad čia bus ir štrichų iš Spielbergo filmų, ir šiek tiek paranojos, ir blogos valdžios, ir t.t., ir pan. „Rajonai“ dviračio, ar šiuo atveju golfo mašinėlės neišranda, mina pramintais takais, ir nesvarbu, ar tai būtų pirmasis paauglių nuotykis, ar paskutinis mūsų herojų rodeo, vis tiek žiūrėti paprasta, malonu, lyg užsiklojus šiltu pledu (arba plona paklode, nes juk vasara tuoj).
Bet kartais vis dėlto malonumų neužtenka... Laikais, kai į mūsų smegenis yra pumpuojama tiek geros medijos (o dar ir kiek blogos), serialai nei daugiau, nei mažiau privalo būti išskirtiniai, privalo kažkuo sužavėti ar sukrėti, privalo tapti privalomais, kitaip jie paskęs šitoje filmų, serialų, stand-upų, dokumentinių filmų jūroje ir niekas jų neprisimins. Bijau, kad „Rajonams“ gresia tas pats. Iš kitos pusės, o kas nenusipelno savo 15 sekundžių šlovės...
