Pirmiausia pasigirdo kalbų, kad šis filmas nacionaliniams kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“ galimai nebuvo nominuotas, mat jame nekvestionuojamai vaizduojama galimai antisemitinė tradicija, išlikusi Pievėnuose, viename Lietuvos kaime Žemaitijoje.
Kaip anksčiau rašė 15min, filmo centre – Velykų išvakarėse Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje rengiamos analogų Lietuvoje neturinčios teatralizuotos apeigos: jų metu „kareiviai“ saugo simbolinį Kristaus kapą, kurį visais įmanomais būdais bando išvogti triukšmingi „persirengėliai“.
Pirmoji apie tai prabilo kino kritikė Santa Lingevičiūtė.
„Nieko čia mano nuomonė nepakeis, bet esu netekusi žado, kad G.Beinoriūtės „Sacrum ir Profanum“ nebuvo nominuotas „Sidabrinėse gervėse“, – teigė ji.
Ji atkreipė dėmesį, kad kurį laiką kultūriniuose burbuluose girdėjosi kalbos, kad šis filmas „esą su antisemitizmo gaidele“: „Bet, gerbiamieji, reikia skirti stebimąją dokumentiką nuo socialinės. Įsisenėjusios tradicijos neišgyvendinamos vienu filmu, straipsniu ar knyga.“
Vėliau kultūrinėje spaudoje pasirodė išsami rašytojos ir kritikės Paulinos Eglės Pukytės recenzija, kurioje teigiama, kad filme vaizduojama tradicija galimai palaiko antisemitizmą Lietuvoje.
„Filmas gana poetiškai (tik gaila, kad nepakankamai dokumentiškai išsamiai) rodo šią tradiciją, grožisi ja, tačiau visai ja nesidomi – neklausia, kodėl ji tokia ir kokį poveikį ji iš tiesų daro bendruomenei. Kurdama filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ G.Beinoriūtė pasirenka fly on the wall strategiją. Ji klausosi įvairių paviršutiniškų buitinių pašnekesių, tačiau pati nesikalba su filmuojamais žmonėmis, nebando suprasti jų santykio su atgyvenusia tradicija. Filme net nemėginama užsiminti, kad tokios ir panašios „tradicijos“ galbūt pagimdė ir palaiko antisemitizmą. Filmas neva tiesiog fiksuoja. Bet juk šiandien jau žinome, kad „pasyvus stebėjimas“, kitaip sakant, pozicijos nebuvimas, irgi yra pozicija ir kad būtent dėl jos kartais suveši didelis blogis“, – teigiama analizėje, kurią visą galima skaityti leidinyje „7md“.
Tuo metu kultūros analitikas Vaidas Jauniškis savo recenzijoje žurnale „Literatūra ir menas“ G.Beinoriūtės filme įžvelgia antropologinį žiūros tašką, kuris kelia klausimą apie tradicijos adekvatumą.
„G.Beinoriūtė kaip XIX a. antropologė fiksuoja išlikusios tradicijos elementus vienoje ir galbūt vienintelėje Lietuvos gyvenvietėje, Pievėnuose. Tačiau šioje juostoje matome, kaip tradicija susiduria su laiku ir jai iškyla grėsmė. Ne dėl karo Ukrainoje, sklindančio per radiją ar televizorių, ar kai vaikų valdomas dronas reiškia jau nebe žaislą. Tradicijos laikomasi įsikibus, ji pateikiama tarsi neginčijama vertybė, bet gal būtent čia ir glūdi grėsmė?“ – rašo jis.
„Sidabrinių gervių“ komisijos narė: „lengva kritikuoti, bet ne lengva pačiam būti“ komisijoje
Į diskusijas viešojoje erdvėje sureagavo kino kritikė, programų sudarytoja bei šių metų „Sidabrinių gervių“ komisijos narė Aistė Račaitytė.
Savo feisbuko paskyroje ji rašė: „Labai gerai suprantu prašymus pateikti oficialų komisijos pareiškimą dėl nominacijų geriausio dokumentinio filmo kategorijoje, kita vertus, jaučiu, kad tai yra neįmanoma, nes narių požiūriai labai išsiskyrė. Tad automatiškai kyla klausimas, kas tą pareiškimą rašytų ir kas galėtų ir jaustųsi gerai po juo pasirašydami. Aš negalėčiau.“
Jos nuomone, tradiciškai pasikartojanti kritika komisijos sprendimams verčia kelti klausimą, ar tokioje mažoje kino industrijoje turi būti nominuojami visi filmai: „Galbūt tiesiog visi turėtume rinkti laimėtojus? Bet ar visi būtų pasiruošę rizikuoti būti išvis nepaminėtais nacionaliniuose apdovanojimuose? Neslėpsiu, kad šių metų rezultatai kai kuriose kategorijose mane ir pačią privertė suabejoti nominacijų verte. Atviras klausimas, kurį norėsis paplėtoti platesniame rate, tikiuosi, per tokia pačia tradicija tapusias „Sidabrinių gervių“ gairių gerinimo diskusijas.“
Jos nuomone, „lengva kritikuoti, bet ne lengva pačiam būti“ komisijoje: „Darbas (kuriam beveik nėra konkurso) atrankos komisijoje yra imlus laikui, menkai apmokamas, bet kainuojantis daug emocijų ir ne visada apdovanojantis praturtinančiomis diskusijomis ar rezultatais, kuriais galėtum pasidžiaugti. Manau, kad kino bendruomenės atstovai turėtų tai priimti kaip pareigą, kurią kartas nuo karto reikia atlikti.“
Ji įsitikinusi, kad šiuo metu nacionalinių kino apdovanojimų komisija yra „neadekvačiai didelė“: „Kyla daug iššūkių ne tik derinant laiką, bet ir randant bendrą kalbą. O nelikus diskusijos galimybei lieka tiesiog balsų daugumos sprendimai, kurie, kuo įvairesnė ir didesnė bus komisija, tuo labiau gali stebinti.“
„Man labai liūdna ir nejauku ir, galvoju, kad būčiau mieliau leidusis į atvirą polemiką su pačiais filmais, nei likčiau kaip dabar – varžoma konfidencialumo sutarties ir varstoma piktų žvilgsnių“, – apibendrino A.Račaitytė.
