PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
„Johatsu“ (rež. Nerijus Milerius ir Lina Lužytė)
Pati pirmoji „Kino pavasario“ žiūrovams pristatyta lietuviška premjera – trileris/drama, o gal tiesiog filmas žanrinis hibridas „Johatsu“. Filosofo Nerijaus Mileriaus ir dokumentininkės Linos Lužytės bendras režisūrinis kūrinys prisodrintas minties ir siužeto vingių, idėjų, net nuorodų į Antikos mitus. Dingimo ir noro pradingti, pakeitus visą savo tapatybę, fenomeną nagrinėjančioje istorijoje daug vietos paliekama smurtui (kuris nebūtinai pateisinamas siužetine prasme, tačiau veikia kaip bendra idėja) – tai lyg nuoroda bendrai į veiksmo filmų žanrą, pasižymintį tam tikru smurto fetišizavimu.
„Johatsu“ jaučiama daug pasitikėjimo žiūrovu – iš jo tikimasi, kad jis sugaudys kultūrines nuorodas, supras metasluoksnius, perpras pateikiamas idėjas. Tačiau kino prasme filmas pats kartais tampa truputį per tiršta nuorodų pelke į pačią kino mediją: personažai yra veikiau citatos, vaikštančios idėjos, o ne asmenybės, estetika veikiau iliustruojanti idėją, nei įprasminanti veiksmą. Tad galiausiai „Johatsu“ tampa įrankiu per kino mediją bandyti perteikti požiūrį, netyčia antrame plane paliekant patį pagrindą.
„Murmančios širdys“ (rež. Vytautas Puidokas)
Vytauto Puidoko režisuota dokumentinė juosta – jau labiau žiūroviška ir pakviečianti žiūrovus susipažinti su įdomia ir uždara bendruomene. „Murmančių širdžių“ centre – Žano sodyba, kurioje sau prieglobstį randa nuo priklausomybių bandantys pasveikti ar psichinių sunkumų turintys vyrai. Čia jie dirba ūkio darbus, įsižemina ir daug laiko praleidžia praktikuodami dėkingumą bei tikėjimą. Režisierius laikydamasis pagarbaus atstumo supažindina mus, žiūrinčiuosius, su Matu – paliktu čia paaugliu, kuris tarp suaugusių ir daug gyvenimo mačiusių vyrų nelabai pritampa. Jis čia patiria visišką transformaciją – tik, žinoma, klausimas, kokia kaina.
Daug šioje juostoje purvo, tikrąja šio žodžio prasme, į kurį klimpsta ir čia auginamos karvės, ir tie, kurie jas bando vis suvaryti į tvartą (iš esmės tokia kasdienė rutina). Tai tartum vizualinė metafora, kalbanti ir apie tai, kas tarp filmo herojų vyksta ir metafiziniame lygmenyje.
„Murmančiose širdyje“ V.Puidokas, atrodo, sugeba atrasti balansą tarp vizualiai demonstruojamų atšiaurių gyvenimo sąlygų, padedančių į eskeipizmą linkusiems ir čia susirinkusiems, sugrįžti į save, ir tarp to, jog ne viskas yra taip gražu, o visose bendruomenėse atsiras autsaiderių. Lyg nuplėštų idealizmo kaukę ir nuo taip ne itin idealaus vaizdinio.
„Akiplėša“ (rež. Saulė Bliuvaitė)
Saulės Bliuvaitės režisuotą „Akiplėšą“ drąsiai būtų galima vadinti vienu „kiečiausių“ pastarojo meto lietuviškų filmų. O kietumą šiam filmui suteikia labai gerai sukurta estetika, kurioje jungiasi skurdas ir gatvėje save pačius užsiauginusių vaikų stilius su „editorialo“ vertu sterilumu (o pastarasis turbūt ir kiek padiktuotas per visą filmą einančios modelių industrijos įkvėptos linijos). Kone kiekvienas filmo kadras drąsiai galėtų tapti atskira nuotrauka, atsidūrusia mados žurnale, ieškančiame konceptualesnių sprendimų ir mėgstančiame šaltus tonus.
Šiame kietame šaltume pasakojama ir istorija apie dvi merginas, viena kitos draugiją atradusias tiesiog gatvėje, kaimynystėje – nes ką daugiau daryti, kai tėvai ar globėjai užsiėmę vien savimi. Čia ir noras pritapti, noras būti pastebėta(-m), noras gyventi gyvenimą ir su visu tuo ateinantys atributai. Kai vaikystė baigiasi per anksti ir savo suaugėliškumą bandoma rodyti rūkant, geriant, ieškant santykių ir gero laiko. Bandant tiesiog suaugti ir turbūt elgtis pagal matomą pavyzdį.
Svarbu ir tai, kad režisierė nebando viso to romantizuoti, o kaip tik, pasirinkdama atitinkamas estetines priemones (jau minėtą šaltą tonavimą, taip pat atmosferinę, niūrią irgi šalto skambesio muziką).Ji pabrėžia istorijos melancholiškumą ir giluminį liūdnumą bei išryškina prarają, kurią kuria suaugusiųjų abejingumas savo vaikams. Taip estetiškai gražu ir taip iš tikro liūdna.
