Pamenu, kai pirmąkart patyriau kolektyvinį nusivylimą finalu – žiūrėdama serialą „Dingę“ (Lost). Pradėtas kaip kinematografiška sci-fi istorija (į Oahu salą buvo atgabentos tikros keleivinio lėktuvo nuolaužos!), serialas baigėsi lyg melodrama. Kūrėjai tvirtino, jog viso serialo šerdis nuo pat pradžių buvo žmogiški santykiai, tačiau ištikimi gerbėjai neatleido – jie tiesiog apsimetė, kad pabaigos nebuvo.
„Draugų“ (Friends) finalas – kritikuotas kaip banalus ir nuspėjamas, stokojantis meniško netikėtumo. „Sopranų“ (The Sopranos) atomazga savo laiku sukėlė pasipiktinimo bangą, bet šiandien laikoma viena įsimintiniausių pabaigų televizijos formate. Beje, kažkas panašaus nutiko su Beethoveno Devintąja simfonija – chorinis finalas („Odė džiaugsmui“) anuomet atrodė keistas, bet šiandien be jo neįsivaizduojame šio kūrinio.
„Sostų karų“ (Game of Thrones) pabaiga (kaip ir visas paskutinis sezonas) buvo laikoma per skubota, kupina neįtikinamų posūkių. Ištikimi gerbėjai rašė peticijas, reikalavo sukurti kitą, „tikresnį“ finalą. Įdomu, kas būtų juos patenkinęs? Štai Charlesas Dickensas pabandė pasiūlyti alternatyvą savo romanui „Didieji lūkesčiai“ (Great Expectations) – sukūrė net dvi galimas pabaigas, tačiau nė viena taip ir netapo „idealia“.
Net ir garsiausiuose klasikos kūriniuose nėra neliečiamų vietų.
Net ir garsiausiuose klasikos kūriniuose nėra neliečiamų vietų. Goethe’s „Faustas“ (Faust) baigiasi netikėtu išganymu – tarsi visą tragedijos logiką staiga perbrauktų dieviška malonė, o Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“ (Don Quixote) – pernelyg blaiviai, herojui atsižadant svajonės ir mirštant, tarsi užgesinant viso romano magiją.
Bet yra pabaigų, kurios laikomos šedevrais – jos ir sukuria tuos mūsų lūkesčius. „Bręstančio blogio“ (Breaking Bad) ir „Skambink Solui“ (Better Call Saul) finalai, Tolkieno „Žiedų valdovas“ (The Lord of the Rings), Davido Bowie „Blackstar“, išleistas vos prieš kelias dienas iki jo mirties.
Mirti sukūrus šedevrą – savotiškas kūrėjo idealas.
Mirti sukūrus šedevrą – savotiškas kūrėjo idealas. Mozartas paliko legendinį „Requiem“ (K. 626), nors dėl jo reikšmės ginčai tebesitęsia iki šiol. O štai Ozzy Osbourne atsisveikinimo koncertas, trukęs beveik dešimt valandų, abejonių nepaliko – tai buvo vienas geriausių jo karjeroje.
Tačiau ne viskas matuojama gyvybės ar mirties vertėmis. Yra ir ramios, nuosaikios pabaigos – tokios, kokias matėme „Namelyje prerijose“ ar „Daktarėje Kvin“. Viskas taip tvarkinga, kad norisi palikti ramybėje. Būtų net juokinga, jei kas nors bandytų pratęsti: „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai. Tačiau…
Būtent tai, mano galva, ir nutiko „Sekso ir miesto“ istorijai. Herojės, išlydėtos su fejerverkais ir šampanu, po penkiolikos metų netikėtai sugrįžo į kitą – „naujo laiko“ – realybę. (Sarah Jessica Parker tai, beje, daro profesionaliai – prisiminkime filmą „Hocus Pocus“.) Joje visi kuria podkastus, seksualinės tapatybės tapo takios, herojai stebėtinai turtingi, o Kerė – lyg iš svetimos visatos: vilki pūstas sukneles ir rašo istorinę novelę senajame „Niujorke“, uždengtame glamūriniu „Instagram“ filtru.
Nieko keisto – kūrėjai visada nori žengti toliau, išbandyti naujas plotmes. Žiūrovai, priešingai, trokšta saugaus nuotykio, kur mylimi personažai išliktų, kaip ir jų tarpusavio ryšiai, draugystė. Bet net ir tada nusivilia – jei visa tai pateikiama pernelyg saldžiai ar banaliai.
Štai „The New Yorker Cartoons“ pateikė savo fantazijas, kaip „Sekso ir miesto“ istorija galėjo baigtis. Jog Kerę pribaigia milžiniški batų muitai – jai tenka parduoti butą ir gyventi „batuose“. Arba Miranda prisijungia prie „C.H.U.D.’ų“ – 1980-ųjų siaubo filmo „Cannibalistic Humanoid Underground Dwellers“ veikėjų (kanalizacijos žmogėdrų) – ir persikelia į kanalizaciją po Keturioliktąja gatve. Bent jau ne Brukline!
Iš tiesų (tikro fano požiūriu), geriausia, jog istorija niekad nesibaigtų – liktų amžinybės iliuzijoje. Nes kiekvienas, net ir didingas finalas yra kompromisas tarp momentinės pramogos ir netekties, kuri vis vien atsiveria su užsklanda.
Keista, nes gyvenime vienintelė reali pabaiga yra mirtis. O ekrano siužete – bet kuri akimirka, sustingusi į amžinybę.
Ta raudona Kerės suknelė.
Nejaukus jos šokis.
Prie šventinio stalo sėdinti Miranda.
Ji ką tik baigė valyti srutas savo tualete...
Palieku jus su Broliais Grimais (Brothers Grimm).
„Iš širdies skausmo karalaitis nebežinojo nė ką daryti ir, netekęs vilties, šoko iš bokšto. Užsimušti neužsimušė – nukrito į erškėtyną, ir dygliai išbadė jam akis. Nuo to laiko klajojo aklas po girią, maitinosi uogomis, šaknelėmis ir nieko daugiau neveikė, tik aimanavo ir verkė, mylimosios gailėdamas. Taip jis klajojo kelerius metus, suvargęs ir subuvęs, kol pateko į dykumą, kur Sultenė su dvynukais – berniuku ir mergaite – varge gyveno. Kartą išgirdo jis pažįstamą balsą ir patraukė į tą pusę. Kai priėjo arčiau, Sultenė jį pažino, puolė ant kaklo ir pravirko. Dvi ašaros suvilgė jam akis – ir jis vėl praregėjo. Parsivedė jis Sultenę į savo karalystę, žmonės su džiaugsmu jį sutiko, ir gyveno jie dar ilgai ir laimingai.“
(Ištrauka iš pasakos „Sultenė“ – Rapunzel)
