Šiame tekste aptariama „Stranger Things“ pabaiga. Jei jos dar nematėte, užsimerkite – ir nematomis išjunkite šį tekstą.
Po paskutinės „Stranger Things“ serijos socialiniuose tinkluose kartojosi panašios frazės: kad „atsisveikinti teko per anksti“, kad „dar nesinori pradėti kito serialo“, kad „iki šiol skauda“.
Jos apibūdina tą patį jausmą – keistą, sunkiai įvardijamą netektį, kuri nepriklauso nuo to, ar paskutinioji serija patiko, ar ne.
Prasidėjęs kaip netikėtas, savitas reiškinys, jis pataikė tiesiai į atgimusią devintojo dešimtmečio estetikos bangą.
Beveik dešimtmetį „Stranger Things“ buvo ne tik serialas, bet ir pasaulis, į kurį nuolat grįždavome.
Prasidėjęs kaip netikėtas, savitas reiškinys, jis pataikė tiesiai į atgimusią devintojo dešimtmečio estetikos bangą – analoginį pasaulį, vaikystės nuotykių romantiką, mažų miestelių mitologiją. Sujungęs popkultūrinę atmintį su šiuolaikine pasakojimo kalba, serialas tapo pasauliniu hitu. Tokiu, kurio pabaigą teko vis atidėlioti.
Nepaisant ilgų pertraukų tarp sezonų, „Stranger Things“ išlaikė auditorijos dėmesį. Penktasis sezonas tapo vienu žiūrimiausių platformos istorijoje, ypač per šventes.
Neatsitiktinai reakcijos į finalą buvo tokios intensyvios. Net „Game of Thrones“ („Sostų karai“) pabaiga šmėstelėjo kaip atskaitos taškas – tas, kuriuo paprastai matuojamas nusivylimas.
Pažiūrėjusi finalą ir aš pajutau keistą tuštumą.
Argumentų, kodėl „Stranger Things“ pabaiga daugeliui netiko, apstu. Juos visi jau girdėjo. Kur kas įdomesnis pats paradoksas – kodėl finalas vis tiek sugraudino širdis.
Naujųjų metų dieną pažiūrėjusi finalą ir aš pajutau keistą tuštumą. Liūdesį be aiškaus objekto. Jaudulį, kurio tarsi neturėčiau jausti, ir apie kurį nelabai kam norisi pasakoti – jis atrodo per menkas pasaulio tragedijų fone. Bet jausmams neįsakysi, ar ne?
Tai buvo gudrus brolių Dufferių kėslas – paskutinę serialo valandą skirti ne dar vienam mūšiui su „didžiuoju blogiu“, o gyvenimui, kuris prasideda jam pasibaigus. Kasdienybei be „Upside Down“, be mistikos, be demogorgų ir net pačios Vienuolikės. Serialo pasauliui grįžus į status quo, niekas jame nebeatrodė savaime suprantama. Tai kasdienybė be stebuklo.
Baigėsi kartu išgyventa vaikystė.
Socialiniai mokslai jau seniai apibūdina parasocialinę netektį kaip jausmą, kylantį nutrūkus vienpusiam, bet emociškai realiam ryšiui. Ilgą laiką „Stranger Things“ pasaulis veikė kaip lygiagreti realybė: reguliarus grįžimas, pažįstami veidai, pastovus buvimo kartu ritualas.
Šios realybės netektis dažnai lieka neiškalbėta. Nėra ritualo, nėra socialinio įvardijimo. Serialo pabaiga dažniausiai laikoma smulkmena, kultūriniu vartojimu, o ne emociniu įvykiu. Tačiau pats jausmas labai primena gedulą: ryšys nutrūksta galutinai, grįžti nebėra kur, o santykis buvo tikras, net jei jo objektas – fikcinis.
„Stranger Things“ atveju baigėsi ne tik serialas. Baigėsi ir kartu išgyventa vaikystė. Tai pasakoma be žodžių – scenoje, kur vyresniųjų ketveriukė ant stogo susitaria susitikti kartą per mėnesį. Mes žinome, kuo baigsis šis planas. Tai – atsisveikinimas.
O kad pabaiga nebūtų visiškai graudi – keli linksmi momentai.
- Socialiniuose tinkluose sklando memas, kad „Mind Flayer“ pasaulis buvo nukopijuotas iš grupės „Linkin Park“ legendinio klipo „In the End“.
- Paklaustas, kaip kūrė Veknos balso tembrą, Jamie Campbellas Boweris atsakė – klausydamasis Tomo Waitso.
- Pirmąjį šių metų savaitgalį Steve’o (aktoriaus Joe Keery) daina „End of Beginning“ aplenkė pop karalienę Taylor Swift „Spotify Global Top 50“ sąraše. Stebuklai vyksta ir „The Rightside Up“, ar ne?
