Kadrus iš filmavimų, šią vasarą prasidėjusių Londone, iškart pasigavo internetas. Didelio dėmesio sulaukė Hagrido portretas – jo naująją versiją gerbėjai palygino su pigiu „Temu“ pirkiniu: tvarkingas, per jaunas, be to švelnaus grubumo, kuris buvo neatsiejamas nuo pusiau milžino. Dar ir aprengtas tais pačiais rūbais kaip pirmasis Hagridas. „Koks gi tikslas?“ – klausė pirmųjų „Hario Poterio“ filmų režisierius Chris Columbus, pats dar neseniai vadinęs serialą „spectacular idea“.
Iš tiesų, koks tikslas? Oficialiai „HBO“ kalba apie ilgametį projektą: kiekvienas sezonas – viena J.K.Rowling knyga, daugiau autentiškumo, daugiau knygose likusių detalių. Galime tikėtis, kad bus parodyta pirmoji Hario mokykla, Hogvartso poltergeistas Akilanda, Sneipo nuodų galvosūkis, saugojęs Išminties akmenį. Taip pat, kad aktoriai bus parinkti pagal knygų aprašymus – filmuose Hario tėvai bei Sneipas atrodė gerokai vyresni, nei jų personažai istorijoje. Pavyzdžiui, Sneipui turėjo būti vos per trisdešimt, bet jį vaidinusiam Alanui Rickmanui pirmojo filmo metu buvo penkiasdešimt penkeri.
Atrodytų, smulkmenos. Bet jos kuria skirtumą: prie Rickmano amžiaus buvo derinami ir kiti aktorių pasirinkimai, todėl visa „jaunųjų burtininkų“ karta ekrane atrodė gerokai brandesnė, nei turėtų būti pagal knygas. Taip dingo ir vienas svarbiausių sluoksnių – istorijos tragizmas – jog Hario tėvai ir jų bendraamžiai žuvo dar labai jauni, vos pradėję gyventi. Panašiai nutiko ir su kitomis detalėmis – knygose Haris buvo žaliaakis, o Radcliffe’o akys mėlynos... Jau nekalbant apie stambius Hermionos priekinius dantis, kurių filmuose neliko, nes Emma Watson su protezais paprasčiausiai negalėjo kalbėti aiškiai.
Tačiau išvydę naująjį Sneipą gerbėjai išsyk pakėlė antakius (ir pradėjo rašyti peticijas!). Vietoj liguistai išblyškusio, kaulėto profesoriaus – atletiškas Paapa Essiedu, labiau primenantis Kalifornijos banglentininką nei Hogvartso požemius.
Prieštaravimų sūkuryje – ir pati J.K.Rowling. Kadaise – kukli pasakotoja, dabar – cigaras, taurė, aštrūs pasisakymai apie lytinę tapatybę. Konfliktai su Watson ir Radcliffe’u tik dar labiau paaštrino situaciją. HBO užplūdo kreipimaisi – stabdykite serialą, keiskite aktorius, atsižvelkite į autorės pasisakymus. Bet ar kas nors tikisi, kad milijoninius projektus sustabdys peticijos?
Prieštaravimų sūkuryje – ir pati J.K.Rowling. Kadaise – kukli pasakotoja, dabar – cigaras, taurė, aštrūs pasisakymai apie lytinę tapatybę.
Juk „Haris Poteris“ seniai išaugęs iš knygų ir filmų rėmų: šiandien tai ir sviestinis alus, ir Hogvartso kruizai, ir net jogos užsiėmimai su Klastūnyno poza. Atributika aprėpia viską – nuo nagų lako iki prabangių mados kolekcijų. Visa ši visata virto pinigų erke, o naujas serialas daugeliui atrodo tik dar vienas bandymas išspausti paskutinį centą iš jau sukurtos magijos.
Bet kaip bežiūrėtume, šis reiškinys tebėra milžiniškas. Per daugiau nei du dešimtmečius prie jo prisidėjo šimtai kūrėjų – nuo Chriso Columbo iki Johno Williamso. Audioknygose kalbėjo Stephen Fry ir Jim Dale, naujajame cikle Dumbldorą įgarsins Hugh Laurie. Septynios pagrindinės knygos, vienuolika filmų, daugiau nei dvidešimt žaidimų bei scenos kūrinys „Prakeiktas vaikas“. Hario, Hermionos ir Ronio vaidmenims serialo atranka sulaukė daugiau nei 32 tūkstančių paraiškų. Tai mastas, kurio neįmanoma ignoruoti.
Ir vis dėlto kyla klausimas – kam reikėjo dar vieno serialo? Tikrai ne Z kartai, ne milenialsams ar jų tėvams. Televizinė „Hario Poterio“ adaptacija akivaizdžiai nutaikyta į jaunąją alfa kartą. Kai serialas pasirodys, jie žiūrės, o mes – diskutuosime, ar šis serialas tęsia, ar perrašo mūsų vaikystę. O jeigu pasirodys, kad tai – tik dar viena pinigų erkė, nieko baisaus. Net ir erkės turi teisę gyventi, kol randa, prie ko prisisiurbti. Panašu, kad Hogvartso pasaulis dar turi kraujo.
