„Sing Singo kalėjimas“
Širdį šildantis pasakojimas apie laisvės ir artimųjų išsiilgusius kalinius, kurie neviltį malšina statydami spektaklius.„Sing Sing“ pavadintame kalėjime sėdintis Divine G laukia naujo bylos svarstymo. Bėgančius metus jis įprasmina kartu su teatro trupe statydamas spektaklius – nuo Šekspyro iki pačių sukurtų komedijų apie keliones laiku. Nieko keista, kad kalinčius trupės narius periodiškai užplūsta pyktis ir neviltis dėl tokios tolimos laisvės ir išsiilgtų artimųjų. Tačiau menas geba negatyvias emocijas paversti grožiu. Filmas sukurtas remiantis tikromis kalėjimo trupės narių istorijomis, o didžioji dalis aktorių jame vaidina save pačius.„Tiems, kurie kine ieško įkvėpimo ir supranta meno galią įveikti melancholiją, „Sing Sing“ gali tapti vienu įsimintiniausių metų filmų. Nebijodami apsijuokti buvę kaliniai atsiveria tarsi sakydami: kūryba yra nuolatinis vyksmas, o gydo ne rezultatas, bet pats procesas.“
Žiūrėti čia.
„Marija Kalas“
Graikų imigrantų šeimoje Niujorke gimusi mergaitė išgarsėjo Marijos Kalas vardu. Ir nors „Dieviškąja“ vadintos dainininkės su mumis nebėra jau beveik pusę amžiaus (nuo 1977-ųjų), ji vis dar išlieka vienu labiausiai kerinčių balsų ir asmenybių operos istorijoje.Režisieriaus Pablo Larraíno biografinėje juostoje M. Kalas įkūnija viena labiausiai kerinčių pastarųjų dešimtmečių aktorių – Angelina Jolie. Filmų „Žaklina“ ir „Spencer“ autorius operos dainininkės istoriją pasakoja retrospektyviniu būdu, žvelgdamas iš aštuntojo dešimtmečio Paryžiaus.Juosta atskleidžia pirmuosius šios didingos moters žingsnius scenoje, juodą darbą, kančias, nesėkmes, scenos trauką, jaudulį ir triumfą. Marija, pasakojanti savo istoriją, iš naujo išgyvena savo aistrą, skausmą, nusivylimus ir meilę. Ji tarsi iš gabaliukų dėlioja viso savo audringo, nuostabaus ir tragiško gyvenimo mozaiką.Kažkada, paklausta, ką reiškia būti Marija Kalas, dainininkė atsakė – „Siaubinga. Tai – nuolatinės pastangos suprasti kažką, kas iš esmės nėra ir negali būti suprantama“. Galbūt būtent dėl to ji ir tapo „Dieviškąja“.
Žiūrėti čia.
„Tiek grožio, tiek skausmo“
Žymi fotografė Nan Goldin pasinaudojo savo statusu meno pasaulyje, kad pareikalautų Sacklerių – farmacijos verslininkų ir filantropų šeimos – atsakomybės už opioidų krizę. Jos organizuotos protesto akcijos sukėlė šoko bangą svarbiausiose meno institucijose. Režisierė Laura Poitras („Pilietis Edwardas Snowdenas“) sukūrė itin atvirą, jaudinantį ir epišką pasakojimą apie šią menininkę, susiedama jos novatorišką fotografiją, aistringą aktyvistinę veiklą ir skausmo bei šviesos kupiną asmeninį gyvenimą. „Tai dar tik antras dokumentinis filmas, pelnęs Venecijos „Auksinį liūtą“. Tačiau šis įvertinimas ir neįtikėtina istorija yra ne vienintelės priežastys jį žiūrėti. Ir režisierė, ir pagrindinė herojė yra mano labai mėgiamos ir seniai sekamos JAV menininkės. „Oskaro“ laimėtoją dokumentikos kūrėją Laurą Poitras domina nusistovėjusią tvarką griaunantys išsišokėliai, savo veiksmais kuriantys socialinį pokytį ir dėl to neretai iškrentantys iš įprasto gyvenimo. Nenuostabu, kad ją sudomino fotografė Nan Goldin, kuri dokumentuoja savo ir aplinkos gyvenimą tokį, koks yra, be pagražinimų. Sukrečiantis grožiu ir skausmu.“
Žiūrėti čia.
„Konklava“
Popiežiui netikėtai mirus nuo infarkto, kardinolas Tomas Lorencas sužino, kad paskutiniuoju savo įsaku Šventasis Tėvas paskyrė jį vadovauti konklavai – šventam, daugybę šimtmečių nesikeičiančiam ir vienam paslaptingiausių žmonijos ritualų, skirtų išrinkti naują popiežių. Naujojo popiežiaus rinkimuose yra keturi favoritai – visi su savo paslaptimis, slaptais ginklais ir pasaulietišku noru laimėti. Iš arti stebėdamas aštrėjančią kovą, Lorencas supranta netikėtai atsidūręs sąmokslo, galinčio supurtyti pačius Katalikų bažnyčios pamatus, centre.
Žiūrėti čia.
„Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“
Varšuvos zoologijos sodo užuomazgų galima atrasti dar XVII amžiuje, kuomet paprastiems žmonėms būdavo atveriamos didikų privačių žvėrynų durys. Oficialiai zoologijos sodas Lenkijos sostinėje buvo atidarytas 1928 m. kovo 11 dieną ir tų pačių metų pabaigoje jo direktoriumi tapo Janas Žabinskis. Tačiau tikrąja sodo siela, gyvūnus mylėjusia kaip savo pačios vaikus, buvo jo žmona Antonina.Visą ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Antonina ir Janas (aktoriai Jessica Chastain ir Johan‘as Heldenbergh‘as) puoselėjo zoologijos sodą, augino savo pačių sūnų ir mėgavosi gyvenimu. Svajonė į šipulius sudužo 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją, Vokietijai įsiveržus į Lenkiją ir pradėjus Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau tikrasis siaubas buvo dar prieš akis. Netrukus prasidėjus žydų areštams, geraširdė Antonina daugybę savo namų užkaborių pavertė patikima slėptuve areštuotųjų vaikams. Slepiamųjų skaičiui artėjant prie 300, išgyventi darėsi vis sunkiau. Kiekvienas garsas, kiekvienas krepštelėjimas, kostelėjimas ar verksmas galėjo atkreipti nuolat aplink marširuojančių nacių dėmesį.Ypatingą pavojų kėlė nuolat Žabinskių namuose laiką leidžiantis Berlyno zoologijos sodo vadovas Lucas Hekas (akt. Daniel‘ius Brühl‘is). Tikėdamasis su nacių pagalba pasigrobti Varšuvoje gyvenančių gyvūnų, jis atrado kur kas labiau geidžiamą grobį – Antoniną. Sulig kiekviena diena įtampa vis labiau augo, tačiau dariusi tai, ką reikėjo daryti, Antonina Žabinska sugebėjo išgyventi ir pasirūpinti visais, kurie glaudėsi jos namuose – zoologijos sode.
Žiūrėti čia.
„Priscilla“
Storas makiažo sluoksnis ir įspūdinga šukuosena – „firminis“ rokenrolo karaliaus žmonos įvaizdis, slėpęs skaudžias patirtis ir nykius santykius už uždarų Greislendo rūmų durų. Ką Elvis pamatė šioje smulkutėje paauglėje, ir, visų svarbiausia, ką Priscila pamatė jame? Naujausias išsiilgtos Sofios Coppolos filmas šiek tiek primena puikiąją šios režisierės „Mariją Antuanetę“ – nuostabūs kostiumai, fantastiška muzika, audringi vakarėliai, auksiniuose narveliuose įkalintas pagrindines herojes varstantys žvilgsniai ir supančios apkalbos… Nors šias tikras istorijas skiria 200 metų, kai kurie dalykai vis dar nepasikeitę.Filmas sukurtas pagal vienintelės oficialios Elvio Preslio žmonos Priscilos autobiografiją. Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Cailee Spaeny Venecijos kino festivalyje apdovanota kaip geriausia aktorė.
Žiūrėti čia.
„Geležiniai gniaužtai“
Naujausias kino studijos A24 hitas – tikrais faktais paremta vienos šeimos užmojų, triumfo ir prakeiksmo istorija. Von Erichų šeimos galva – griežtas teksasietis (akt. Holt McCallany), pasiryžęs padaryti viską, kad keturi jo sūnūs sporte pasiektų tai, ko pačiam nepavyko. Ambicijos tampa prakeiksmu – likimo išbandymai smogia vienas po kito, išjudindami broliškų santykių ir amerikietiškos svajonės pamatus, o šeimos namus paversdami kovos ringu. Kūrinys, kurį atlikėja Adele pavadino geriausiu matytu filmu, kelia ir griežto auklėjimo kainos klausimą.Už emocinį nokautą garantuojančios sagos apie kovą dėl meilės, dėmesio ir pripažinimo stovi tikra kino svajonių komanda. Tai psichologinių trilerių meistras, režisierius ir scenarijaus autorius Sean Durkin, dramos „Sauliaus sūnus“ (Son of Saul) operatorius Mátyás Erdély ir fantastiškas aktorių tandemas: širdžių daužytojas Zac Efron, serialo „Lokys“ (The Bear) žvaigždė ir naujasis „Calvin Klein“ veidas Jeremy Allen White, juostoje „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness) sužibėjęs Harris Dickinson ir vyriškoje kompanijoje spindinti Lily James.
Žiūrėti čia.
