Sekite 15min Google
Apie drąsą būti savimi, kodėl šuo tapo pagrindiniu festivalio vizualiniu elementu, koks šiemet atidarymo filmas, kurie įvertinti apdovanojimais ir kaip atrasti tą širdžiai artimą kūrinį – kalbamės su „Lokys, liūtas ir šakelė“ vadove ir programos sudarytoja Giedre Krikščiūnaite.
– Šių metų festivalio šūkis „Drąsa būti savimi“. Kaip jis gimė ir atspindi filmų tematiką?
– Šūkis gimė iš pačių filmų. Žiūrėdama supratau, kad labai skirtingas istorijas jungia drąsa būti savimi – net jei tai nepatogu, neatitinka kitų lūkesčių ar reiškia būtinybę kažką savo gyvenime pakeisti. Man atrodo, šiandien tai yra tam tikra prabanga: išlikti savimi ir turėti laisvę gyventi savo gyvenimą.
– Šiemet festivalyje 14 filmų, iš jų – 12 naujausi kino kūriniai. Nuo kurio filmo prasidėjo programos sudarymas, kokią temą jis įkvėpė?
– Festivalio pamatai pradėjo dėliotis dar vasarį Berlyno kino festivalyje nuo pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį lokį“ – laimėjusios İlkerio Çatako dramos „Geltonieji laiškai“. Turkijoje vykstanti istorija buvo filmuojama Vokietijoje ir kūrėjai to nebandė slėpti. Priešingai, fikciją pavertė matoma filmo dalimi. Būtent ši įtampa tarp to, ką regime, ir to, ką priimame kaip tikrovę, padiktavo pirmąją temą „Fikcija ir tikrovė“.
Žiūrėdama filmus Berlinalėje supratau ir tai, kad viena teminė kryptis bus apie skirtingas šeimas. Ten pamačiau už širdies griebiančią Anthony‘io Cheno melodramą „Mes nesame svetimi“, kurioje žmones sieja ne kraujo ryšys bei Karimo Aïnouzo filmą „Rožių krūmo genėjimas“, kuriame ekscentrišką šeimą vaidina ryškiausios kino žvaigždės, jų tarpe ir Pamela Anderson. Taip gimė programa „Savi-svetimi“: skirtingi šeimos modeliai ir klausimas, kas iš tiesų ji yra.
Dokumentikos ir vaidybinio kino ribas trinančių Tizzos Covi ir Rainerio Frimmelio „Vienišiausias žmogus mieste“ padiktavo programos „Tylūs gyvenimas“ kryptį: istorijas apie vienatvę ir žmones, gyvenančius lėtesniu, savu gyvenimo ritmu.
– Filmai iš Berlyno sudaro beveik pusę festivalio filmų, o kas atkeliavo iš prestižinių Kanų festivalio, į kokias temas jie sugulė?
– Kanuose susiformavo programa „Jaunystė žaibo greičiu“ – visi trys filmai atkeliavo būtent iš ten. Tai jautrus Clio Barnard pasakojimas apie draugystę „Matau, kaip griūva namai žaibo greičiu“, kurį pasirinkome festivalio atidarymo filmu. Pamatę šį filmą, žiūrovai supras, kodėl būtent jis. Žiūrėjau du kartus ir abu kartus virpėjo pirštai.
Kiti du filmai – režisierės Katharinos Rivilis „Birželį manęs nebus“, kurio vienas iš prodiuserių yra visiems gerai žinomas režisierius Wimas Wendersas, ir Marine Atlan „Gradiva“, laimėjusi Kanų „Kritikų savaitės“ pagrindinį apdovanojimą. Juos sujungė jaunystė, savęs pažinimas ir tas gyvenimo tarpsnis, kai viskas keičiasi žaibo greičiu.
Kanai papildė ir kitas festivalio programas. Javiero Calvo ir Javiero Ambrossi dueto, dar žinomo kaip Los Javis, „Juodasis rutulys“, laimėjęs Kanų Geriausios režisūros apdovanojimą bei Luko Dhonto „Bailys“, kurio pagrindiniai aktoriai laimėjo Geriausių aktorių apdovanojimą, atsidūrė programoje „Fikcija ir tikrovė“.
Emocinga Rodrigo Sorogoyeno drama „Mylimas žmogus“ su Javieru Bardemu nugulė programoje „Savi-svetimi“, o „Tylūs gyvenimai“ pasipildė Kanuose Žiuri prizą laimėjusiu Valeskos Grisebach „Svajingu nuotykiu“ ir švelniu Domingos Sotomayor pasakojimu „Kalė“. Taigi Kanai šiemet tapo labai svarbia visos festivalio programos dėlionės dalimi.
– Kurio režisieriaus filmų retrospektyva šiemet bus festivalyje?
– Tęsiame savo tradiciją ir toliau pristatome jaunų kūrėjų kelią. Šiemet retrospektyvą skiriame jaunosios kartos belgų režisieriui L. Dhontui, parodysime visus tris jo filmus: „Mergina“ (2018), „Arti“ (2022) ir naujausiąjį – „Bailį“. Man įdomu ne tik atrasti režisierių, bet ir stebėti, kaip jis auga, kaip su kiekvienu filmu keičiasi jo braižas. Rodomi kartu, šie filmai labai natūraliai kalba apie pagrindinę festivalio temą – drąsą būti savimi.
– Kas inspiravo šių metų vizualinį apipavidalinimą ir pagrindinį herojų? Kokia jo istorija?
– Šuo šių metų pagrindiniu vizualiniu elementu tapo neatsitiktinai. Kanuose abu pagrindinius „Palm Dog“ apdovanojimus pelnė „Lokys, liūtas ir šakelė“ filmai: pagrindinis prizas atiteko Yuri iš „Kalės“, o Didysis žiuri prizas Lolai iš „Matau, kaip griūva namai žaibo greičiu“. Po tokių Kanų atrodė, kad festivalio herojumi tiesiog privalo tapti šuo: laisvas, šiek tiek šelmiškas ir gyvenantis pagal savo taisykles.
– Kas sukūrė šių metų vizualinę dalį ir muzikinį festivalio takelį?
– Jau ne pirmus metus festivalio vizualus nutapo dailininkė Elena Maya, o originalią festivalio muziką sukuria didžėjus ir muzikos kūrėjas Rafaelis Mamedovas. Jų kūryba jau tapo neatsiejama festivalio tapatybės dalimi.
– Dauguma festivalio režisierių – nauji, kylantys vardai. Kaip žiūrovui surasti savo filmus, kas padės jiems išsirinkti?
– Penkios festivalio programos yra savotiškas žemėlapis žiūrovui ir leidžia rinktis pagal tai, kokia tema ar būsena šiuo metu pačiam artimiausia. Norisi, kad žmogus ateitų ne tik dėl vardo, kurį jau pažįsta, bet ir atrastų filmą, apie kurį vakar dar nieko nežinojo.
Šiemet festivalio svetainėje atsiranda vieta ir žiūrovų balsui. „Mano filmas“ – tai galimybė pažymėti filmą ar filmus, kurie labiausiai palietė. Mums įdomu ne išrinkti geriausią, o suprasti, kokios istorijos jaudina mūsų žiūrovus ir lieka su juo pasibaigus seansui.