Į „Kino pavasarį“ atvykstančio režisieriaus gimtinėje eutanazija nėra legalizuota, tačiau tai opus politinis klausimas, dėl kurių visuomenė pasidalinusi į stovyklas.
Lietuvoje apie tai taip pat pradėta diskutuoti. Seimo narė daktarė Marija Aušrinė Pavilionienė – aktyviausia eutanazijos legalizavimo šalininkė tarp Lietuvos politikų, parlamente užregistravusi ir eutanazijos įstatymą.
„Viliuosi, kad pažiūrėjus šį filmą, Lietuvoje atsiras daugiau eutanazijos šalininkų, arba tų, kurie tikrai gerbia žmogaus teisę gyventi ir teisę mirti“, – teigia ji.
Dalinamės visu M. A. Pavilionienės esė apie filmą „Rami širdis“, pavadintu „Apie pagarbą gyvenimui ir mirčiai“
„Tai filmas, skirtas gyvenimo ir mirties apmąstymams. Juo B. Augustas vertina žmogaus gyvenimą ir mirtį labai pagarbiai, nes pripažįsta kiekvieno individo teisę sąmoningai rinktis gyvenimo ir mirties būdą. Mirties pasirinkimas filme vaizduojamas be patoso ir tragizmo, kaip žmogaus egzistencijos kasdienybės dalis, tačiau atskleidžiamas akcentuojant veikėjų tylų ir skausmingą atsisveikinimą su gyvenimu, ir baimę laukiant išnykimo nežinomybės.
Filme nėra Dievo ir religinių moralų apie žmogaus gyvybės dieviškumą ir šventumą. Yra nepagydoma, progresuojanti liga ir sergančios Motinos noras ir dvasinė stiprybė trauktis iš gyvenimo patyrus paskutiniųjų Kalėdų džiaugsmą tarp šeimos narių. Yra Motinos tvirta valia ir pasirinkimas sutikti mirtį šviesiai ir savalaikiai, taip apsaugant šeimos narius nuo gyvojo lavono slaugymo kančių ir skausmo.
Filmas – nuostabus, nes kontrastuoja lietuviškajai katalikiškajai sąmonei, kuri iki šiol gėrisi žmogaus irimo kančiomis, veidmainiškai svaičioja apie gyvojo lavono nuskausminimo prasmes ir kilnumą artimųjų, kurie slaugydami pasmerktąjį mirčiai praranda nakties ir dienos kaitos pojūtį.
Filmas kupinas šeimos narių meilės ir rūpesčio vienas kitu, nes mirtis šiame kūrinyje yra didžioji išminties ir praregėjimo mokytoja. Mirtis laikrodžio simboliu matuoja žmogaus gyvenimo laiką ir gyvenimo prasmes, kurias trejos šeimos kartos ima naujai suvokti.
Filmą turėtų žiūrėti visų amžių žmonės pradedant paauglystės amžiumi, kadangi B. Augustas sureikšmina žmogaus drąsą gyventi ir drąsą mirti.
Filmas šviesus ir įtaigus, negąsdinantis žiūrovų savižudybės ar eutanazijos grėsmėmis, nes filmu siekiama parodyti, jog gyvenant žmogus turi galvoti apie savo išnykimą, apie mirtį, kuri gali ateiti nelauktai ir netikėtai.
Filmą turėtų žiūrėti visų amžių žmonės pradedant paauglystės amžiumi, kadangi B. Augustas sureikšmina žmogaus drąsą gyventi ir drąsą mirti. Iškelia žmogaus laisvos valios ir laisvo pasirinkimo grožį, subtilų atsisveikinimą su gyvenimu, siekiant artimųjų atmintyje išlikti visaverte asmenybe.
Režisierius sumaniai išvengia aptarimo žmogaus laisvę ribojančių įstatymų ir netiesiogiai nurodo eutanazijos įstatymo priėmimo būtinybę, kuriuo būtų išreiškiama pagarba žmogaus apsisprendimui, unikalios asmenybės valiai, racionaliam asmenybės norui išeiti iš gyvenimo kaip vientisa visuma, o ne kaip suirusi apgailėtina, savęs nesuvokianti materija. Deja, Lietuvoje šiandien tokias mintis apie mirtį supranta tik mažuma.
Viliuosi, kad pažiūrėjus „Ramią širdį“, Lietuvoje atsiras daugiau eutanazijos šalininkų, arba tų, kurie tikrai gerbia žmogaus teisę gyventi ir teisę mirti.
