Šiuo metu multipleksuose Lietuvoje galima pamatyti ilgai lauktą režisieriaus Danny Boyle sugrįžimą į 28 po temą – „28 metai po“ („28 Years Later“), Josepho Kosinskio „F1 filmas“ („F1: The Movie“) ir „Juros periodo pasaulis. Atgimimas“ (Jurassic World: Rebirt), kurį režisavo Garethas Edwardsas, o scenarijų parašė Davidas Koeppas. Pastarajame tėvas į klausimą, kodėl jo vaikai ne mokykloje, o vidury Atlanto vandenyno, atsako – juk vasara, vaikams atostogos. Taigi, didieji nuotykiai įvyksta vasaromis – ar tai būtų šeimyninė kelionė laiveliu per Atlantą, ar slapta misija paimti dinozaurų DNR naujiems vaistams nuo širdies ligų.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Praleisti vasaros vakarą „Forum Cinemas Vingis“ didžiausioje salėje, net kai rodomas ne toks jau geras, bet ir tikrai neblogas reginys, man tikrai smagu. Nors repertuaro ir norėtųsi įvairesnio. Vasaros metu kino teatruose gali pamatyti nebent naujausią Holivudo produkciją arba lietuvių platintojų arthauzinių filmų pakartojimus.
„Skalvijos“ kino centras mėnesiui išeina atostogų, „Pasakos“ kino teatrai rodo bene tą patį ką ir multipleksai su vienu kitu minėtu pakartojimu. Alternatyva Vilniuje jau kelinti metai tampa „Meno avilio“ organizuojamas projektas „Gilios upės tyliai plaukia“, šįmet persikėlęs į Bėgių parko angarą. Šių metų programoje kruopščiai sukuruota „Meno avilio“ meno vadovės Onos Kotrynos Dikavičiūtės programa ir Martynos Ratnik kuruota skirtingų organizacijų renginių programa. Filmai iš skirtingiausių pasaulio kampelių ir laikotarpių leidžia nusikelti toliau visiems, kurie dažnai vasara mieste jaučiasi įstrigę, nes mieliau gulėtų pajūryje ar ieškotų nuotykių nei sėdėtų ofisuose. Be to, įprastą filmo žiūrjimo malonumą čia papildo vienas kitas pravažiuojantis traukinys, ar į tolį nusidriekiantys traukinių bėgiai.
Kita alternatyva pačių kino teatrų ar festivalių organizuojami lauko seansai. Tai puiki proga pamatyti, ko nespėjai pažiūrėti kino teatre ar festivalyje. Kaune „Romuvos“ kino teatras kviečia prisiminti ir šiame ir ankstesniuose sezonuose rodytus filmus. Projektas „Scanoramos vasara“ dešimtyje Lietuvos miestų, įgyvendindamas mažesnės ar didesnės apimties europietiško kino festivalį, taip pat kartoja filmus rodytus ankstesniuose „Scanoramos“ festivaliuose. Didžioji dalis rodomų filmų yra paties festivalio platinami filmai.
Daug įdomių ir svarbių filmų, cirkuliuojančių pasaulyje vykstančiuose festivaliuose, lieka už borto.
Lygiai taip pat ir „Kino pavasario“ projektas „Vasaros kinas“ rodo jų platinamus filmus. Žinoma, infrastruktūra, kai, kinas rodomas lauke, kainuoja brangiai ir be abejonės valstybinis finansavimas suteikia galimybę parodyti šiuos filmus nemokamai. Tačiau neapleidžia mintis, kad šie projektai virsta tiesiog platinimo schemos dalimi. Daug įdomių ir svarbių filmų, cirkuliuojančių pasaulyje vykstančiuose festivaliuose, lieka už borto.
Taip pat Lietuvos ekranų nei po uždaru, nei po atviru dangumi nepasiekia daug naujai restauruotos kino klasikos. Tad natūraliai norisi, kad papildomą Lietuvos kino centro finansavimą gaunantys kino platintojai Lietuvoje į savo papildomus projektus įtrauktų ne tik savo platinamus filmus, nors tai ir reiškia papildomus kaštus – filmų licencijas, vertimus į lietuvių kalbą, kopijų parengimą ir papildomą kuravimo bei koordinavimo atlygį. Vis dėlto norisi, kad vasara netaptų filmų ant repeat‘o grojaraščiu.
Kita alternatyva tampa pasauliniu mąstu veikianti kino rodymo platforma „mubi“. Ilgiau praleidus ten laiko, taip pat užsisuki tuose pačiuose pavadinimuose, bet karts nuo karto jie pasiūlo kuruotos programas arba siekia atkreipti dėmesį į kokį nors vieną kūrėją, kino judėjimą ar temą.
Šio rinkinio veikėjams ilgos vasaros dienos reiškia daugiau laiko neramiems apmąstymams; šio sezono švytėjimas iš naujo nušviečia jų liūdesį.
Šiuo metu platformoje radau specialiai vasarai sudėliotą rinkinį pavadinimu „Vasaros melancholija“ („Summer Blues“). Trumpame pristatymo tekste ypač surezonavo keli sakiniai: „Šio rinkinio veikėjams ilgos vasaros dienos reiškia daugiau laiko neramiems apmąstymams; šio sezono švytėjimas iš naujo nušviečia jų liūdesį. <…> Tas karščio ir ilgesio derinys sukuria svaiginančiai atmosferinį kiną, kuriame niūrūs vidiniai peizažai dera su tobula atvirukine aplinka.“ Nors ilgi šviesūs vakarai ir šiluma (šiais metais jos kiek mažiau, regis, grįžome į tikras lietingas lietuviškas vasaras) džiugina, vasaros melancholija nepastebimai vis randa kelią į dažno vasarotojo vidų.
Atostogos gali virsti ne tik išlauktu malonumu, bet ir pasimetimu. Būtent apie tai pasakoja į „mubi“ rinkinį įtrauktas, nepamirštamas režisieriaus Érico Rohmero filmas „Žalias spindulys“ („The Green Ray“, 1986). Vieniša jauna moteris Delfina jaučia spaudimą kaip visi pabėgti iš Paryžiaus ir gerai praleisti atostogas. Ką daryti, kai planai žlunga, o taip trokštamą laiką gadina sunkūs jausmai ir artumo ilgesys? Rohmeras ne kartą savo veikėjų kasdienes ir vidines dramas įkurdino vasaros sezone. Žvilgsniai, gestai, prisilietimai karščiu alsuojančioje aplinkoje, regis, tampa dar labiau įkrauti aistros, baimės, dvejonių. Viskas paaštrėja – vienatvė tai būtų ar intymumas su kitu. Britų režisierės Joannos Hogg filme „Svetimi“ („Unrelated“, 2007) pojūčių aštrumas taip pat pripildo ekraną. Rinkinyje jau anonsuojamas ir su šiais filmais į dialogą keliausiantis režisierės Angelos Schanelec filmas „Praeinanti vasara“ („Passing Summer“, 2001), kurį nekantrauju pamatyti ir aš.
Žvilgsniai, gestai, prisilietimai karščiu alsuojančioje aplinkoje, regis, tampa dar labiau įkrauti aistros, baimės, dvejonių. Viskas paaštrėja – vienatvė tai būtų ar intymumas su kitu.
Rinkinyje galima rasti ir režisierių Greggo Arakio, Guso Van Santo, Wimo Wenderso, Bary Jenkinso ankstesnius filmus, kurių veiksmas sukasi aplink karštyje besisprendžiančius likimus. Jame radau ir labai mėgstamą lenkų režisieriaus Michało Marczako filmą „Visos nemiegotos naktys“ („All These Sleepless Nights“, 2016). Dvidešimtmečiai studentai dar nenutolę nuo vasaros kaip nerūpestingo laiko sampratos – jiems tai ne tik keli ilgi savaitgaliai ir kelios savaitės atostogų, tai nepertraukiama vakarėlių ir slampinėjimo Varšuvoje grandinė. Šokiai, meilė, draugystė skleidžiasi trumpose naktyse vis sulaukiant aušros. Prasmė sublykčioja, bet ir vėl paskęsta atsikartojimuose.
Paklausiau kelių kino lauke dirbančių bičiulių, koks filmas jiems pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvoja apie vasarą. Kurį nors kitą vakarą, atsakymai galėjo būti ir kitokie. Bet tą vėlyvą šeštadienio vakarą, kai saulė jau buvo beveik nusileidusi, gavau štai tokius: vienas draugas prisiminė, kaip vaikystėje bėgdavo iš kiemo namo žiūrėti serialo „Gelbėtojai“ („Baywatch“, 1989-1999), draugė atrašė, kad „Talentingasis misteris Riplis“ („The Talented Mr. Ripley“, 1999, rež. Anthony Minghella), nes tądien kalbėjo apie Italiją, o kitai iškart atėjo į galvą režisieriaus Joachimo Triero filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ („Oslo, August 31st“, 2011). Nuo Kalifornijos paplūdimių, nusėtų raudonais bikiniais iki skaudaus atsisveikinimo žaliuojančiame Osle. Kiekvienas metų laikų sezonas iškart susirinktų didelį filmų sąrašą, vizualines asociacijas, netgi būdingiausius naratyvus, bet vien pavadinimų, kuriuose naudojamas žodis vasara, būtų galima išvardinti begalę.
Mano pačios galvoje sulaukus vasaros dar sykį suskambėjo Paweło Pawlikowskio filmo „Mano meilės vasara“ („My Summer of Love“, 2004) pavadinimas, kurio niekaip nepavykdavo pamatyti. Turbūt reikia kurti tradiciją ir kiekvieną metų laiką pradėti su kokiu nors ilgai sąraše „būtina pamatyti“ rymančiu sezonišku filmu. „Mano meilės vasaroje“ atostogas netikėtai kartu praleidžia paauglės Mona ir Tamzina. Nuobodžiaujančios, o kartu ir išgyvenančios aštrius paaugliškus jausmus, jos randa vieną kitą ir beatodairiškai neria į santykį. Britų rašytojos Helenos Cross romano tuo pačiu pavadinimu ekranizacijoje į vieną giją pinamos tapatybės, klasių skirtumų, šeimos temos. Kartu praleista vasara tampa veikėjas transformuojančia atkarpa, kurioje ryškiai suskamba klausimai – ką reiškia būti savimi, kaip būti tikru/a šalia esančiam/iai?
Pawlikowskio filme daug scenų, kurios, tikiu, įsirašys į atmintį kaip gražiausi vasaros kadrai
Pawlikowskio filme daug scenų, kurios, tikiu, įsirašys į atmintį kaip gražiausi vasaros kadrai – merginų pirmasis susitikimas: Mona guli žolėje, kai iš jos žiūros taško, apverstame kameros rakurse ant balto žirgo prijoja Tamzina, arba kadras, kai merginos sėdi ant žydinčio kalno, stebi miestą, kuriame gyvena, ir atsigula į pievą, apie jų buvimą byloja tik virš žiedų pakylantis cigaretės dūmas. Ryški saulė vis nutvieskianti merginų veidus, regis, tik dar labiau užaštrina emocijas, išgyvenimus ir reakcijas jų veiduose. Kartais viskas aplinkui jas taip sodru, kad norisi net truputį prisimerkti kaip prisimerkiama nuo kaitrios ir ryškios saulės šviesos.
Vidinis ir išorinis karštis persmelkęs daugybę filmų. Kino kritikas Dmitrij Gluščevskij viename iš kassavaitinių LRT Epika naujienlaiškių atkreipė dėmesį į kino kritikės Emmy Potter įžvalgą, kad šiuolaikiniame kine beveik nebematome prakaituojančių kūnų. Su malonumu perskaičiau jos esė ir prisiminiau autorės minimus amerikietiškus filmus, kuriuose apie veikėjų patiriamus išgyvenimus ar situacijas liudijo veidu ar visu kūnu tekantys prakaito lašai.
Pagalvojus apie Sidney Lumet filmą „Šuniška popietė“ („Dog Day Afternoon“, 1975) ar Spike’o Lee „Elkis teisingai“ („Do the Right Thing“, 1989), negali nesukti su Potter mintimi, kad „keistai malonu stebėti šiuos prakaituotus kūnus ekrane, matyti personažus, kurių fiziškumas labiau susijęs su jų vidiniu emociniu gyvenimu, troškimais ir juos supančia aplinka. Tai kūnai, kurie atrodo taip, lyg iš tikrųjų patirtų diskomfortą ir malonumą.“
Karščio bangoms kaitinant kūnus ne tik Niujorke, bet ir Europoje, mums Lietuvoje šiais metais greičiau bus būdinga lengvesnė vasaros melancholija nei iš proto vedanti kaitra. Galvoju apie lietuvių kurtus filmus, kuriuose vasara veikia kartu su veikėjais. Mano mėgstamiausi – Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) ir Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ (1964), kuriuose kasdienybė sklidina tosios vasariškos melancholijos.
Jos su kaupu ir Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“ (2015), kuriame kaip ir Pawlikowskio filme dviejų merginų kartu praleista vasara padeda mokytis įveikti baimes ir pasitikėti. O rudenį, regis, ekranus pasieks labai laukiamas Vytauto Katkaus režisūrinis ilgametražis filmas „Svečias“, kurio veiksmas taip pat vyksta vasara, o jo veikėjas leidžiasi tyrinėti prarastus ryšius ir savąją vienatvę.
Taigi, nuo savęs ir vasarą nepabėgsi, bet su melancholija galbūt šiek tiek lengviau išbūti, kai pečių nesveria vilnoniai megztiniai ir paltai. Gali sėsti ant dviračio, gerai išprakaituoti ir viską nusiplauti ežero vandeny. Arba vėsioje kino salėje trumpam persijungti į kitą gyvenimą, kuris galbūt padės naujai pažvelgti į savąjį.
