Sekite 15min Google
IKSMENAI'97. 2 Sezonas (X-Men'97. Season 2) (Disney +)
Trumpai apie ką: pasaulinis kataklizmas išsklaido „Iksmenus“ po visą buvusį, esamą ir būsimą laiką. Genialusis Forge'as ir iš ateities atkeliavęs Bishopas lenktyniauja su laiku, siekdami vėl suburti komandą, kol jos narių atskiri veiksmai negrįžtamai nepakeitė pasaulio istorijos.
„Iksmenai'97“ yra nesustabdomas komiksų vėjas, kurį suvokti, į kurį gilintis ar kuriam skirti bent kiek pilkųjų lastelių gali būti netgi kenksminga. Taip, tai kultinio 90-ųjų animacinio serialo tęsinys, tačiau šis kultas primena klasikinę tokių franšizių ir apskritai pramoginio pasaulio nuodėmę – betarpišką tikėjimą nostalgija.
O būtent vien ant nostalgijos šis milžinas molinėmis kojomis ir laikosi (norėjau sakyti Kolosas, bet, pasirodo, ir toks „Iksmenas“ egzistuoja). Visos spalvos, muzika ir netgi animacinis stilius yra tiesioginis praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio kūrinio tęsinys (net veiksmas vyksta 1997-aisiais, išsyk po pirmųjų „Iksmenų“ pabaigos), atsisakant modernybių, anime įtakos ar kompiuterinių triukų. Trumpiau tariant, vaikystę prisiminti bus lengva.
Iš kitos pusės, gal vaikystę reiktų palikti vaikystei, nes dabar šis kritikų išgirtas multikas atrodo labiau skirtas 40-mečiams, kurie vis dar nenori suaugti. Tuo tarpu kitiems lieka chaosas, bardakas ir bandymai skaityti „Wikipedia“, kad suprastum, kas vyksta. O ir tiems suaugėliams nežinia, ar bus ką veikti, nes pats serialas yra, tiesiai šviesiai, vaikiškas (gal taip tikimasi padėti tėveliams rasti ryšį su jų vaikais...).
Įvykiai ekrane veja vienas kitą, visko vyksta tiek daug, kad, nuoširdžiai pasakysiu, atpasakoti nei pirmo, nei antro sezono siužeto yra paprasčiausiai neįmanoma. Na, nebent galiu pasakyti, kad viskas sukasi aplink šeimą ir ateitį. Beje, jei peržiūros metu kiekvienąkart pakelsite čierką išgirdę žodį „future“, sėkmės Jums išgyventi ateitį, t.y. rytojų.
Trumpai pasakysiu, „Iksmenuose'97“ yra visko daug. Deja, tai nereiškia, kad ši gausa duoda daug turinio, prasmės ar noro grįžti. Tai reiškia, kad tiesiog tik ką pamatei labai staigiai blyksinčias visas vaivorykštės spalvas ir visas Kalėdų lemputes. O epilepsijos bent jau aš asmeniškai nenoriu, tam jau yra anime...
BUNKERIS. 3 Sezonas (Silo. Season 3) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: pasibaigęs sukilimas Bunkerį paliko absoliučioje nežinioje. Didvyre tapusi Džuljeta (Rebecca Fergusson) skuba atskleisti tiesą apie naują grėsmę, tuo pačiu stengdamasi prisiminti praeities detales. Tuo pačiu metu pasakojimas perkeliamas šimtmečius atgal į praeitį, kur žurnalistė ir Kongreso narys atskleidžia sąmokslą, nulemsiantį viso pasaulio likimą.
„Bunkeris“ yra vienas iš retų kūrinių, kuris, atrodytų, visai netyčia, bet laiku ir vietoje pataiko į dabarties aktualijas ir tai daro ne tik tam, kad sukeltų žiūrovų reakciją, bet ir tam, kad papasakotų įspėjančią blogiausios galimos realios ateities istoriją.
Jei tikite, kad meno nereikia painioti su politika, „Bunkeris“ yra tikrai ne Jums. Pirmiausia, dėl to, kad viskas yra politika (net ir aparatas, kurio ekrane matote šį tekstą, yra politika), o antra, dėl to, kad, nežinau, tyčia ar netyčia, nes pats serialas yra sukurtas pagal 2011-2013 metais rašytą Hugh Howey trilogiją, jame minimi socialiniai, kultūriniai, ekonominiai, politiniai ir kariniai reiškiniai yra ypač aktualūs šiandien. Kairuoliška revoliucija prieš aukštesnę klasę, IT asmenybės, kurios mano, kad žino geriau už visuomenę, konspiracijos teorijos, galų gale, net Iranas – visa tai buvo aptarta per pirmus du sezonus ir tęsiasi trečiajame. Nežinau, kaip Jus, bet mane tai net šiek tiek gąsdina, tiesa, dar labiau gąsdina, kad serialą rodo „Apple TV“, o mes žinome, į kieno subinę taip stipriai nori sulįsti „Apple“ vadovas Timas Cookas.
Šios aktualijos ir tamsus, purvinas, tiksliai distopiškas ir didelės vilties nesuteikiantis fonas „Bunkeriui“ suteikia grėsmingą poziciją. Tai nėra smagus ir spalvotas kūrinys kaip „Fallout“ („The Fallout“, nuo 2024 m.), tai nėra ir veiksmo filmas, kaip koks „Pašėlęs Maksas“ („Mad Max“ 1979-2024), tai socialinė fantastinė drama, kurioje, be abejo, viskas piešiama ryškesniais nei tikrovėje potepiais. Tačiau, iš kitos pusės, serialo inspiracijos matomos mūsų žinių reportažuose, mūsų kompiuterių ekranuose, mūsų socialinėse struktūrose.
Aišku, tai ir nėra kažkas itin genialaus, kaip, pavyzdžiui, knygos „1984“ ar „Drąsus naujas pasaulis“. Jame pakankamai pridedama nereikalingai užtemptų draminių momentų, siužetinių linijų, kurios mums nieko neduoda, kartais vėžliško tempo. Juk tai galų gale serialas, kuriam reikalinga sukurti kuo daugiau sezonų... Tačiau pats kūrinio branduolys gąsdina ir tuo pačiu vilioja, nes parodo ateitį, kuri staiga, per paskutinius keletą metų pasidarė bauginančiai tikra. Šis tikrumo krislas ir gali jus priversti laukti vis naujos serijos. O gal, iš kitos pusės, teisūs kai kurie „Bunkerio“ personažai, gal tikrai plačiajai visuomenei geriau visko nežinoti...
SĖKMINGOJI (Lucky) (Apple TV)
Trumpai, apie ką: Kai milijonų dolerių vertės apiplėšimas baigiasi katastrofa, karjeros nusikaltėlė Lucky (Anya Taylor Joy) yra priversta bėgti tiek nuo nusikaltėlių, tiek ir nuo FTB. Dabar ji gali pasikliauti tik savimi ir įgūdžiais, įgytais augant nusikaltėlių šeimoje.
Ironiška, kad „Sėkmingoji“ galiausiai nėra jau tokia sėkminga, kiek žada pavadinimas. Nepaisant įdomių aktorių ir energingai nufilmuotų scenų, serialas nepalieka didesnio įspūdžio, nes mes paprasčiausiai jau esame visa tai matę.
Pagrindinis šio „Apple TV“ produkto masalas, aišku, yra A.T. Joy. Vienu svarbiausių Holivudo veidų tapusi aktorė jau virto kokybės vizitine kortele, o jo išraiškingas veidas bei gilios akys kausto prie ekrano. Visgi, reikia pripažinti, kad to „Sėkmingosios“ sėkmei neužtenka, nepaisant visų didžulio darbo.
Serialas yra kolekcija daugelio persekiojimo filmų ypatybių, kurios buvo matytos, analizuotos ir demonstruotos anksčiau. Čia yra ir "Bėglio" („The Fugitive“, 1993), ir „Liusės" („Lucy“, 2014), ir "Borno" franšizės („Bourne“, 2002-2016 ), ir dar kiek visko prisimintume, o taip nutiko dėl to, kad pats šaltinis, spėju, nėra kuo nors labai ypatingas. Na, vagilė bėga nuo banditų ir policininkų. Na, ir kas? Na, ir nieko. Ji bėga, mes po truputį sužinome, dėl ko ir ką ponička yra pridirbusi, gangsteriai – žiaurūs, policininkai – fanatiški, net jei truputį ir kvaili, o Lucky visada juos paskutinę akimirką apsuka aplink pirštą savo sugebėjimų, ir sėkmės, nors, tiesą sakant, daugiau sėkmės dėka.
Tiesa, kituose filmuose tie personažai bent jau būna kažkiek geri. Tuo tarpu šio serialo pagrindinė personažė gal ir atrodytų įdomesnė nes ją kartais sunku pateisinti, tačiau galiausiai Lucky tampa antipatiška, ir tau pasidaro ne itin svarbu, pagaus ją ar ne.
„Sėkmingoji“ galėjo būti paprastas, neįpareigojantis streaminis filmas, pasirodantis kurioje nors platformoje ir vieną savaitę joje karaliaujantis (o paskui, aišku, pamirštas). Deja, dabar viskas pernelyg ištęsta, pernelyg lėta ir niekuo neypatinga. O žiūrovo laikas juk yra brangus, todėl gal geriau pasirinkti kokį tos pačios tematikos 1,5 valandos filmą nei 10 valandų epopėją. Gaila.
VARYK ARBA MIRK (Ride Or Die) (Amazon Prime)
Trumpai, apie ką: Debbie (Octavia Spencer) gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai paaiškėja, kad jos geriausia draugė Judith (Hannah Waddingham) jau daugelį metų gyvena dvigubą gyvenimą ir yra samodoma žudikė. Staiga abi moterys atsiduria bėglių kailyje, o jų kelionė per Europą virsta kova dėl išlikimo.
„Varyk arba mirk“ nepasiūlo absoliučiai nieko naujo „vienas – superagentas, kitas – mėmė“ veiksmo požanriui, tačiau O. Spencer ir H. Waddingham talentas, komedijinis pajautimas ir tarpusavio chemija sugeba šį serialą paversti neblogu pabėgimu nuo nevasariškai vėsaus lietaus.
Šitą formulę jūs matėte šimtą kartų: vienas/viena nardo vandenyse lyg ryklys, kitas/kita elgiasi lyg žuvis, išmestas/išmesta ant kranto, o tada veiksmas, šaudymai, vairavimai, nesusipratimai ir daug klyksmų, ale „aš tam nepasirašiau“, „aš tam per senas/sena“, arba „man tai ima patikti“. Net ir filmų sugalvotumėte ne vieną, ir tikrai jame vaidintų koks Ryanas Reynoldas, Channingas Tatumas, Sandra Bullock and Tifanny Haddish. „Varyk arba mirk“ yra lygiai tas pats tik Senajame žemyne,
Iš kitos pusės, jei jūsų kritinis mąstymas nori eiti atostogų, tuomet šis kūrinys yra visai tinkamas. Veiksmo tikrai netrūksta, minėtosios aktorės išties traukia, o visa kita – kaip ir savo vietoje. Maksimali pramoga, kaip ir dažna „Amazon Prime“ produkcija, tikrai jūsų smegenynėse neužsilaikys, tačiau užsimiršti nuo to, kad gal už lango merkia lietus, padės.
Aš asmeniškai vis dėlto ieškau bent lašelio originalumo, išskirtinumo ir ne tik darbinės pastangos. Kuomet serialų yra tiek daug, vidutiniško „visai nieko“ tikrai neužtenka, net jeigu tam „visai nieko“ visai nieko per daug prikišti nesinori. Tačiau kuomet net ir niekuo nesidomintis žiūrovas gali atspėti kiekvieną siužeto vingį, kai matai jau 117-ą Džeimso Bondo reinkarnaciją, kai gali nuspėti visas pasimetusios kompanionės reakcijas, daros tiesiog nuobodu. O jau stereotipu patapęs visų tokių filmų vyrų durnumas/bailumas ir t.t. net verčia atsikvėpti (aš suprantu, kad seniau moterys buvo taip rodomos, bet negi mes lipame ant to paties grėblio tik sukeitę lytis vietomis?). Čia – ne žmonės, čia – žurnalų iškarpos, kurios važiuoja greitai, šaudo taikliai ir numeta vieną kitą juokelį.
Trumpiai tariant, „Varyk anba mirk“ sveikatai nekenkia. Bet ir naudos neduoda. Skonio beveik neturi, tačiau akiai visai gražu. Ir tiek.
NAMELIS PRERIJOSE (Little House On The Praerie) (Netflix)
Trumpai, apie ką: ieškodami geresnio gyvenimo, Ingallsai palieka namus Viskonsine, kad įsikurtų Kanzaso prerijose, kuriose kiekviena diena atneša naujų sunkumų. Kovodami su atšiauriomis oro sąlygomis, ligomis ir pasienio gyvenimo realijomis, jie stengiasi išlikti šeima, tuo pačiu stengdamiesi suvaldyti didėjančią įtampą tarp naujakurių ir vietinių genčių.
Jei esate pasirengę braukti ašarą, giliai įkvėpinėti ir ignoruoti Laukinių Vakarų žiaurumus, tuomet naujasis, tiksliau, senasis, tiesiog perdirbtas, „Namelis prerijose“ kaip tik Jums. Visiems kitiems nuo dirbtinio saldumo ir istorinių faktų ignoravimo gali norėtis žiaukčioti.
JAV šiemet sukako 250 metų, todėl nenuostabu, kad tokioje politinėje aplinkoje, kurią valdo vieno oranžinio veikėjo pakalikai, sulaukti žiaurų XIX amžių idealizuojančio, balto žmogaus svajones įprasminančio ir šeimos vertybes, kuriose svarbiausias – vyro žodis, aukštinančio serialo buvo mažų mažiausiai nekeista. Štai ir jis, 70-aisiais kurto to paties pavadinimo produkto perdirbinys, kurio originalą dar pats atsimenu iš savo vaikystės (ir atsimenu, koks jis buvo nuobodus ir saldus).
„Namelis prerijose“ yra lyg šių laikų paradoksas: naivus, geraširdiškas, draugiškas, netgi beproblemis, ir tiek nenuoširdus, kad tikrai imi galvoti, kad šeimos tėvas yra koks žudikas maniakas, motina – sociopatė, o vaikai nesiorientuoja aplinkoje. Gal čia ir perspaudžiu, tačiau matyti kūrinį, kuris tiek rėkia american way, kada realybė rodo ką kita, yra keistai veidmainiška. Netgi serialo gamta nėra tikra, nes ją keičia nevykęs žalias ekranas ir į akis ne tiek krentantys, o lyg akmuo iš laidynės paleisti nevykę spec. efektai.
Aš suprantu, kad galbūt šis serialas skirtas jaunesnei publikai (juk jis yra sukurtas remiantis vaikiškų knygų serija), galbūt į jį nereikia žiūrėti pernelyg rimtai, galbūt tai yra ekstremaliausia pabėgimo į ekranus versija, tačiau taip iškraipyti istoriją, gyvenimą, santykius ir tikrovę yra mažų mažiausiai ciniška. „Namelis prerijose“ yra lyg koks dinozauras, parodantis, kokie mes buvome ir kiek mes, ačiū Dievui, toli nuėjome, kad suprastume, jog tokie kūriniai paprasčiausiai daro žalą. Todėl ir pažiūrėjus kelias serijas, norėjosi ne į saulėtą preriją, o į tamsią prarają.