„Patirti stresą kontroliuojamoje aplinkoje yra normalus dalykas“, – pokalbį pradėjo M.S.Poškus. Pasak jo, per išgąstį keliančias patirtis mes mokomės, kaip derėtų ar nederėtų elgtis pavojingose situacijose. Be to, kontroliuojamos adrenalino ir dopamino dozės žmonėms dažniausiai būna malonios.
„Panašiai, kaip tėvai gaudo savo vaikus ir juos kutena pagavę – tai yra „puolimas“ bet be jokio pavojaus“, – komentavo ekspertas.
Vis dėlto, pasirinkimo save šiurpinti negalime laikyti tikru poreikiu. „Veikiau tai yra natūrali tendencija, esant progai, patirti malonią stimuliaciją ir galbūt pasimokyti būdų išvengti grėsmės, jei tokia kiltų“, – aiškino M.S.Poškus.
Tiesa, toks malonumas turi ribas. Anot psichologo, perdėtai jautrūs žmonės gali stipriai išsigąsti net iš pirmo žvilgsnio nekaltų scenų, kurios daugeliui atrodo juokingai nebaisios. Todėl svarbu įvertinti, ar vaikas jau pakankamai brandus suprasti, jog filme vaizduojami įvykiai yra tik fikcija ir realaus pavojaus nekelia.
Panašiai ir suaugusiesiems: jei žmogus patiria nerimo sutrikimus, išgyvena potrauminį stresą ar ką tik susilaukė vaiko, siaubo filmų ir kitų panašių patirčių geriau vengti – jos gali kelti papildomą nerimą arba atgaivinti nemalonius prisiminimus.
Pašnekovo teigimu, tamsos bijo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, o tie, kas nebijo – meluoja. „Suprantame, kad pasakos nėra tikros, magija ir vaiduokliai neegzistuoja, o homeopatija, kristalai ir astrologija yra tik būdas apgaudinėti bukas vištas. Tad suaugusiųjų baimės patyrimas ateina iš jų žinių apie tai, ko jie gali tikėtis“, – tvirtino jis. Štai kodėl suaugusiam žmogui eiti tamsia gatve per nevykusį rajoną labai pagrįstai kelia nerimą.
Vaikui, kuris dar nėra iki galo įsitikinęs, kad vaiduoklių nebūna, analogiška reakcija kyla einant per tamsų koridorių iki tualeto. Nepaisant to, paklaustas apie baimę keliančių pasakų įtaką, M.S.Poškus pabrėžė, kad jos atlieka visiškai kitokią funkciją nei siaubo filmai: „Sena pasaka apie šulinyje gyvenančią raganą, kuri tave įtrauks, jei eisi artyn šulinio, atbaido nuo realios grėsmės, kurią vaikai galbūt nuvertintų, nes suteikia pagrindo bijoti didesnio, nors ir netikro, dalyko.“ Anot pašnekovo, siaubo filmai ir kitos siaubo patirtys – visai kas kita. Jos sukuria tariamo pavojaus malonumą.
„Įprastai, kuo daugiau esame dirginami baimę keliančiais stimulais, tuo mažesnis tampa šių stimulų poveikis. Tad siaubo filmai ar kitos saugios, bet stresą keliančios patirtys gali turėti teigiamą poveikį, – teigė ekspertas, – O atpažinti baimių, deja, siaubo filmai nepadės, nes jei tos baimės yra stiprios – jos bus akivaizdžios. Nebent siaubo filmas kokiu nors įmantriu būdu padės žmogui pareflektuoti, kad mes, išties, esame vieniši šioje šaltoje visatoje ir niekas, ką darome, neturi prasmės... Tada galbūt tai gali pažadinti mūsų vidinį Nyčę. Bet šiuo klausimu geriau veikia seni nespalvoti prancūzų meniniai filmai, o ne šių dienų siaubo filmai.“
Kalbėdamas apie siaubo filmų poveikį žmonių susibūrimams, M.S.Poškus pažymėjo kad nereikėtų dramatizuoti jų įtakos: „Siaubo filmai neburia žmonių kažkaip unikaliai. Esant pakankamai lengvai komunikacijai tarp žmonių, kurie turi panašius interesus, tokie dalykai nutinka nuolatos.“
Psichologas dr. Mykolas Simas Poškus taip pat atkreipė dėmesį, kiek siaubo filmų žiūrėjimas veikia mūsų kasdienį gyvenimą. „Tik tiek, kad tie, kurie gyvena siaubo filme, neturi laiko jų žiūrėti“, – užbaigė jis, pažymėdamas, kad dabartinė situacija Ukrainoje žmonėms lemia kitokias kasdienes patirtis.
