Pagal tikrus įvykius paremtas filmas pasakoja apie Velso žurnalistą Garethą Jonesą, kuris 1933 m. išvyko į Ukrainą ir savo akimis matė Holodomoro – sovietų valdžios 1932-1933 m. vykdyto bado – pasekmes. G.Jonesas rizikavo savo gyvybe, kad išsiaiškintų tiesą, tačiau grįžus į tėvynę paskelbti visuomenei apie sovietų vykdomus nusikaltimus buvo kur kas sudėtingiau, nei jis tikėjosi.
„Manau, kad Holodomoras, didysis Stalino sukeltas badas, yra vienas didžiausių nusikaltimų prieš žmoniją XX a. Tačiau apie jį žinoma nedaug. Jaučiau, kad šio nusikaltimo šmėklos reikalauja dėmesio ir teisingumo. Jaučiau moralinę pareigą [sukurti šį filmą]. <...>
Tikiu, jog svarbu kalbėti apie praeitį. Filmavome ir mažame Ukrainos kaimelyje, kuris yra iš esmės apleistas. Čia gyvena labai mažai žmonių, didžioji dalis jų – moteris, su kuriomis kalbėdami sužinojome, kad visos jos išgyveno Holodomorą, tačiau per visą savo gyvenimą apie tai su niekuo nekalbėjo. Tai reiškia, jog tyla tvyrojo ne tik tarp dviejų valstybių, bet ir pačiose šeimose. Ši tyla yra kaip nuodai“, – teigė režisierė.
Pristatydama G.Joneso asmenybę A.Holland teigė, jog jis ne tik turėjo gerą išsilavinimą bei buvo itin apsiskaitęs, bet ir, būdamas vos dvidešimt septynerių, turėjo puikius politinius instinktus, o jo drąsa nepaliauja įkvėpti iki šių dienų.
„Klausiame savęs: ką mums reiškia žiniasklaida? Kas yra žiniasklaidos laisvė, kas yra žiniasklaidos nuoširdumas, kokia yra žiniasklaidos darbotvarkė? Kas yra fake news? Kas yra propaganda, kurią skleisti ypač paprasta suskaldytame pasaulyje? Bekuriant filmą šie klausimai tapo vis aktualesni ir vis labiau neatidėliotini. Nes tikiu, kad negalime turėti demokratijos neturėdami laisvos žiniasklaidos“, – teigė režisierė.
G.Jonesą įkūnijęs aktorius Jamesas Nortonas spaudos konferencijoje sakė, kad šiandien, gyvendami sumišimo ir baimės nuotaikomis, iš G.Joneso galime pasimokyti drąsos ieškoti tiesos: „Net jei ta tiesa kainuoja – turi sumokėti tą kainą“, – kalbėjo aktorius, pridūręs, jog šiandien, labiau nei bet kada anksčiau, turime saugoti žurnalistus ir jų laisvę.
Pasak A.Holland, XX a. tragedijoms rastis leido bailūs politikai, korumpuota žiniasklaida ir visuomenės abejingumas, tačiau ji abejoja, ar per šimtą metų daug kas pasikeitė – nors po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto Europa tikėjo, kad panašios tragedijos nebegali pasikartoti, režisierė neslėpė, kad tokį požiūrį laiko naiviu.
„Dabartis yra dauginama socialinių tinklų ir interneto dėka. Tai reiškia, kad bet kokia melaginga naujiena, kuri praėjusiame amžiuje būtų sklidusi pakankamai lėtai, šiandien visame pasaulyje yra paskleidžiama per kelias sekundes. Tai reiškia, kad galimybių manipuliuoti tiesa dėl politinių ar ekonominių priežasčių – ar tiesiog iš beprotystės – vis daugėja. Kiekvienas, turintis priėjimą prie algoritmo, trolių, botų ir t.t., gali labai greitai pakeisti visuomenės opiniją“, – teigė A.Holland.
