Sekite 15min Google
ĮNIRŠUSI (Furious) (Disney +)
Trumpai, apie ką: draugo smurtą patyrusią FBI agentę Alice Black (Emmy Rossum) apsėda mintis surasti labai kruopščiai savo aukas pasirenkančią serijinę žudikę. Tyrimui intensyvėjant, medžiotojos ir medžiojamosios gyvenimai pradeda pintis tarusavyje, ištrindami ribą tarp teisingumo, keršto ir apsėdimo.
„Įniršusi“ yra labai rimtomis temomis kviečiantis diskutuoti kriminalinis serialas, kuriam, deja, yra parinkta pernelyg bulvarinė istorija, neleidžianti iki galo patikėti siužeto vingiais ir visiškai pasinerti bei pašiurpti.
Pirmiausia, akivaizdu, kad tema – smurtas prieš moteris – yra ne tik svarbi, bet ir labai skauminga, dažnai kelianti daug diskusijų ir nutylėjimų, todėl kalbėti apie ją kitaip nei su maksimalia rimtumo doze tiesiog neįmanoma.
Todėl tas kelias, kuriuo eina „Įniršusi“, abejoju, ar yra pats teisingiausias. Įkvėptas vidutiniško 9-ojo dešimtmečio trilerio „Juodoji našlė“ („Black Widow“, 1987), jis visas rimtas tematikas įdeda į nereikalingo trilerio ir katės-pelės žaidimo taisykles, tokiu būdu netyčia viską lengvindamas, skatindamas pigius thrillsus ir kartais, atrodytų, užsiimdamas daugiau žanrinėmis ypatybėmis negu rimtai dėstydamas smurto prieš moteris temą. Tiesa, tai daryti su stiliaus polėkiu galima, kaip, pvz. buvo daryta „Perspektyvioje merginoje“ („Promising Young Woman“, 2020), tačiau čia serialo kūrėjai dar ir nori išlaikyti rimtą procedūrinį policinį formatą, kuris leidžia sakyti, kad seriale yra truputį visko per daug.
„Įniršusioje“ yra tiek daug tikroviškų detalių, tiek daug gyvenimiškų antrinių siužetų, tiek daug realybės, kad kyla klausimas, kodėl reikėjo į pirmą eilę iškelti ne itin įtikinamą, akivaizdžiai išgalvotą keršto istoriją. Taip, emocijas kerštas sukels ir gal net leis triumfuoti, esą bent kažkoks teisingumas egzistuoja, tačiau vos išjungęs televizorių iškart supranti, kad taip gyvenime niekada nebus. Tikrovė yra baisesnė, ir jokie išsigalvojimai jos nepagražins.
DEVINTASIS DŽEDAJUS (The Ninth Jedi) (Disney +)
Trumpai, apie ką: tolimoje galaktikoje Kara kartu su kitais karžygiais keliauja po galaktiką, ieškodama džedajų, galinčių prisijungti prie bendros kovos, tačiau jos misija daros vis pavojingesnė. Juk Karą su draugais medžioja ne tik galingas karo vadas, tačiau ir sitai, vis labiau stiprinantys savo įtaką galaktikoje.
„Devintasis džedajus“ yra devintas vanduo nuo kisieliaus, bandantis ne vieną smūgį sugėrusią „Žvaigždžių karų“ franšizę vis dar palaikyti gyvą. Tiesa, jei paaiškės, kad net ir toks animacinis pleistras naudos neduoda, siūlyčiau „Disney“ galvoti apie rimtą operaciją, o gal net ir franšizei išeiti į dieviškąją galaktiką, t.y. užtarnautą poilsį.
Jei skaitėte mano tekstus anksčiau, žinote, kad nesu nei didelis anime, nei „Žvaigždžių karų“ fanas. Taigi, kai ekranuose pasirodė naujas animacinis serialas, jungiantis šiuos du aspektus, man beliko tik pasakyti „Važiuojam!“. Tiesa, nuvažiuoti toli nepavyko, nes „Devintasis džedajus“ yra vidutiniškas o.k. produktas, nesuteikiantis nei daug įtampos, nei ypatingų personažų, nei galų gale ir rimtos priežasties egzistuoti.
Gimęs iš „Vizijų“ („Star Wars: Visions“, nuo 2021), kurios buvo sukurtos Japonijos kūrėjams davus visišką laisvę taršyti franšizę kaip jie nori, nes tai neva nėra bendros mitologijos dalis, šis serialas lyg ir turi visus elementus sėkmei, tačiau kyla klausimas, kaip visa tai yra susiję su... „Žvaigždžių karais“. Dabar mes turime kūrinius, kurie yra toje pačioje, tačiau ne toje pačioje visatoje (pasirodo, anime visatose nėra jokių Skywalkerių, Darthų Waderių ir Jar Jar Binxų), ir kurie gali atskleisti Tekančios saulės šalies animatorių talentą, tačiau kam tada apskritai reikalingos kovos šviesos kalavijai, kam keliavimai po kosmosą ir kiti dalykai. Kam tada tie „Žvaigždžių karai“?
Todėl viskas virsta savotišku rinkodariniu triuku, nes dabar ir patiems franšizės savininkams nereikia rūpintis, kad naujas contentas eitų, japonai turi galimybę pasireklamuoti, o fanai – dar kartą grįžti, nors iš tiesų negrįžti, nes, kaip minėjau, čia kita visata, prie mielų temų.Viskas apskaičiuota, sudėliota, sustyguota, nors neaišku, kam, kodėl ir galų gale, kas iš to.
Įdomiausia „Devintojo džedajaus“ dalimi vis dėlto išlieka pati animacija. Jungdami 2D ir 3D stilius kūrėjai sugebėjo sukurti senosios animacijos įspūdį, lyg žiūrėtum ne tai, kas sukurta 2026-aisiais, o kokiais 1999-aisiais. Šis senųjų laikų dvelksmas, kurį skoningai papildo 3D modeliai, neslėpsiu, intriguoja, ypač tada, kai vidinės serialo aistros tau pradeda neberūpėti.
„Devintasis džedajus“ yra serialas fanams. Jiems patiks, jie supras, jie įvertins ir netgi susirūpins herojų likimu. Visiems kitiems mirtingiesiems gal reiktų paieiškoti kitos animacijos.
PATVORINĖS KATĖS (Alley Cats) (Netflix)
Trumpai, apie ką: žodžių nesirenkančių benamių kačių ir katinų kompanija klajoja gatvėmis, ieškodama maisto, draugijos ir kartas nuo karto nuotykių bei bandydama išgyventi žmonių viešpataujamame pasaulyje.
Vertimą „Patvorinės katės“ aš pasirinkau tikslingai, nes būtent patvoryje šiam animaciniam serialui ir vieta. Humoras apie nieką, nulinis siužetas ir tingi animacija parodo, kad tikriausiai Ricky Gervaiso žvaigždė jau leidžiasi ir joks įžeidimas, pavadintas juokeliu, jos neišgelbės.
„Patvorinės katės“ dabar, atrodytų, yra pats nekenčiamiausias serialas internete. Kritikai džiaugiasi, kad R.Gervaisas patiria nesėkmę. Gerbėjai.... jie tyli, o aš galiu pasakyti, kad viskas yra blogai.
„Patvorinės katės“ nėra suaugusiems skirta animacinė satyra, kurioje katės kritikuoja žmones, šaiposi iš jų ir gal kažką supranta apie žmogiškumą. Norėtų būti, bet nėra, nes tokio paskutinės sekundės produkto, kuriame niekas nėra apgalvota, niekas nėra suprojektuota, niekas nėra išieškota, senokai teko matyti. O baisiausia, kad jis nėra nė kiek juokingas. Bandantis šokiruoti? Taip. Nepraustaburnis kaip vežikas? Be abejo. Bet ar juokingas? Nė velnio, nes iš esmės Gervaisas kaip ir neturi čia iš ko juoktis.
Todėl gauname bedantį, lyg seno katino snukis, substratą, kuriame katinai tiesiog klajoja gatvėmis, ieško-neeiško pasiklydusio kačiuko namų, varo ant savo draugo naminio katino, kuris yra kastruotas ir rafinuotas (nežinau kur, bet čia irgi kažkur slepiasi humoras), ir tiek... Galiausiai visa tai dar apipavidalinta neįtikėtinai tingiai, lyg mes žiūrėtume ne „Netflix“ produkciją, o kokią nors namudinę animaciją iš „Youtube'o“.
Prisipažinsiu, kad „Patvorinės katės“ mane šokiravo. Kaip minėjau, vertinimai internete tikrai negailėjo Gervaisui kulkų, bet negalėjau patikėti, kad jis leis sau tiek nesistengti, tiek nusispjauti, tiek padaryti kažką atžagaria ranka. Nenoriu ginčytis, ar čia mane woke'izmas paveikė, ar aš nebesuprantu humoro, ar dar kažkas, bet išvada viena – šitoms katėms išgyventi nepadės net ir devyni gyvenimai.
ŽIBINTAI (Lanterns) (HBO Max)
Trumpai, apie ką: visko mačiusiam superdidvyriui Žaliajam žibintui Halui Jordanui artėja pensija ir jis privalo mokyti savo pamainą Johną Stewartą tapti naujuoju Žido nešiotoju. Porelė ne savo noru atsiduria vidurio Amerikoje, kad ištirtų žmogžudystę, į kurią galimai yra įsipainioję ateiviai.
„Žibintai“ iš pirmo žvilgsnio primena vieną „Saturday Night Live“ skečą, kuriame yra tyčiojamasi iš „HBO Max“ produkcijos rimtumo, pristatant neva tokiu rimtu stiliumi sukurtą serialą pagal žaidimą „Mario Kart“. Tiesa, skirtingai nuo minėto skečo, čia nėra nieko juokingo ir, dar keisčiau, nieko blogo.
Visi žino „HBO Max“ formatą: rimtos dramos, rimtos aistros, rimti siužetiniai vingiai ir dar rimtesnės pasekmės. Tam yra „Tikras detektyvas“ („True Detective“, nuo 2014), „Užduotis“ („The Task“, nuo 2025), „Mare of Eastown“ („Merė iš Istauno“, 2021) ir visa kita, kas Jus gali sudominti ir galbūt sukelti depresiją. Tačiau sprendimas prie šio ešelono prijungti serialą apie Galaktikos konsteblius, kurie žaliais žiedais iš nieko gali sukurti bet ką, tikrai stebina. Na, tikri pareigūnai yra tikri pareigūnai, net ir seriale, o čia... Ateiviai, skraidymai ir kažkoks žiedas, kuris, vis tikiesi, bus atidarytas, kad jame aptiktum kramtoškę.
Iš pat pradžių aš tikėjausi, kad „Žibintai“ eis „Taikdario“ („Peacemaker“, 2022-2025) keliu, t.y. bus absurdiški, kartais prasilenks su saiku ir net geru skoniu ir viską taškys raudona (arba žalia) spalva. Kaip matote, klydau, ir kas keisčiausia, šis siurprizas daryti rimtą serialą apie superherojus visai pasiteisina. Mes jau matėme panašių rimtumo sėkmių bei nesėkmių (daugiau nesėkmių) su visa „Marvel“ plejada, tačiau „Žibintuose“ superherojaus žanras atrodo daugiau kaip etiketė, kaip instrumentas papasakoti detektyvinę istoriją, kurios veiksmas vyksta skirtingais laikais.
Šis serialas yra stereotipinė „HBO Max“ drama, kurioje yra nuodugniai analizuojami tiek Halo Jordano, pavargusio, susisvarbinusio ir pasitraukti nenorinčio veterano, tiek Johno Stewarto, vaikystėje traumuoto, tikslo siekiančio ir nesąmonėmis neužsiimančio naujoko, charakteriai. Aišku, atsiranda ir superherojo atributų (o kaip be jų?), bet svarbiausi lieka herojų santykiai ir paslaptis, kuri kiekvieną iš jų pakeičia. Dėl to ir reikia gerbti šio serialo kūrėjus – jie turėjo drąsos nežengti išmintu taku, o ... pasiskolinti svetimą ir pažiūrėti, kas iš to išeis. O pasirodo, su pakankamai talento ir noro gali išeiti visai įdomių dalykų.
DIEVO PABAISOS (Monsters of God) (HBO Max)
Trumpai, apie ką: du konkuruojantys roplių prekiautojai sukuria pelningą tarptautinį tinklą, kuriuo į Jungtines Valstijas kontrabanda gabenami reti ir nykstantys gyvūnai. Griežtėjant laukinės gamtos apsaugos įstatymams, jų verslas vis labiau pasitraukia į pogrindį, kur konkurencija, išdavystės ir vis sudėtingesnės kontrabandos operacijos pritraukia federalinių tyrėjų dėmesį.
„Dievo pabaisos“ yra labai įtraukiantis, dinamiškas ir netgi šiek tiek nusikalstamą pasaulį romantizuojantis dokumentinis serialas, kurio moralas yra baisus ir gniuždantis: viskas parduodama, netgi tai, ką neva tu labai myli.
Sakydamas tai, turiu omeny, kad visi serialo herojai beprotiškai myli roplius. Jie juos išmano, jais rūpinasi ir t.t. ir pan., tačiau tai jiems nei kiek netrukdo baisiomis sąlygomis juos vežti kontabanda, laikyti mažuose narvuose ir kankinti, vien tam, kad galėtų paglostyti savo ego ir turėti retą iguaną namie. „Dievų pabaisos“ ir parodo šį žmogiškosios prigimties dvilypumą, kuris galiausiai pilnai atsiskleidžia per godumą, kontrolę ir galimybę jaustis viršesniam už kitus.
Serialo kūrėjas Ericas Goode'as, jau išgarsėjęs „Netflix“ rodytu „Tigrų karaliumi“ („Tiger King“, 2020-2021), dabar sujungia minėtojo serialo dinamiką ir panašius keistokus personažus, kurių nerasi niekur kitur, išskyrus Floridą, su kito dokumentinio serialo „Kokaino kaubojai“ („Cocaine Cowboys: The Kings of Miami“, 2021) skale. Tai nėra šiaip serialas apie retų roplių kontrabandą. Tai veidrodis, parodantis, kaip JAV viskas yra susiję: narkotikai, egzotiški gyvūnai, CŽV, Kuba ir netgi keliems kadrams pasirodantis Indiana Jonesas.
Ši siaubinga sąsaja, o tiksliau, grandinėlė ir švelniai pašiepia, ir analizuoja, ir netgi lengvai žavisi serialo herojais. Jie juk aistringi savo amato meistrai, darantys neva daug daugiau nei valdžia, t.y. patenkinantys žmonių poreikius, ir visa tai darantys ore besiplaikstant nuotykių kvapui (nesvarbu, kad tą kvapą veikiausiai skleidžia neišvalyti gyvūnų narvai). Tai savotiški maištininkai, kuriems nieko daugiau nereikia, tik kokaino panosėje ir Komodo varano po kojomis. Tiesa, viskas turi savo kainą, tačiau kai jūs išgirste tą kainą, tikiu, kad būsite šokiruoti...
„Dievų pabaisos“ yra tiek efektyvus, tiek efektingas. Supažindindamas pasaulį su juodąja roplių rinka E. Goode'as daro teisingą darbą ir skatina juos saugoti. Visgi, tai, kad žmonės, patikslinsiu, blogi žmonės čia užima daug daugiau vietos negu patys gyvūnai, nenoromis pradedi savęs klausti: „O ar galima šitų šunsnukių nerodyti tokiais kietais?“