Sekite 15min Google
Įkvėpta savo pačios patirties augant korėjiečių imigrantų šeimoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ahn savo debiute pasakoja apie dvi likimo sujungtas pasimetusias sielas Odri (akt. Moon Choi) ir Ilai (akt. Son Sukku), kurie kovoja su savo vidiniais demonais balansuodami tarp dviejų skirtingų identitetų.
Odri grįžta namo aplankyti tėvų, kurie dukros gyvenimą įsivaizduoja visiškai kitokį nei ji gyvena. Gimtajame mieste ji sutinka Ilai, bėgantį nuo savo praeities, tačiau jai pasivijus, nežinantį kokį sprendimą priimti.
Dvi priešingybės vienas kitame atranda ramybę ir stiprybę ištrūkti iš juos kankinančių pančių. Ką reiškia augti šeimoje, kurioje meilės samprata skiriasi nuo kultūros, kurioje gyveni? Ar dvi skirtingos tapatybės gali koegzistuoti harmonijoje? Režisierė užduoda svarbius klausimus, subtiliai laviruodama tarp siužeto vingių ir neduodama tiesioginių atsakymų.
-
Iš Kanų – į festivalį „Lokys, liūtas ir šakelė“: vokiečių režisierės filmas apie moksleivių mainų patirtį
-
„Scanorama“ pristatė 24-ojo sezono programą: susitikti su kitu didžiuosiuose kino ekranuose
-
Giedrės Žickytės filmo „Irena“ premjera anapus Atlanto – jautrūs susitikimai ir pokalbiai apie Lietuvą
Busano kino festivalyje Ahn pasakojo apie korėjiečių imigrantų reprezentaciją kine, ją įkvėpusį filmą bei ko tikisi, kad žiūrovai pasiims iš jos kūrybos.
– Pietų Korėjos kultūra šiuo metu išgyvena pakilimą. Žmonės aktyviai klausosi K-pop muzikos, žiūri korėjietiškus serialus. Ar tai suteikė daugiau galimybių korėjiečių kilmės amerikiečiams papasakoti savo istorijas?
– Šis staigus susidomėjimas Korėjos kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose tikrai atvėrė nemažai durų. Žmonėms pasidarė įdomu išgirsti mūsų istorijas, bet tuo pačiu metu kai kurie dalykai labiau jaučiasi kaip trumpalaikis susidomėjimas, mada. O istorijos, kurias aš noriu papasakoti nėra labai madingos. Jos yra labiau humaniškos ir nežinau, ar žmonės, kurie klausosi K-pop muzikos ar mėgsta „K-pop demonų medžiotojus“ („K-Pop Demon Hunters“, 2025) su jomis labai susitapatins. Todėl negaliu pasakyti, kad man asmeniškai tai atvėrė daug durų.
O istorijos, kurias aš noriu papasakoti nėra labai madingos.
Gal paviršutiniame lygmenyje mano filmas kažkiek susilauks dėmesio, nes jis kalba apie Amerikos korėjiečius. Tačiau norėčiau galvoti, kad mano kūrinys yra universalus ir nepavaldus laikui. Nebuvo taip, kad staiga gavome finansavimą filmui vien dėl to, kad žmonės pradėjo klausytis K-pop muzikos.
– Pastaraisiais metais kino teatruose pasirodė daugiau Amerikos azijiečių istorijų kaip „Atsisveikinimas“ („The Farewell“, 2019), „Praėję gyvenimai“ („Past Lives“, 2023). Tačiau nors JAV gausu skirtingų etninių bendruomenių, didžiuosiuose ekranuose vis dar jaučiama reprezentacijos stoka. Kaip manote, kodėl svarbu, kad šios istorijos būtų išgirstos ir matomos?
– Kai buvau vaikas, mano tėvai labai vėlai grįždavo iš darbo, tad visą dieną praleisdavau žiūrėdama televizorių. Per filmus ir serialus aš sužinojau apie pasaulį ir kitas kultūras, kitų žmonių gyvenimus. Taip aš pradėjau domėtis žmonija ir, ką žmonės patyrė per šias istorijas.
Menas ir yra apie tai – patirčių pasidalijimą vienas su kitais. Mane asmeniškai labiausiai paveikė kinas. Todėl visada galvojau, kaip gyvybiškai yra svarbu, kad mes dalintumėmės istorijomis ir kituose žmonėse pamatytume save. Be to nežinau, koks būtų šiandienis pasaulis. Man menas yra pats svarbiausias dalykas, per kurį mes galime jaustis suprasti ir turintys bendrą ryšį. Jeigu turėčiau tik vieną tikslą, norėčiau per savo kūrybą atrasti ryšį su žmonėmis.
Menas ir yra apie tai – patirčių pasidalijimą vienas su kitais.
– Kaip jūs išlaikote šį autentišką požiūrį? Kaip leidžiate auditorijai mokytis per skirtingas patirtis pasakojant korėjiečių imigrantų istoriją?
– Esama tikrai nemažai filmų apie Amerikos korėjiečius arba Amerikos azijiečius, kuriais aš žaviuosi. Jie tikrai padėjo man atidaryti ne vienas duris. Tačiau jaučiau, kad dauguma šių pasakojimų palietė tik paviršutinį lygmenį, ką reiškia būtų imigrantu šioje šalyje. Man visą laiką buvo įdomu nerti gyliau ir ieškoti tam tikrų detalių. Jaučiau, kad tokia istorija dar nėra sukurta.
Kine tikrai matėme korėjiečių tėvų ir jų vaikų santykius, bet kodėl jie yra būtent tokie? Ką patiria žmogus, gyvendamas tarp dviejų skirtingų kultūrų? To nemačiau kine, bet labai norėjau. Yra tokia sąvoka – kognityvinis disonansas, – kuri, mano manymu, yra labai svarbi šio filmo dalis. Ši patirtis yra labai universali.
Filme pagrindinė veikėja gyvena su dvejomis skirtingomis įsitikinimų sistemos, kurios viena kitai prieštarauja, bet egzistuoja tuo pačiu metu. Tai jai sukelia daug streso ir nerimo, ką gali patirti bet kuris žmogus. Pamačiau, kad daug žiūrovų, nesvarbu iš kokios jie kultūros, labai su tuo susitapatino.
– Su aktore Moon Choi dirbote prie ankstesnio savo trumpametražio filmo „Avarija“ („Accident“, 2023). Gal galite papasakoti, kaip atsirinkote ją pagrindiniam vaidmeniui?
– Moon Choi atsirinkome ilgo metro filmui prieš septynerius metus. Kadangi niekaip negalėjome surinkti biudžeto filmavimui, kartu nusprendėme sukurti trumpo metro juostą ir ją pristatyti investuotojams. Prie šio projekto dirbome kartu.
Prieš septynerius metus gavome šiek tiek pinigų iš pirmųjų investuotojų. Tai mums leido pasamdyti aktorių atrankos režisierių, su kuriuo ieškojome aktorių aplink visą pasaulį. Choi vaizdo įrašą gavau iš jos vadybininkės Christy. Įraše ji perskaitė dalį jai nusiųsto scenarijaus, tačiau tuo pačiu ji dar pridėjo atliktą interviu su savimi. Žiūrėdama jį, joje aš pamačiau Odri. Interviu ji pasakojo, kaip vaikystėje paliko Pietų Korėją ir išsikraustė į JAV. Mane tai labai palietė ir pajaučiau su ja ryšį.
Prieš tris metus Moon parodė trumpametražį filmą savo draugui aktoriui Son Sukku. Jam patiko filmas, tačiau jis paklausė, kodėl Ilai negali būti korėjiečių kilmės amerikietis?
Iš pradžių visiškai nesutikau. Norėjau, kad Ilai būtų baltaodis. Tada susitikau su Sukku. Turėjome pokalbį per „Zoom“ ir supratau, kad jis yra Ilai. Per dvi savaites perrašiau scenarijų ir parodžiau savo prodiuseriams. Supratome, kad istorija veikia žymiai geriau, kai du pagrindiniai veikėjai yra korėjiečių kilmės amerikiečiai. Tuomet Sukku perskaitė scenarijų ir jam jis patiko.
Per dvi savaites perrašiau scenarijų ir parodžiau savo prodiuseriams.
– Viena pagrindinių filmo ašių yra Odri santykiai su jos korėjiečiais tėvais. Esate minėjusi anksčiau, kad pradėjote rašyti scenarijų, kuomet pati tapote mama. Ar tai pakeitė jūsų požiūrį į savo tėvus?
– Kai pati tapau motina, tikrai pradėjau žiūrėti kitaip į savo tėvus. Pati pirminė filmo idėja kilo iš kognityvinio disonanso apie meilę. Meilė, kurią patyriau savo šeimoje labai skyrėsi nuo Vakarų pasaulio sampratos.
Korėjiečių šeimoje didžiausia meilės išraiška yra pasiaukojimas, tačiau Vakaruose priimtina pirmiausia mylėti save, kad vėliau šia meile galėtum pasidalinti su kitais. Kartais būdavo tikrai labai sunku gyventi tarp šių dviejų skirtingų sampratų. Kai pati tapau motina, supratau, kad pradėjau elgtis taip, kaip niekada negalvojau, kad elgsiuosi.
Pasąmoningai perėmiau tam tikrus dalykus iš savo tėvų. Tad pradėjau savęs klausti, kokią meilę aš noriu parodyti savo dukrai? Tai privertė mane suprasti, kad nors mano tėvai ne visada sugebėjo išreikšti meilę kaip norėjau, bet jų ketinimai buvo tyri.
– Pagrindiniai filmo veikėjai Odri ir Ilai kovoja su savo vidiniais demonais. Odri nori susilaukti vaiko, bet daktarai jai duoda mažai šansų. Atvykusi aplankyti tėvų, ji susiduria su dviejų skirtingų kultūrų iššūkiais. Ilai bando pabėgti nuo savo praeities ir globotinių. Juostoje jūs panaudojate korėjietišką sąvoką „han“, kuri susijusi su skausmu ar apgailestavimu perduodamu per kartas. Gal galite plačiau papasakoti, kaip jis tapo vienu iš filmų ašių?
– Kai rašiau scenarijų, niekada negalvojau, kad „han“ galėtų būti viena iš filmo temų. Norėjau visą dėmesį sutelkti į siužetą ir veikėjus. Idėja apie „han“ atėjo žymiai vėliau. Aš girdėjau apie šį terminą iš savo tėvų, tačiau apie jį žinojau gan aptakiai. Filme nenorėjau labai giliai į jį nerti, nes „han“ yra labai kompleksiška sąvoka.
Siekiau, kad veikėjai suprastų, taip, kiek jie apie tai žino. „Han“, mano supratimu, yra apie kančią perduodama kartoms, taip apie ilgesį ir bausmę – tiek individualią, tiek pačiai šaliai. Norėjau būti teisinga prieš save ir juostoje sąvoką pristatyti taip, kaip aš ją suprantu, gal gan net naivokai.
Kai veikėjai kalba apie „han“ jie nėra visiškai įsitikinę, kas tai yra, bet jie prisimena apie tai girdėję iš savo tėvų. Tad siekiau, kad ši temos ašis nebūtų labai akivaizdi siužete.
– Esate kalbėjusi, kad „Bedfordo parką“ įkvėpė korėjiečių režisieriaus Lee Chang-dong filmas „Slaptas saulės spindulys“ („Miryang“, 2007). Kuo jis jus sužavėjo?
– „Slaptas saulės spindulys“ yra tikras šedevras. Galėčiau apie šį filmą kalbėti ir kalbėti. Tačiau labiausiai mane įkvėpė tai, kad Lee Chang-dong filmuose viskas atrodo šimtu procentu tikra. Tarsi tai būtų ne vaidybinis, bet dokumentinis kinas.
Tuo pačiu metu jis sugeba labai tyliai konstruoti naratyvą tau net nepastebint, kaip įvyksta kulminacija. Jis yra tikras istorijų pasakojimo meistras. Todėl šiuos du dalykus bandau pritaikyti ir savo kūryboje. Taip pat man patinka, kaip jis užduoda klausimus, nepateikdamas atsakymų ir leisdamas mums patiems interpretuoti istoriją, kuri sukelia daug nepaaiškinamų emocijų.
