TREČIADIENĖ: 2 SEZONAS („Wednesday“) (Netflix)
Trumpai apie ką: Vietos įžymybe tapusi Trečiadienė Adams grįžta į „Nevermore“ akademiją. Visgi ir antri mokslo metai merginai nebus įprasti: ją kamuoja vaiduokliškos vizijos, tarp kurių yra ir pranašaujanti draugės Ynid mirtį, jai iš akių teka juodos ašaros, o ir šiaip – paauglystė. Laviruodama tarp nerimą keliančių varnų antpuolių, paslaptingo persekiotojo žinučių, Pūgžlio zombiškų eksperimentų ir nežmoniškų eksperimentų vietiniame beprotnamyje, Trečiadienė turės išnarplioti tiek mokyklos, tiek šeimos paslaptis.
Rugpjūčio pradžioje „Netflix“ platformoje pasirodžiusi antroji „Trečiadienės“ sezono dalis serga ta pačia liga kaip ir pirmoji: daug triukšmo dėl... na, gal kiek daugiau nei nieko, bet pernelyg daug taip pat nerasi.
Tiesa, verta patikslinti, kad kol kas išleista tik pirmoji sezono pusė, tačiau jau dabar drąsiai galima teigti: serialas vėl kenčia nuo tų pačių problemų – per daug išpūsto siužeto, nykių personažų ir nesėkmingų bandymų suderinti makabriškumą su paaugliams draugiška tematika. O juk pirmosios penkios minutės, kaip ir pirmajame sezone, žadėjo daug... Visgi netrukus vėl panyrame į haripoterišką Trečiadienės pasaulį, kurio veiksmas vyksta Hogvartso – atsiprašau, Nevermore – mokykloje. Čia pagrindinė herojė imasi tirti painią, tačiau visiškai jokios įtampos nekeliančią paslaptį, o įvykiai keičiasi taip greitai, kad imi jaustis ne sekantis istoriją, o paskendęs personažų ir siužeto vingrybių kaleidoskope. Visko daug, viskas saugiai makabriška – tik, prašau, žiūrove, nesustok ir nekreipk dėmesio, kokiais plonais voratinklio siūlais visa tai surišta.
Serialas vėl kenčia nuo tų pačių problemų – per daug išpūsto siužeto, nykių personažų ir nesėkmingų bandymų suderinti makabriškumą su paaugliams draugiška tematika.
Ironiška, bet didžiausia „Trečiadienės“ problema – pati Trečiadienė. Jos personažas turi tik vieną savybę – makabriškumą. Todėl visos bėdos nuo jos atšoka tarsi nuo žąsies (ar galbūt varnos) vanduo. Ji – užsispyrusi, visada teisi, manipuliatyvi ir... visada vienoda. Nenuostabu, kad jos resting bitch face ilgainiui ima tiesiog erzinti. Galiausiai supranti, kad Trečiadienė negali būti visavertė herojė – ji tėra triukas pokštui. Tai puikiai suprato filmų „Adamsų šeimynėlė“ ir „Adamsų šeimynėlės vertybės“ kūrėjai, kurie jos šaltą sarkazmą pasitelkė ne tik charakteriui išryškinti, bet ir komiškai įvelti į nepatogias situacijas. Tačiau tuose filmuose ji niekada nebuvo vienintelė dėmesio centre. O šiame seriale mergina, nepaisant kitų šeimos narių pasirodymų, dažniausiai paliekama viena – o vien jos, deja, neužtenka.
Liūdna, bet faktas: antrasis „Trečiadienės“ sezonas vėl šauna sau į koją – taip pat, kaip ir pirmasis. Ir net žymusis režisierius Timas Burtonas, prisidėjęs prie kelių serijų, čia nebegali padėti. Bet gal šaudyti sau į koją šiam serialui tiesiog patinka. Visgi Trečiadienė galų gale yra Adamsė...
SVETIMAS: ŽEMĖ („Alien: Earth“) (Disney+)
Trumpai apie ką: Dabar – 2120-ieji, dveji metai iki įvykių, pavaizduotų originaliame 1979 m. filme „Svetimas“. Pagrindinė TV serialo herojė Wendy, sintetinis hibridas, kuriame yra patalpinta vaiko sąmonė, ir karių grupė tiria tarptautinės kompanijos „Weyland-Yutani“ laivo „USCSS Maginot“ sudužimą. Tačiau jie nežino, kad tai – ne paprastas kosminis laivas. „USCSS Maginot“ gabena visą zoologijos sodą nežemiškų būtybių, tarp kurių ir mums visiems puikiai pažįstamas ir tikrai nelaukiamas, nors ir labai savas, Svetimas.
„Svetimas: Žemė“ yra absoliučiai nereikalingas, tačiau, dėkui Dievui, sėkmingas jau tikrai labai pavargusios frančizės kūrinys, kuriam pavyksta šį nuvalkiotą, nutampytą ir išmėsinėtą mokslinės fantastikos karkasą pristatyti įdomiai ir jaudinančiai. Ir viskas, atrodo, pavyksta taip paprastai.
Kodėl? Ogi dėl labai paprastos priežasties – kūrėjai puikiai supranta žaidimo taisykles. Visų pirma, jiems pavyko atkurti originalo – Ridley Scotto režisuoto filmo – estetiką ir atmosferą. Žiūrėdamas serialą jautiesi tarsi nukeltas į aštuntojo dešimtmečio pabaigos mokslinės fantastikos kūrinį (kiek tai įmanoma), kuriame – to laikotarpio futuristinės technologijos, apranga, aplinka.
Žiūrėdamas serialą jautiesi tarsi nukeltas į aštuntojo dešimtmečio pabaigos mokslinės fantastikos kūrinį.
Džiugina ir tai, kad nėra persistengiama su Žemės tematika. Juk nuo pat pirmųjų „Svetimo“ istorijų buvo svarstoma: kas nutiktų, jei ksenomorfas pasirodytų mūsų planetoje? Ir štai, pasirodė. Tačiau niekas dėl to nepameta galvos (na, nebent su Svetimo „pagalba“). Užuot rodę ksenomorfą lakstantį po Niujorką, Londoną ar Burbiškes, kūrėjai pasirenka išlaikyti originalaus filmo atmosferą – tamsūs, ilgi koridoriai, mirksinčios lempos, pavieniai lavonai... Viskas, dėl ko „Svetimas“ mums taip patinka.
Dar viena svarbi detalė – kūrėjams pavyko išspręsti dilemą: kaip padaryti ksenomorfą baisų, kai visi jį matė jau šimtus kartų? Šįkart jis nėra slepiamas šešėliuose (tam net nėra reikalo); jis rodomas visu gražumu: žiaurus, laukinis, chaotiškas. Tarsi ne pabaisa, o gyvūnas. Arba, kaip sako patys veikėjai, meška.
Serialo kūrėjas Noah Hawley, geriausiai žinomas dėl postmodernistinių TV šedevrų „Fargo“ ir „Legionas“, neišranda dviračio, ir jam to nereikia. Jis tęsia geriausias „Svetimo“ tradicijas: nagrinėja dirbtinių, sintetinių, kibernetinių žmonių (androidų, kiborgų) temą, svarsto, kas iš tiesų daro mus žmonėmis. O pasigardžiavimui – dar šiek tiek siaubo šachtose, rūsiuose ir požemiuose, kur mūsų laukia senas geras bičiulis – ksenomorfas.
„Svetimas: Žemė“ – puikus įrodymas, kad įmanoma sukurti įtaigią, įtraukiančią istoriją net ir tuomet, kai atrodo, jog iš senų idėjų jau išspaustos ne tik visos sultys, bet ir išrūgos, pasukos bei rūgpienis. Gal ir nebus taip baisu, kad šokinėsi nuo sofos, bet kvapą tikrai užgniauš ne kartą.
MARCAS MARONAS: SUPANIKAVĘS („Marc Maron: Panicked“) (HBO)
Trumpai apie ką: žymusis komikas–„leftistinė žertva“ Marcas Maronas atvirai, aštriai ir su gera doze nihilizmo kalba apie trumpistinį chaosą, savo tėvo demenciją ir kultūrinių karų realybę. Na, ir dar apie savo tris katinus, kurie net ir pasaulio pabaigos akivaizdoje elgiasi kaip tikri svolačiai.
Naujuoju stand-up pasirodymu „Supanikavęs“ Marcas Maronas ir vėl jaukiai apgaubia savo žiūrovus apokaliptine nuotaika, nieko gero nežadančios naujos dienos neviltimi ir bambėjimu, kuriam pakanka ir neurotiškumo, ir savirefleksijos, ir savigailos. Vienu žodžiu – geras laikas garantuotas.
Kairuolis (o tai šiais laikais yra labai svarbu) amerikiečių komikas ir tinklalaidžių pradininkas Marcas Maronas niekada nepasižymėjo itin dideliu optimizmu. Nenuostabu, kad laikais, kai pasaulį savo mažame delne laiko Donaldas Trumpas, o Trumpą už jo mažų.... laiko Putinas, tikėtis pozityvumo bangos iš komiko būtų mažų mažiausiai kvaila, ir „Supanikavęs“ šią žinutę transliuoja nuo pat pirmųjų akimirkų. Gauna pylos visi, o ypač anti-woke komikai, tinklalaidžių vedėjai ar tiesiog vyrai, kuriems dabar, pasirodo, sunku juokauti.
Gauna pylos visi, o ypač anti-woke komikai, tinklalaidžių vedėjai ar tiesiog vyrai, kuriems dabar, pasirodo, sunku juokauti.
Marcui juokauti lengva, tačiau „Supanikavęs“ yra kitoks stand-up šou. Jis nėra kupinas one-linerių, juokų į kairę ir į dešinę ar anekdotinių situacijų. Tai labiau intelektualaus žmogaus pasvarstymai apie mūsų visų situaciją dabar, kai pasaulis išgyvena politinę suirutę, naujųjų nacių atėjimą, klimato krizę, miškų gaisrus, o dar ir reikia spėti sukišti savo tris katinus į vieną narvą. Visa tai labai įdomu, net jei politinės kalbos šiek tiek vargina, o politinis angažuotumas užgožia komediją.
O kur Maronas išties spindi? Asmeninėse istorijose, kuriose ir visaip, kaip įmanoma, apsidergę minėtieji trys katinai, ir sukčių norintis nužudyti demencija sergantis tėvas, ir istorija su Taylor Swift kūriniu, kuri jus privers apsiašaroti. Būtent šiose istorijose gali įžvelgti nuoširdžią Marono baimę dėl rytojaus, nerimą, kur gali vesti dabartiniai įvykiai ir rūpestį sau artimu, net jei tas rūpestis yra slepiamas po sarkazmu. Maronas yra negailestingas, bet pirmiausia, jis yra negailestingas sau, net jei žino, kad toks atvirumas daugiau vilties jam nesuteiks.
Ar verta į šiuos neurotinius pasvarstymus nerti? Tikrai taip, ypač norint įsitikinti, kad mūsų komikams dar tikrai nemažai trūksta iki Vakarų lygio. Pasižiūrėkit, o aš einu klausytis to Taylor Swift gabalo.
TIESA APIE JUSSIE SMOLLETĄ? („The Truth About Jussie Smollett?“) (Netflix)
Trumpai apie ką: dokumentinis filmas „Tiesa apie Jussie Smollettą?“ pasakoja apie skandalingą 2019 m. incidentą, kai aktorius Jussie Smollettas tvirtino tapęs rasistinio ir homofobinio užpuolimo auka. Visgi vėliau paaiškėjo, kad aktorius pats suorganizavo šį užpuolimą, dėl ko jo karjera žlugo, o pats jis buvo pašieptas kaip nevykęs karjeristas. Praėjus šešeriems metams, filmo autoriai siekia išsiaiškinti, kas sako tiesą: Čikagos policija, teigusi, kad Smollettas meluoja, ar pats aktorius, vis dar tvirtinantis, kad buvo užpultas.
„Tiesa apie Jussie Smollettą?“ yra klausimus keliantis, tačiau atsakymų – ir ypatingai esminio atsakymo – taip ir nepateikiantis dokumentinis filmas, siekiantis ne skrupulingai atrasti tiesą, bet parodyti, kiek stipriai jo dalyviai nori išsimaudyti skandalo sukeltos šlovės spinduliuose.
Taip, teisingai supratote. Esminio atsakymo – ar Jussie Smollettas buvo užpultas, ar ne – jūs neišgirsite. Suprantu, kad tai gali nuvilti, tačiau paskutinės kelios šio filmo minutės labai aiškiai atsakys į klausimą, apie ką yra šis filmas ir kaip jis atspindi šių post-tiesos laikų aktualijas: tikrovės tapimą nuomone, tiesos trūkumą gerai istorijai ir, svarbiausia, gerą, o jei ne gerą – bent jau ryškų įvaizdį visuomenės akyse, siekiant iš to kuo daugiau pasipelnyti.
Šis dokumentinis filmas – tai visuomenės, kuriai vis dažniau nieko nėra švento, grimasa, liudijanti vis didesnę statuso reikšmę ir liūdinanti, kad mums tas statusas yra toks svarbus. Juk svarbiausia yra įvaizdis, įvaizdis, įvaizdis... Nesvarbu, ar jūs tikėsite aktoriaus istorija, ar policijos pozicija – paneigti, kad kito apdergimas dėl naudos sau tampa vis normalesne praktika, jūs negalėsite.
Šis dokumentinis filmas – tai visuomenės, kuriai vis dažniau nieko nėra švento, grimasa.
Tiesa, ar filmas itin paveikus, klausimų kyla. Standartiška kalbančių galvų ir dokumentinių kadrų samplaika sukuria tam tikrą koherenciją, tačiau nepadaro didesnio įspūdžio. Todėl filmą jau kitą dieną lengva pamiršti, o ir diskutuoti apie vieno vidutinio žinomumo aktoriaus istoriją su aplinkiniais gali būti paprasčiausiai neįdomu. Vis dėlto nurašyti filmo aš neskubėčiau, nes „Tiesa apie Jussie Smollettą?“, jei ir ne itin sėkmingai, visgi slepia vieną esminę ir baisią mintį: kiek toli ir be skrupulų aš galėčiau nueiti tam, kad pasiekčiau populiarumą.
TAIKDARYS: 2 SEZONAS („Peacemaker“) (HBO)
Trumpai apie ką: Po itin sėkmingai sustabdytos ateivių „drugelių“ invazijos, bet gerokai mažiau sėkmingai pasibaigusio komandos „Task Force X“ išformavimo, Taikdarys atsiduria kryžkelėje – jo misija palaikyti taiką, nesvarbu, kiek vyrų, moterų ar vaikų gyvybių tai kainuotų, nebeatrodo tokia prasminga. Be to, ginti taiką bet kokia kaina trukdo neišspręstos vaikystės traumos ir ne itin šlovinga praeitis, kupina nuoskaudų, klaidų ir lavonų. Už ją mūsų antiherojui tikrai teks atsakyti.
„Taikdario“ 2 sezonas ir toliau sėkmingai neša savo taikos žinią, kurią paryškina juoku, krauju ir viena kita išdraskyta akimi ar nukirsta galva. Jeigu jums nieko nėra švento, o kas kam šiais laikais yra šventa, įsijunkite ir prisijunkite.
Ar dar kas nors prisimena senąją DCEU kino visatą su Beno Afflecko Betmenu, Gal Gadot Nuostabiąja moterimi ir režisieriaus Zacko Snyderio siekiu parodyti superherojus kaip pusdievius, vertus graikų tragedijų? Aš irgi ne. Gal tik „Savižudžių būrį“, tačiau ne tą, kuriame nervino Jaredo Leto Džokeris, o tą kitą, kurį režisavo Jamesas Gunnas, puikiai supratęs visos visatos absurdą.
Nenuostabu, kad DC vadovai po gausybės nesėkmių būtent Gunną ir pasikvietė, kad šis vadovautų naujajai, dabar DC kino visata pavadintai fračizei. Jo darbo vaisius jau matėme naujajame „Supermene“, tačiau pirmasis šios visatos paukštis (tikriausiai erelis) buvo „Taikdario“ pirmasis sezonas. Jame žiaurumas, komedija ir sociopatija liejosi laisvai, o pats serialas nebijojo pripažinti, kad tai, ką žiūrite, yra daugiau ar mažiau kvaila.
Vis dėlto serialo balansą išlaikė emocinis svoris, kuris kartais keistai disonuodavo su nebrendylišku humoru, tačiau sėkmingai atskleidė personažus ir jų vidinius demonus. Lyg serialą būtų rašęs 13-metis su psichoterapeuto emociniu intelektu....
Antrasis sezonas seka ta pačia vaga: Johnas Cena puikiai įkūnija superherojų, kuris vis dar nesusitaiko su brolio ir tėvo mirtimis (ypač kai pats dėl jų daugmaž yra kaltas), su kolegos žūtimi (taip pat jo kaltė), o dabar dar a.a. kolegos tėvas nusiteikęs priversti Taikdarį atsakyti už savo veiksmus. Tuo pačiu į žaidimą įsivelia ir multivisata bei kiti komiksiniai absurdai, kurie akimirksniu atjungia žiūrovo intelektą.
„Taikdarys“ yra vėjai – ir kartais tie vėjai pučia kreivai, pajuokauja nevykusiai ar yra nepagrįstai žiaurūs. Tačiau jie ir labai smagūs: kupini žavių personažų, su kuriais džiaugiesi, kuriuos užjauti, nesvarbu, į kokias nesąmones jie įsiveltų. Ir tai – didžiausia serialo stiprybė: jis nebijo savo paties kvailumo, o kaip tik jį priima ir demonstruoja. Juk kartais malonumui, kaip ir taikai, reikia tiek nedaug – vos kelių žmonių gyvybių... nesvarbu, vyrų, moterų ar vaikų.
