Filmo veiksmas vyksta mažame ir ramiame Žemaitijos kaime, kuris kartą metuose neatpažįstamai pasikeičia. Velykų išvakarėse Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje rengiamos analogų Lietuvoje neturinčios teatralizuotos apeigos: jų metu „kareiviai“ saugo simbolinį Kristaus kapą, kurį visais įmanomais būdais bando išvogti triukšmingi „persirengėliai“.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Ši tradicija kildinama iš Viduramžiais bažnyčiose, vienuolynuose bei miestų aikštėse rengtų teatralizuotų pasirodymų, kuriais siekta atvaizduoti svarbiausius krikščionių tikėjimo įvykius. Manoma, kad iki 1863 metų sukilimo tokie reginiai, lydimi patrankų bei šautuvų šūvių, kardų žvangėjimo ir žaismingo sujudimo, buvo įprasti daugelyje Lietuvos bažnyčių. Iki Antrojo pasaulinio karo šią Velyknakčio tradiciją dar galima buvo aptikti atokesniuose Žemaitijos kaimuose.
Režisierė G.Beinoriūtė žiūrovus kviečia ne tik sudalyvauti šiame triukšmingame karnavale, tačiau ir prisiliesti prie žmonių, atkakliai puoselėjančių šį žaismingą ritualą, kai vieną naktį pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis.
– Giedre, jūsų kūrybinėje biografijoje dominuoja vaidybiniai filmai, tačiau taip pat esate išbandžiusi ir dokumentinį kiną. Tuo tarpu naujausiame darbe „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ šie žanrai tartum susilieja į vieną. Papasakokite, kaip atradote ir kodėl susidomėjote šiomis kartą metuose mažame Žemaitijos kaime vykstančiomis Velyknakčio apeigomis.
– Pirmą kartą apie apie Pievėnuose vykstantį Velyknaktį išgirdau prieš dešimtmetį. Tuomet draugai parodė keletą kadrų iš šių apeigų: tos ryškios spalvos ir šventės kitoniškumas man padarė nepaprastą įspūdį. Tuomet pagalvojau, kad verta būtų nuvažiuoti ir tai pamatyti savo akimis. Bet žinote, Velykos vyksta tik kartą metuose – jei nenuvažiavai, tai reikia vėl laukti ištisus metus... Šitaip viskas ir išsitęsė.
