Kontekstas ir siužetas
Filme „Madagaskaras“ matėte, kaip Niujorko zoologijos sode gyvenantis liūtas Aleksas (B.Stilleris) kartu su kolegomis pakeitė gyvenamąją vietą. Zebras Martis (C.Rockas), žirafa hipochondrikė Melmanas (D.Schwimmeris), akivaizdžiai primenanti W.Alleną, hipopotamė Glorija (J.P.Smith) sėkmingai paspruko iš sodo ir su ekstremaliais nuotykiais pasiekė Madagaskarą. Antrosios dalies pradžioje mes sužinome, kaip kažkada jaunas liūtukas Aleksas pateko į Ameriką. Pasižmonėjusi (ar pasižvėrėjusi?) egzotiškoje saloje šalia Afrikos krantų, margoji „zookomanda“ pakelia sparnus namo, bet po planingos lėktuvo katastrofos (pilotai buvo tie patys agresyvūs pingvinai) atsiduria visai netoli – Afrikoje. Likimas? O ten vėl ta pati istorija – intrigos, kova dėl valdžios, tariamo vyriškumo demonstravimas, flirtas ir tarprūšinės meilės ekscesai. Aleksas ten susitinka su savo tėvais ir supranta, jog net laukiniams gyvūnams laukinėje gamtoje išgyventi sunkiau, negu civilizuotame zoologijos sode.
Reziumė ir įvertinimas
„Madagaskaras 2“ laikosi tos pačios strategijos, kaip ir konkurentai. Istorija konstruojama taip, kad filmą būtų įdomu žiūrėti ir vaikams, ir suaugusiems. Todėl čia išgirsite pokštų apie profsąjungas, beždžionių šantažo, pamatysite TV realybės šou fragmentą. Smagiausi personažai: lemūrų karalius Žiuljenas (S.B.Cohenas) ir klastingieji pingvinai. Jiems buvo galima skirti ir daugiau laiko. Filmas techniškai atliktas be priekaištų, tačiau ir be ambicijų, be pretenzijų į originalumą. Tarp moralų, kurių tokiuose juostose būna bent keli (draugystės ir ištikimybės jėga; apgavikų pralaimėjimas), pažymėtinas šis: pagrindinė varomoji evoliucijos jėga – vyrų troškimas bet kokia kaina suvilioti moteris, „pudrinant“ joms smegenis. Kas tą geriau darydavo, tas ir susilaukdavo palikuonių. Arba, filmo autorių žodžiais sakant, jeigu mokėsi gerai „kabinti makaronus“, suviliosi net hipopotamę, pats būdamas žirafa. Didi žodžio jėga…
Įvertinimas: 3/4
