„Nepažįstamieji“ (angl. „Strangers“) grįstas keistoka, bet gana įtikinama prielaida. Įsivaizduokite namą užmiestyje. Aplinkui tylu ir ramu, šviečia žibintai, bet kaimyninių namų nematyti. Ir štai jūs esate tame name, dabar yra labai vėli naktis, greičiau net paryčiai. Bet lauke visiškai tamsu. Ir pasigirsta beldimas į duris. Ką jūs pagalvojate? Kas yra už durų? Kažkas linkintis jums pikto?
Bet „Nepažįstamieji“ eina giliau, nes jo keliama baimė žiūrovų sąmonėje kyla ne tiek iš konkrečios situacijos, kiek iš daug bendresnės baimės, gal net galėtume sakyti, aplinkos, aplinkinių baimės. Mat filmas niekada nė mažiausia užuomina neleidžia suprasti, kodėl vyksta šie kankinimai. Ne mažiausio žodelyčio – užpuolikai, tiesą sakant, išvis nekalba.
Sakyčiau iš to plaukia keli dalykai, kurie leidžia „Nepažįstamuosius“ vadinti ne tokiu jau ir prastu filmu. Visų pirma, visiškai prarandamas konkretus situacijos kontekstas ir užpuolimas ir kankinimai pavirsta tarytum kokiu „metafiziniu“ žiūrovo gąsdinimu. Gąsdinama ne per konkrečią mintį, situaciją, o bendriau.
Juk, pagalvokime, o kodėl esame tokie tikri, kad kuris nors žmogus nepradės švaistytis peiliu, siekdamas nužudyti kuo daugiau kitų žmonių. Arba kodėl, pamatę nuošaliai stovintį namą, grupelė bepročių nesugalvos pagąsdinti ir nužudyti jo gyventojų. Juk tai visiškai įmanoma. Visiškai įmanoma, kad štai ši mergina beldžianti tamsiausią naktį į mano duris yra ne pagalbos prašanti nelaimėlė, o pranašaujanti blogį.
Kitaip tariant, „Nepažįstamieji“ žaidžia ne tiek su nuvalkiotomis tradicinėmis siaubo filmų baimėmis, o su kai kuo daug autentiškesniu ir labiau atitinkančiu mūsų laikų dvasią. Gyvendami individualistinėje visuomenėje, stengdamiesi atsiriboti nuo savo bendratautiečių, mes prarandame tam tikrą saugumo garantą.
Juk, kai einame su savo kaimynu į vieną bažnyčią, pasikalbame vakarais apie dienos rūpesčius, keičiamės patarimais apie automobilių remontą ir daržų priežiūrą, tada galime būti daug labiau tikri dėl savo aplinkos... kad joje nėra svetimų, kurių minčių vingiai mums suprantami tiek pat, kiek mėnulio tamsioji pusė.
Tai atspindi ir angliškasis filmo pavadinimas – „Strangers“, kurio tikslesnis vertimas yra ne nepažįstamieji, o svetimieji. Būtent tie svetimieji, su kaukėmis, kurių artėjančio peilio mes negalime nei perkalbėti, nei papirkti. Jie lyg griūvantis medis, nuverstas audros. Tokių dalykų nesustabdysi.
