Sekite 15min Google
Režisierė pasakoja apie darbą su Isabelle Huppert, savo susižavėjimą vampyrės figūra ir sudėtingą kūrybinį procesą, slypintį už vieno ambicingiausių jos projektų. Lapkričio 6-ąją filmas pradedamas rodyti kino festivalyje „Scanorama“.
– Skaičiau recenziją, kurioje buvo teigiama, kad šis vaidmuo atrodo tarsi parašytas specialiai I. Huppert. Kaip suprantu, iš tikro taip nebuvo. Kaip drauge kūrėte šią nepaprastą veikėją?
– Scenarijų parašiau 1998-aisiais ir jau nuo pradžių personažus mačiau poromis. Tai gerai žinomas dramaturgijos principas: personažas įgyja daugiau įtaigos, kai šalia jo atsiranda priešingybė.
Pavyzdžiui, yra I.Huppert ir jos tarnaitė, du vampyrologai, baronas, svajojantis tapti paprastu žmogumi ir galiausiai užsigeidžiantis mirti, taip pat policijos inspektorius su savo padėjėju. Visos šios poros dramaturgiškai viena kitą sustiprina.
Isabelle atveju šis procesas buvo ypač įdomus. Ji įpratusi vaidinti itin psichologizuotus vaidmenis, kuriuose kuria emocinius ryšius su kitais. Tačiau čia ji įkūnija veikėją, nejaučiančią tikro emocinio ryšio.
Daug apie tai kalbėjomės. Iš pradžių ji klausė: „Ką man daryti, jeigu su niekuo neturiu tikro santykio?“ Atsakiau: „Tu esi figūra. Įžengi tarsi raudonuoju kilimu. Tavo buvimas spinduliuoja: tu įžengi, judi į priekį, mandagiai šypsaisi, bet nieko prie savęs emociškai neprisileidi. Tai performansas. Tu manipuliuoji visais aplinkiniais. Esi galinga, ryžtinga ir veiki tiesiai. Visa tai turi matytis tavo veide ir gestuose.“
Prireikė dviejų ar trijų dienų, kol ji prisijaukino tokį požiūrį. Bet Isabelle – nepaprasta aktorė, galinti viską. Pradžioje tai vis tiek buvo tikras iššūkis, o man atrodo, kad aktoriai tokių iššūkių kaip tik ir ieško.
Man taip pat pasisekė dirbti su puikiais aktoriais net ir mažesniuose vaidmenyse. Pavyzdžiui, puikiai žinomas aktorius Klausas Birkhahnas trumpai pasirodo tarp vyresnių kariškių personažų. Tai buvo įdomi patirtis visiems dalyvavusiems.
Larsas Eidingeris tam tikra prasme vaidina „normaliausią“ personažą, tačiau kartu jis – keisčiausias iš visų. Jis yra antiterapeutas. Filmo pradžioje, kai Isabelle atvyksta į viešbutį, kalbama apie psichoanalizę ir jai priešpriešinamos naujesnės elgesio terapijos kryptys – pragmatiškesnės, tiesesnės.
Mano filmuose lokacijos taip pat tampa veikėjomis: tarp personažų, erdvių ir jų istorijų vyksta vizualinis dialogas.
Man patinka dirbti su tokiais prieštaravimais – ne tik personažų porose, bet ir jų santykyje su aplinka. Mano filmuose lokacijos taip pat tampa veikėjomis: tarp personažų, erdvių ir jų istorijų vyksta vizualinis dialogas.
– Juostoje labai ryškūs vizualiniai kontrastai – ypač kalbant apie kostiumus ir spalvas. Atrodo, kostiumai jūsų kūryboje atlieka svarbų vaidmenį. Kaip juos kūrėte šiam filmui?
– Jeigu apsilankytumėte mano namuose, parodyčiau jums kelias scenarijaus versijas. Pirmąją sukūriau grįžusi iš kelionių, per kurias atradau daugelį šių lokacijų.
Tai ne tik scenarijus su dialogais. Jame yra ir mano darytų nuotraukų, rekvizito bei kostiumų eskizų, reprodukcijų, vizualinių nuorodų. Tai išsamus kiekvieno personažo vaizdinis archyvas – nuo jaunojo žalio vampyro ir maištingos šeimos narės kostiumų siuvinėjimų iki įmantrių, kruopščiai apgalvotų Isabelle’ės personažės apdarų.
Su kostiumų dailininku Jorge Jara dirbau maždaug metus. Pasirinkau jį todėl, kad jis kilęs iš Pietų Amerikos ir gerai supranta baroko estetiką, ypač katalikiškojo baroko tradiciją, kuri šiam filmui buvo labai svarbi.
Tai buvo išskirtinis bendradarbiavimas – kaip ir su dekoracijų dailininku. Šešis mėnesius prieš filmavimą dirbome dviejuose atskiruose paviljonuose: viename gimė kostiumai ir grimas, kitame buvo statomas filmo pasaulis – laivas ir kitos dekoracijos.
Visi turėjo prieigą prie vaizdinės medžiagos iš mano parengtos knygos. Aš nuolat judėjau tarp šių dviejų erdvių, aptarinėjau detales su dailidėmis, dailininkais ir kitais komandos nariais.
Buvau labai patenkinta visa komanda. Visi norėjo parodyti savo kūrybiškumą, siūlyti ir plėtoti idėjas. Juk vien turėti idėjų nepakanka – reikia rasti žmonių, gebančių jas įgyvendinti. Šiuo atveju visi buvo labai kompetentingi ir stipriai motyvuoti. Mums visiems tai teikė didelį džiaugsmą, nors grafikas buvo itin įtemptas ir reikalavo didžiulio susikaupimo.
– Filme juntama labai ryški ir savita ironija. Ar ji kyla iš Elfriede’ės Jelinek, ar labiau paveikta jūsų pačios žvilgsnio?
– Dėl to esama tam tikro nesusipratimo. Visą scenarijų ir dialogus parašiau pati. Vėliau susisiekiau su E.Jelinek, kurią gerai pažįstu, nes esu pastačiusi kelias jos pjeses.
Jutau, kad kai kurioms dialogo vietoms trūksta specifiškai austriško tono, todėl susėdome kartu ir peržiūrėjome scenarijų. Pavyzdžiui, paprašiau jos parašyti mero kalbą, kuri, deja, dėl laiko stokos galiausiai nebuvo nufilmuota.
Tai buvo vienintelis jos tiesioginis indėlis. Vis dėlto vėliau ji geranoriškai atsiuntė kelis puslapius tekstinių fragmentų – savotišką reklamos, kasdienės kalbos ir kitų šaltinių nuotrupų koliažą.
Kai kuriuos iš jų vėliau įtraukiau į savo scenarijų – kai ką iš dalies, kitus išvis pašalinau. Galutinis rezultatas yra derinys, bet iš esmės tai vis tiek mano darbas. Tai tarsi montažas, kuriame skirtingi elementai susilieja ne tik kalbos, bet ir struktūros lygmeniu.
– Filmas daugiakalbis – jame skamba prancūzų, vokiečių ir kitos kalbos. Kaip tai paveikė jūsų darbą?
– Tai atspindi mūsų tikrovę. Esame iš skirtingų šalių, o dabar kalbamės angliškai. Vokiškai ar prancūziškai galėčiau reikštis tiksliau, bet prisitaikau – kaip ir jūs.
Idealiu atveju Isabelle būtų daugiau kalbėjusi vokiškai, tačiau dėl labai riboto, vos trisdešimties dienų, filmavimo grafiko tai nebuvo įmanoma.
Vis dėlto kelių kalbų – tarp jų vengrų ir rusų – buvimas filme atspindi istorinį Austrijos-Vengrijos kontekstą, kuriame sugyveno daugybė kalbų: čekų, ukrainiečių, rumunų, bulgarų ir kitos.
Man artimesnė originali daugiakalbė versija su subtitrais, bet kai kuriose šalyse dubliuotos versijos yra būtinos. Mane ypač sužavėjo tai, kad Birgit Minichmayr šiam vaidmeniui išmoko prancūziškai. Vakarais net kartu repetuodavome replikas.
– Kaip manote, kodėl vampyro mitas vis dar toks gajus ir toliau žavi publiką?
– Manau, tai susiję su pamatiniu žmogaus poreikiu pažvelgti mirčiai ir baimei į akis. Vampyro figūra leidžia šį nerimą savotiškai prisijaukinti.
Man įdomiausias aspektas yra laikas. Vampyrams praeitis, dabartis ir ateitis netenka įprastos reikšmės. Tai leido filme judėti per šimtmečius ir tyrinėti įvairių vietovių bei architektūros istoriją.
Ankstesniuose darbuose dažnai atsigręždavau į ikonines figūras – tokias kaip daktaras Mabusas, kurį įkūnijo Delphine Seyrig, arba literatūrinius personažus, pavyzdžiui, Orlando ir Dorianą Grėjų, kuriuos vaidino Veruschka.
Man patinka dirbti su jau išvystytais žanrais – pavyzdžiui, viename ankstesnių filmų rėmiausi piratų žanru, – bet kartu juos transformuoti ir nesilaikyti jų taisyklių pažodžiui. Tas pats galioja ir čia: vampyrų žanras tampa tam tikru rėmu, kurį galima perkurti netikėtais būdais.
– Turiu mane asmeniškai dominantį klausimą. Kalbėjome apie Vieną, bet ar buvo kitų vietų, kurias norėjote įtraukti į filmą?
– Taip, žinoma. Labai norėjau filmuoti ir Bohemijoje – ten atradau nepaprastų vietų. Pavyzdžiui, seną barokinį teatrą, kuris iki šiol veikia visu pajėgumu. Dekoracijos jame pakeičiamos per kelias sekundes, vien mechaniniais įrenginiais.
Tai nuostabu. Per akimirką scena gali iš parko virsti pajūriu, o iš pajūrio – kalėjimu. Po scena dirba apie keturiolika žmonių, valdančių visus šiuos mechanizmus. Visa tai neįtikėtinai sudėtinga ir preciziška.
Labai norėjau ten filmuoti, bet, deja, biudžetas to neleido. Tad teko ieškoti alternatyvų ir kitų sprendimų. Galiausiai viskas pavyko labai gerai, tačiau dėl tų vietų man vis tiek gaila – žinau, kokios jos unikalios.
– Kaip ir daugelis vampyrų, Grafienė savo gyvybę palaiko misdama kitais. Ar įžvelgiate čia politinę prasmę – galbūt galios struktūrų, kurios pačios išsilaiko išnaudodamos kitus, atspindį?
– Filme keliama įdomi mintis: kodėl mus labiau traukia ne paprasti žmonės, o žiaurios, radikalios asmenybės? Tamsesni personažai mus, regis, veikia kur kas stipriau.
Pagalvoję apie Kruvinąją Grafienę, žmonės iškart pasineria į kraštutines, dažnai trikdančias fantazijas – pavyzdžiui, įsivaizduoja ją besimaudančią jaunų moterų kraujyje, kad išsaugotų jaunystę.
Tai labai tiesiogiai susiję su šiandienos visuomenės manija optimizuoti kūną ir išsaugoti jaunystę. Turtingieji skiria milžiniškus išteklius bandydami pergudrauti mirtį, nors galiausiai nuo jos nepabėgsi.
Man tai atrodo kaip savotiška puikybė – tikėjimas, kad amžinybę galima nusipirkti, net jei dėl jos tenka imtis morališkai abejotinų ar net siaubingų veiksmų. Tai prieštarauja žmogaus prigimčiai.
Ši manija giliai įsišaknijusi mūsų visuomenėje, ir man ji labai įdomi. Savo filmuose man ypač svarbu parodyti, kaip veikia tokios socialinės struktūros.
– Viena netikėčiausių filmo akimirkų – Conchitos Wurst pasirodymas. Kodėl nusprendėte su ja bendradarbiauti?
– Tai buvo gana organiškas procesas. Iš pradžių galvojau apie žinomą dainą, kuri tiktų filmo tonui. Pirmiausia svarsčiau apie Françoise Hardy kūrinį – jį gerai pažįsta mano kartos žmonės.
Tada pagalvojau apie C.Wurst. „Eurovizijoje“ atlikta „Rise Like a Phoenix“ šiam filmui tiko tiesiog idealiai.
Taigi susisiekiau su agentais ir per minutę gavau atsakymą, kad susidomėjimas yra. Susitarėme susitikti Vienoje, kur tuo metu dirbau su filmu.
Susitikome gerai žinomoje kavinėje „Aida“ – ji labai savita, visa rožinių ir violetinių atspalvių, kupina saldumo ir žavesio. Iš karto pajutome, kad suprantame viena kitą.
Iš pradžių ketinau pasiūlyti tik vieną vaidmenį, tačiau galiausiai skyriau tris – ji mane labai sužavėjo. Conchita yra nepaprastai preciziška ir atsidavusi. Dėl vaidmens ji net mokėsi rusų kalbos ir viską atliko nepriekaištingai.
Vampyrų pokylio sceną filmavome visą naktį, o šeštą ryto ji vis dar buvo visiškai susikaupusi ir profesionali. Tai buvo pirmasis jos vaidmuo kine, ir ji pasirodė nuostabiai.
Didžiausias rudens kino festivalis Lietuvoje „Scanorama“: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose lapkričio 5-22 dienomis. Daugiau informacijos: scanorama.lt.
