„Svetimas: Romulas“ (angl. Alien: Romulus) ant popieriaus – tarytum ideali problemos iliustracija. Jau devintas tos pačios pabaisos prikėlimas kine žada ne tiek žemą kokybę, kiek paprasčiausią nuobodulį. Ar įmanoma rasti naujų sąskambių tokioje nugrotoje melodijoje?
Na, pasirodo, įmanoma. „Romulas“ ne tik geba pateisinti savo paties egzistavimą, bet ir po galybės beprasmių tęsinių iš tiesų pagauna „Svetimo“ esmę. O aš turiu atlikti kino kritikui nebūdingą vaidmenį ir tvirtinti, jog n-tasis tęsinys, sukurtas jau kito režisieriaus ir kitų scenarijaus autorių, netgi pranoksta vėlesnius pastarųjų bandymus. Štai ką su mumis kartais padaro kinas.
