Aš džiaugiuosi, nes būtent šis filmas buvo pats geriausias ir įsimintiniausias, o prie triumfo po lygiai prisidėjo Darrenas Aronofsky ir Mickey Rourke'as. Mano manymu, ką tik finišavęs Venecijos kino festivalis buvo pats prasčiausias, kiek čia teko dalyvauti. Marco Mulleris pradėjo precedento neturinčią antrąją kadenciją meno vadovo poste, bet daugelis jo rizikingų sprendimų tiesiog nepasiteisino. Jis sudarė pačią silpniausią programą ir padarė lemtingą klaidą, kad nepakvietė Holivudo studijų filmų, kurie būtų garantavę aktorių vizitus. Prieš renginio pradžią galvojau, kad Holivudo ignoravimas turės naudos ir leis pasireikšti mažiau reklamuojamiems kūriniams. Bet tie autoriniai darbai pasirodė pernelyg išskydę ir nusitaikę į pramogą, o populiarių veidų tikrai pritrūko.
Tačiau praeis keli mėnesiai, aistros nurims, „Vrestlingo kovotojas“ susirinks „Oskarų“ nominacijas, o tada visi atsuks laiką atgal ir prisimins, kad šis neeilinis filmas juk debiutavo Venecijoje. Festivalį man dar pozityviai primins dramatiška komedija „Reičel ketina ištekėti“, kuri, deje, liko be prizų, nes geriausios aktorės titulą, kaip ir prognozavau, pasisavino prancūzė Dominique Blanc už įspūdingą pasirodymą dramoje „Kita moteris“.
Gaila, kad apdovanojimų neužteko mažo biudžeto nepriklausomai dramai „Vegas: remiantis tikra istorija“, kurią būtinai užfiksuosiu 2008-ųjų sezono geriausių filmų sąraše ir visiems rekomenduosiu pasigaudyti šį mažą kuklų filmuką su neprofesionaliais aktoriais.
Prisipažinsiu atvirai, kai ceremonijos metu Wimas Wendersas sumąstė „Specialų liūtą“ įteikti sukriošusiam senukui ir bendravardžiui tautiečiui Werneriui Schroeteriui, o geriausiu aktoriumi buvo pripažintas italas Silvio Orlando („Džovanos tėvas“), tai iš nusivylimo galvoje man pynėsi pikta mintis – koks festivalis, tokie ir prizai. Bet po to žiuri pirmininkas pasitaisė ir užbaigė ceremoniją precedento neturinčiu pareiškimu, kuriame paragino Venecijos kino bienalės vadovus peržiūrėti ir pakeisti keistą reglamentą. Jis atvirai piktinosi, kad įteikdami bet kurį iš trejų aktorinių apdovanojimų, vertintojai jau negalėjo skirti tam pačiam filmui nė vieno iš trejų pagrindinių medalių – „Auksinio liūto“, „Sidabrinio liūto“ už režisūrą ir specialaus žiuri prizo. Manau, kad ši netikėta kalba yra velniškai drąsi ir teisinga. Pažiūrėsime, kaip kitais metais sureaguos Marco Mulleris ir Paolo Barratta.
Apdovanojimų ceremonija tradiciškai buvo nuobodi, klaikiai surežisuota ir prastai įgarsinta. Apie laureatų kalbas į anglų kalbą organizatoriai net nepagalvojo, todėl daugumos nugalėtojų padėkų nesupratau. Bet štai angliškai kalbančius režisierius ir aktorius vertėja negražiai pertraukinėjo, kad kuo greičiau išverstų į italų kalbą. Kažkokia neteisybė!
Blogą įspūdį paliko ceremonijos vedėja itališkai laisvai kalbanti rusų aktorė Xenia Rappaport, kuri netaktiškai pasisveikino su publika rusiškai, lyg čia būtų koks Maskvos kino festivalis. Mergina išėjo į sceną akivaizdžiai nepasiruošusi ir nežinojo, ką privalo daryti. Ji vis konsultuodavosi su Marco Mulleriu, bet pamiršdavo, kad per prisegtus mikrofonus šnabždesys puikiai girdisi transliacijoje. Ką darė garso režisierius, aš nežinau. Tikriausiai vyną gėrė. Bet tikrą benefisą gražuolė Xenia pademonstravo, kai atsiimti „Sidabrinio liūto“ į sceną užlipo rusų režisierius Aleksejus Germanas jaunesnysis, o ji pasišovė išversti padėkos kalbą italams. Išsiblaškiusiai vedėjai teko daug kartų perklausinėti laureato, ką jis pasakė ir kokią pavardę paminėjo, o vienu momentu ji pratrūko arklišku žvengimu. Stebint iš šono, tas akiplėšiškas įžulumas atrodė klaikiai.
Po ceremonijos vykusioje spaudos konferencijoje išskirčiau tris esminius momentus.
1. Wimas Wendersas atvirai prisipažino, kad daugiau niekuomet ir jokiame festivalyje nesutiks vertinti konkursinius filmus, nes tai žiauriai sunkus darbas, kai reikia surištomis rankomis priimti lemtingus sprendimus ir negalima vadovautis širdimi bei protu.
2. Žiuri komisijos nariai dainavo animacinės pasakos „Ponis ant uolos prie jūros“ titulinę dainą ir taip išreiškė savo begalinę meilę Hayao Miyazaki filmui, kuriam neužteko prizų. Dar Wimas Wendersas klausė geriausios aktorės Dominique Blanc, ar kirvukas, kurio ji daužė sau galvą, buvo tikras. O Aleksejų Germaną jaunesnįjį pagyrė už nuostabiai nufilmuotą „Popierinį kareivį“ ir pasakė, kad nieko gražesnio nėra matęs už sceną, kurios antrajame plane į kosmosą kyla raketa.
3. Mickey Rourke'as įsiuto ir vos išlaikė emocijas, kai italų kritikas aukštomis frazėmis pradėjo lyginti vrestlingą, boksą ir pramogą. Iš balso tembro buvo lengva suprasti, kad aktorius žiauriai piktas ir iki keiksmažodžių tirados visai nedaug trūksta, nes tas pats specialistas panašų klausimą uždavinėjo penktadienį per filmo spaudos konferenciją ir gavo konkretų atsakymą. Darrenas Aronofsky pirmasis pastebėjo, kas yra negerai ir pradėjo tampyti Mickey už parankės ir švelniai daužyti į šoną, kad šis nurimtų. Konfliktas baigėsi tuo, kad dar po kelių klausimų italas atsistojo ir jau angliškai atsiprašė, o kaltę suvertė neteisingai jo žodžius interpretavusiai vertėjai. Tai kokių velnių uždavinėti klausimą itališkai žmogui, kuris nesupranta šios kalbos, o pats moki kalbėti angliškai?
Taigi, belieka pasakyti Čiao, Venecija!
Jau laukiu San Sebastjano, nes ten bus žymiai geresnis ir draugiškesnis festivalis.
65-ojo Venecijos kino festivalio pagrindinių laureatų sąrašas:
„Auksinis liūtas“ už geriausią filmą – drama „Vrestlingo kovotojas“ (rež. Darrenas Aronofsky; JAV - Prancūzija)
„Sidabrinis liūtas“ už geriausią režisūrą – Aleksejus Germanas jaunesnysis už dramą „Popierinis kareivis“ (Rusija)
Specialus žiuris prizas – drama „Žemė“ (rež. Haile Gerima; Etiopija – Vokietija)
„Volpi“ taurė geriausiam aktoriui – Silvio Orlando už vaidmenį dramoje „Džovanos tėvas" (rež. Pupi Avati; Italija)
„Volpi“ taurė geriausiai aktorei – Dominique Blanc už vaidmenį dramoje „Kita moteris“ (rež. Patrickas Mario Bernard ir Pierre'as Trividic; Prancūzija)
Marcello Mastroianni premija geriausiai jaunai aktorei – Jennifer Lawrence už vaidmenį dramoje „Deganti prerija“ (rež. Guillermo Arriaga; JAV)
„Osella“ premija už geriausią operatoriaus darbą – Alisheras Khamidhodjajevas ir Maksimas Drozdovas už dramą „Popierinis kareivis“ (rež. Aleksandras Germanas jaunesnysis; Rusija)
„Osella“ premija už geriausią scenarijų – Haile Gerima už dramą „Žemę“
„Specialus liūtas“ – Werneris Schroeteris už politinės dramos „Šią naktį“ režisūrą
Luigi de Laurentiis premiją už geriausią pirmąjį filmą – dramatiška komedija „Feragosto kelionė“ (Italija)
Programos „Horizontai" pagrindinis prizas – 7 valandų trukmės kino meditacija „Melancholija“ (rež. Lavas Diazas; Filipinai)
„Europa Cinemas“ kino teatrų tinklo prizas už geriausią europietišką filmą – „Machan“ (rež. Uberto Pasolini; D.Britanija – Šri Lanka)
FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizas – „Vidaus teritorija“ (rež. Tariqas Teguia; Alžyras) iš pagrindinio konkurso ir „Sudie, Solo" (rež. Raminas Bahrani) iš programos „Horizontai“.