Romano centre – kino režisūros studentas, dirbantis oro uoste, ir Mona, į nieką nepanaši mergina su it antenomis styrančiais plaukais.
Šiame interviu su rašytoja kalbamės apie knygos veikėjus, kūrybinius užkulisius bei 2009-uosius.
– Akvile, ar pavyko jau paleisti savo knygą?
– Mane aplanko keisti jausmai ir mintys apie tai, ar čia tikrai aš rašiau tą knygą. Kai pradeda eiti patys pirmieji atsiliepimai, prasideda etapas, kai nieko absoliučiai nebegali lemti. Gali tik knygą pristatinėti, bet ir tas kalbėjimas nėra toks lengvas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, mat nenoriu kartotis. Be to, neišvengiamai kartais jaučiuosi lyg girčiausi, nors visiškai neketinau to daryti. Visgi, kol žmonėms įdomu, tol teks kalbėti (šypsosi).
– Garsi kūrybinio rašymo dėstytoja Julia Cameron tiki aukštesniąja jėga, kuri padeda autoriui rašyti. Įdomu, ar tavo kūryba ateina iš konstravimo ar iš pasąmoninių srovių?
– Nors ir konstruoju, ji ateina iš aukštesniosios jėgos. Kasdien po romaną neparašysi. Dailininkas kasdien gali akvarele išlieti kad ir šimtą nedidelio formato paveikslėlių ir įvertinti, kuris pats gražiausias. Tam, kad pamatytum, ar romanas apskritai veikia, reikia dirbti daug mėnesių, tad nevykusių bandymų skaitytojas tiesiog nemato. O į klausimą, kodėl vieni kūriniai pavyksta labiau nei kiti, tikrai sunku atsakyti. Tai turbūt ateina iš intuicijos, liepiančios kūryboje daryti teisingus sprendimus. Pavyzdžiui, „Jausmai“ gimė iš nedidukės visiškai kito kūrinio siužetinės linijos – tiesiog išsitraukiau ją ir ėmiausi darbo. Taip išėjo romano pasaulis, kuriuo patikėjau. Visgi negaliu teigti, kad sėdėjau prie lango ir laukiau, kol mane trenks žaibas.
– Bėgai maratoną?
– Nekėliau sau tikslo nubėgti maratoną. Palyginus su tuo, kokios apimties kūrinius parašo kiti autoriai, negaliu to paties teigti apie „Jausmus“. Juk romanas nedidukas, vos 240-ies puslapių. Kita vertus, nėra taip, kad kažko juose trūktų ar norėčiau pridėti. Paskutinę minutę makete dariau labai daug taisymų, kas šiek tiek priminė spurtą prieš pat finišą, todėl bijojau, kad nebūtų likę netikslumų, nepaisant to, kad po manęs bent keli žmonės dar peržiūrėjo tekstą.
– Neretai kalbinant rašytojus pasigirsta mintis, kad jie rašo, nes ieško ryšio, dialogiškumo su kitu žmogumi. O kaip yra tau? Kodėl tu rašai?
– Aš, atvirkščiai, ne ieškau ryšio, o jį prarandu (juokiasi). Rašymas – tai vienas vienišiausių darbų pasaulyje. Labai gražiai yra pasakiusi Undinė Radzevičiūtė: kaip gali žmogus būti laimingas, jeigu metų metus vaikšto su nepastatytais pasauliais savo galvoje. Todėl man neatrodo, kad šis procesas yra jungiantis, veikiau skiriantis, mat tenka paaukoti daug santykių. Juk rašydamas žmogus sėdi prie rankraščio! Be to, jis negali atsipalaiduoti, turi ribotą laiką ir net nuėjęs nuo kompiuterio vis tiek dirba, kuria siužetus savo knygai.
O atsakydama į klausimą, kodėl rašau, pasitelksiu vieno draugo režisieriaus mintį. Pasak jo, padarius vieną filmą, neįmanoma nekurti kito. Norisi dirbti geriau, kitaip, kaip Stephenas Kingas sakė, pasižiūrėti, kas dar manyje yra. Man tai tinka.
– Ką tu paaukojai dėl rašymo?
– Ramybę. Jeigu esi šitame kelyje, niekada nesijauti visavertis ir normalus. Be to, ima spausti aplinka su klausimu: „Kada kita knyga?“. Jis lygiai toks pats erzinantis, kaip klausimas: „Kada vaikai?“. Jis yra toks intymus, kad žmonės net nesusivokia, kad tai joks komplimentas.
2020 metais pasirodę „Kūnai“ buvo gana sėkminga knyga, ją apdovanojo, o skaitytojai pamilo. Nuo to laiko praėjo penkeri metai ir galiu teigti, kad ramiai pagyvenau tik labai trumpą laiką. Vis atrodo, kad kažko trūksta, reikia, duodu per mažai. O juk galėčiau sau ramiai gyventi, mat turiu darbų ir mylintį vyrą, bet viduje vis kirba kirminas.
– Sakai, kad žmonės, kurie kuria, yra patys jautriausi. Turiu nuojautą, kad esi karštakošiška.
– Esu pakankamai ispaniška! Bet su metais tai labai nugludinau, kartais žmonės netgi sako, kad esu geranoriška ir lengvai sukalbama. Bet jeigu darau ką nors, kas yra mano projektas, galiu būti griežtoka. Taip pat sau.
– Tavo knyga yra apie 2009-uosius. Krizės metus. Kiek laiko pati esi praleidusi „Čili picoje“?
– Studijų metais mano gyvenimas buvo ganėtinai keistas. Labai daug jo praradau, nes nuo pat pirmo kurso daug dirbau ir dar dieniniame darbe. Netekau daug ko, ką darydavo mano kurso draugai, pavyzdžiui, sėdėjimo „Čili picoje“. Žinoma, esu ten buvusi, bet neturėdavau tiek laiko, mat kai kiti prie Vilnelės eidavo alaus, aš važiuodavau į redakciją dirbti. Vėliau, kai studijavau literatūrologijos magistrą, man taip norėdavosi visur eiti, bet tada mano kursiokai dirbo! (juokiasi)
Be kita ko, rinkdavausi labiau bohemiškas vietas, tarkime, „Pas Erlicką“, kuri buvo priešais dabartinį Bernardinų sodą ant kampo. Nežinau, kiek čia mitas, kiek tiesa, bet jeigu gerai atsimenu, pats Juozas Erlickas ten galėdavo gerti, kiek norėdavo. Tada lankydavausi ŠMC kavinėje, klube „Voo“ (jausdavausi ten svetima), vos vieną kartą esu buvusi klube „Gravity“, kurį aprašinėjau „Jausmuose“.
– Man patinka šito klausti archyvui. Ar anuomet, 2009 metais, bendravai su žmonėmis, kurie dabar yra rašytojai? Kaip atrodė tavo aplinka?
– Ne. Tada dirbau žurnale „Panelė“ ir mano gyvenimas buvo popartas. Nelabai jaučiau ryšio su savo studijomis, bet labai mėgau leisti laiką su bendradarbiais, buvau pati jauniausia. Galiu teigti, kad Jurga Baltrukonytė ir Algis Kriščiūnas mano estetikos suvokimui padarė labai daug. Jie iki šiol yra vieni labiausiai apsiskaičiusių žmonių, kokius tik pažįstu. Toje aplinkoje išsilavinimas, domėjimasis pasauliu užėmė labai didelę vietą, nepaisant to, kad viskas buvo rūžava.
– Aišku, visa tavo knyga ir apie 2009 metų estetiką. Bet norėčiau, kad skaitytojams pafantazuotum, kas tai yra.
– Šis etapas man pačiai buvo laiko neturėjimo ir neišsipildymo momentas. Nuolatos gyvenau lėkime – toks jausmas, kad visą šį laiką mačiau pro autobuso langą: kažkur važiuoji, iš kažkur grįžti, bet kai tik gali kur nors skrendi (šypsosi). Pamenu, dabar, kai „Jausmams“ ieškojau to meto artefaktų, ėmiau užsirašinėti visokius atvejus iš to laiko. Galvojau, velnias, koks įdomus laikas – visi kalba apie krizę, į politikų langus skrieja kiaušiniai, siaubingai daug aštrios estetikos, kaip antai „Olialia“ kalendorius. Žmonės neturi pinigų, rūko kontrabandines cigaretes, geria pigiausius gėrimus, barai užsidarinėja vienas po kito, savižudybės išaugusios masiškai. Ir viso šito fone kažkas sako, kad „Vilnius – kultūros sostinė!“, fejerverkai šauna į viršų, mieste pridygsta laiką aplenkusių meno kūrinių, kurių žmonės nesupranta. Tuo tarpu žmonės, kuriems yra truputį daugiau nei 20 metų nekreipia į tai dėmesio. Visa, ko jie nori, tai nusipirkti pigius „Ryanair“ skrydžius ir kur nors keliauti. Šis totalios neestetikos ir Vakarų grožio siekio santykis, šiame laikmetyje užkonservuota įtampa lietuvių literatūroje dar nebuvo aptarta. Kai pradėjau kelti to laiko archyvus, įrašus, tai buvo neįtikėtina: kaip jie kalbėjo, kaip jie atrodė. Jie buvo tiesiog laukiniai.
– Ir tais laikais atsirado hipsteriai.
– Taip, prasidėjo visi raginiai „Ray-Ban‘ai“, siauri džinsai, barzdos, languoti marškiniai. Pamenu, apsirengusi tokiu stiliumi klaidžiojau po Paryžių, sėdėjau su tais raginiais akiniais Monmartre ir jaučiausi taip gerai! (juokiasi).
– Ar tavo personažai yra hipsteriai?
– Jie nori būti. Tame ir esmė. Bet niekas nėra hipsteris, kas vadina save hipsteriu. Mes suprantame tą subkultūrą, bet jeigu žmogus iš tikrųjų yra kitoniškas, jis pats to nesupranta arba sąmoningai to nereiškia. Tokiu būdu jis retai pataiko į tendenciją, mat jis visada yra jos priekyje. O ką daro pagrindinis herojus? Jis nori būti priimtas į terpę, aplink jį yra vien menininkai, bet jis važinėja su tuo mėlynu oro uosto megztiniu. O štai Mona išpildo tą trūkumą, nori dalykų, apie kuriuos jis nėra girdėjęs. Ir tai jį žavi.
– Kokia jų tragedija?
– Absoliučiai visi mano herojai, kokius esu sukūrusi, daro tą patį: beviltiškai neteisingais būdais bando nugriauti kažkokią sieną, tikėdamiesi, kad pamatys save. Dažniausiai tai nepavyksta ir jie labai nusivilia. Kartais ir pati taip jaučiuosi.
– Kada pati pradėjai jaustis savimi?
– Niekada. Gal kažkada vaikystėje, kai piešdavau, kurdavau, dainuodavau ir grodavau, o paskui gyvenimas uždėjo visokiausių šarvų, iš kurių sunku ištrūkti. Bet tai yra laikina. Matyt, todėl man kūryba ir reikalinga. Kita vertus, dabar gyvename šiokiame tokiame psichologinio atsivėrimo amžiuje, rodos, kad kiekvienas žmogus turi atlikti kažkokią psichologo techninę apžiūrą. Ir jis vis tiek ras, ką galima pataisyti.
– Pačioje knygos pradžioje romano herojus ironiškai sako, kad 2009-ieji buvo geri laikai, nes nereikėjo kiekvieno jausmo pervadinti psichologiniu terminu. Ir tu taip manai?
– Manau, tai prasidėjo apie 2016 metus, bet ne visai sutikčiau, kad tie žmonės yra ekshibicionistai. Man atrodo, kad tai natūralus virsmas. Čia nekalbu apie žmones, kurie iš tiesų turi problemų. Aš pasiilgau 2005–2008 metų, kada populiariausios savipagalbos knygos buvo „Išspardyk šiknas“, „Sukurk verslą“, „Tu gali“ ir t.t. Žmonėms augino kiaušus, o dabar žmonėms juos karpo. Tas perdėtas susirūpinimas savo emocine būkle, skystablauzdiškumas, mano požiūriu, yra žalingas. Mes tiesiog nesutverti būti psichologiškai sveiki ir kai bandome tą daryti, kartais išeina atvirkščiai.
– Kodėl romanas parašytas iš vyriškos perspektyvos?
– Pradžioje knyga buvo parašyta iš Monos perspektyvos. Tada man nepatiko, nes norėjau heroję skleisti po truputį ir man kažkas netiko. Teko viską perrašyti trečiuoju asmeniu, bet man dar labiau nepatiko, nes atsirado visokių „ji sakė“, „buvo“ ir t.t. Paskui tiesiog paėmiau ir parašiau viską iš pagrindinio veikėjo perspektyvos, daviau porai vyrų paskaityti ir jiems niekas neužkliuvo. Negaliu patikėti, kad šiandien niekas prie to nekimba, vadinasi, kažką padariau gerai.
– Literatūros apžvalgininkė Jurga Madrijauskaitė įžvelgė sąsajų su Haruki Murakami. Ar tau šis autorius artimas?
– Pastaruoju metu tiesiog daug jo skaičiau ir galbūt natūraliai persismelkė toji nuotaika. Man norėjosi parašyti kažką, kas būtų šilto, mielo, gero. Kad žmogus turėtų laiko pasvajoti, atsikvėpti, bet tuo pačiu metu, kad pasakojimas jį ir įtrauktų. Nežinau, kiek čia to H.Murakamio yra, bet, ko gero, mūsų rašymo tikslai yra panašūs. Kol visi rėkia, norisi tyliai ramiai plaukti.
Galbūt šito romano rašymo stilius atėjo ir iš to, kad teko skaityti nemažai japonų autorių. Iš ten tas minimalizmas, kuris man labai patinka. Tą patį dariau ir „Kūnuose“. Norėjau, kad mano tekstas būtų grynas, kad žmogus jį galėtų paliesti. Nenorėjau slėptis už žodžių.
– Įdomu, kokių autorių yra tavo knygoje?
– „Jausmuose“ yra daug įvairiausio kino, iš kurio pasisemiu daugiau įkvėpimo nei iš knygų. Kai rašau, tekstą matau kadrais, scenomis. Taip imu mąstyti apie tai, kas nepasakyta. Atrodo, kad lengviau regzti įtampą ir intrigą. Kai imu galvoti tekstu, viskas tarsi pabyra.
– Norėčiau pamatyti tave prie stalo nelyg kokį Mefistofelį (nuoroda į tavo garbanas).
– Juokinga, kad rašydama dialogus labai daug vaikštau ir tariuosi su savimi. Kaip tik kuriant „Jausmus“ mano name pradėjo renovaciją, tai rašiau namo pirmininkui su klausimu, kada visa tai baigsis. Nes aš nebegaliu. Tai jis, paklausęs, ko aš parinuosi, pasiūlė nueiti į šalimais esančią kavinukę. Taip ir išskridau rašyti į Siciliją.
– Esi jau pasakojusi apie Siciliją, į kurią išvykai viena, bet susiradai draugų. Jeigu tavo knygą reikėtų apibūdinti kaip orą, koks jis būtų?
– 2009 metų žalio taksi „Sharano“ salono kvapas.
