Iš užjūrio atvyksta jaunutė Nuotaka tekėti už Sūnaus. Visa Šeima gyvena Sūnaus laukimo nuotaika. „Jaunoji Nuotaka“ – lėtas, mįslingas, melancholiškas ir poetiškas romanas, alsuojantis bundančia erotika ir drauge nekaltumu, paslapties laukimu.
***
Šiemet sausio mėnesį Paladiumo teatre vykusiuose prancūzų rašytojo Marcelio Prousto skaitymuose A.Baricco apie aukštąją ir populiariąją kultūras kalbino žurnalistė Raffaella de Santis.
Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje rašytojas atvykdavo į televiziją kalbėtis apie, pavyzdžiui, Carverį arba García Márquezą vilkėdamas marškinėliais ir nublukusiais džinsais. Tuo metu toks elgesys prilygo kaklaryšio nurišimui literatūrai, tai buvo tarsi nedidelė medijų revoliucija. A.Baricco mėgsta derinti aukšta ir žema, stebinti disonuojančiais žaidėjų ir rašytojų, klasikinės muzikos ir pop žvaigždžių sugretinimais.
– Pokalbio pradžioje noriu Jūsų paklausti: kaip gali būti gretinami Kate Moss ir senovės graikų istorikas Tukididas?
– Jeigu trokštame suprasti civilizacijos mechanizmus ir žmonių buvimo pasaulyje būdą, aukštoji kultūra mums neperteiks svarbesnių populiariosios kultūros reikšmių. Taigi, ieškant atsakymo į šiuos klausimus, K.Moss gali būti naudinga kaip Callas, Proustas arba Tukididas.
K.Moss įtvirtino barbariško, nesubrendusio, anoreksiško grožio tipažą, itin infantilų greta visiškai kitokių anuometinių top modelių.
– Kuo jus jaudina toji K.Moss?
– Norėjau pakalbėti apie šio personažo anomaliją. Dešimtajame XX a. dešimtmetyje ji pakeitė mūsų kolektyvinį skonį. Noriu suprasti, kaip ji tapo ikona. K.Moss įtvirtino barbariško, nesubrendusio, anoreksiško grožio tipažą, itin infantilų greta visiškai kitokių anuometinių top modelių.
– Ji ženklina visuomenės skonio lūžį?
– Savo pirmojoje fotosesijoje anglų žurnalui „The Face“ K.Moss pozavo būdama vos šešiolikos. Tai buvo 1990-ųjų vasara. Ši nuotrauka, lyginant su „Elle“ arba „Vogue“ viršeliais, atskleidžia visai kitokį pasaulį. Kate yra negraži, ji visiškai skiriasi nuo Schiffer tipo modelių. Man rūpėjo suprasti, kaip kolektyvinis skonis per tokį trumpą laiką atliko tokį didelį šuolį pirmyn. Mane žavi laiko skylės, tie staigūs šuoliai. Tas pats atsitiko operoje, kai Renatą Tebaldi išstūmė Callas.
– Ar pavyko perprasti šių pokyčių priežastį?
– Tai nutiko dėl nepatenkintų lūkesčių ir neišpildytų troškimų. Egzistavo kolektyvinis realybės alkis, kadangi buvo pernelyg nutolta nuo tikrų dalykų. Callas balsas buvo tikresnis nei Tebaldi, o K.Moss buvo tikresnė nei Claudia Schiffer.
– Jūs drąsiai gretinate, tačiau kaip skaitymuose ketinate pereiti nuo K.Moss prie Tukidido?
– Tai įmanoma, nes Tukididas nėra taip toli nuo mūsų. Planuoju perskaityti atėniečių ir Milo gyventojų dialogą iš Peloponeso karo, kuriame Atėnų pasiuntiniai susitinka su Milo ambasadoriais ir veda derybas. Nuostabu atrasti, kad jau senovėje buvo keliamos tos pačios problemos: kaip teisingai elgtis, kas yra teisingumas, kokios anuomet buvo stipriųjų ir silpnųjų teisės. Skaityti Tukididą svarbu ne todėl, kad privalu skaityti graikus, bet dėl jo apmąstymų apie teisingumą, kurie tebėra aktualūs.
Klausytis Prousto – tas pat kaip stebėti futbolą žaidžiantį Lionelį Messį.
– Proustas – sena Jūsų aistra. Kaip publika reaguoja į šį tikrai nelengvą skaitymą?
– Klausytis Prousto – tas pat kaip stebėti futbolą žaidžiantį Lionelį Messį. Aš skaitau Prousto tik tiek, kad klausytojai suprastų, koks jis puikus. Kaip amatininkas išnarstau tekstą, kad parodyčiau jo rašymo techniką.
– K.Moss ir Prousto gretinimas gali pasirodyti kiek snobiškas...
– Tačiau nėra kito, geresnio, kelio. Jeigu tai priimama kaip išskirtinumo perteklius, tuomet viskas tvarkoje. Manęs negąsdina išskirtiniai intelektualai. Kodėl gi ne? Žmonėms juk patinka išskirtinės patirtys gyvenime. Man sunku tai laikyti trūkumu. Nebėra jokios demarkacinės linijos tarp aukštojo ir populiariojo meno. Yra viena kultūra.
Dalykai būna bjaurūs ir gražūs, gyvi ir mirę, paprasti ir sudėtingesni. Štai ir viskas... Be to, savo diplominį darbą rašiau apie Teodorą Adorną (vokiečių filosofas, sociologas, kompozitorius ir muzikos teroretikas – red. past.), tad žinau, kas yra aukštasis ir populiarusis menai.
– Kas atsitiko, kad paneigėte Adorną dėl kultūrinės industrijos?
– Tai tas pats kaip apginti diplominį darbą apie Rytų Vokietiją likus dvejiems metams iki Berlyno sienos griuvimo. Užuot studijavęs ateitį, studijavau tai, kas veikiai turėjo mirti. Nepaneigiau Adorno, tačiau gerai žinodamas jo darbus, bėgant metams įvertinau jo tragiškas klaidas.
– Aukštasis menas, regis, nebevertinamas?
– Ši mintis iš esmės neteisinga. Mes klaidingai laikome aukštuoju tą meną, kuris savo laiku buvo populiarus. Verdi operos buvo populiarios. Tuo metu, kai jos buvo statomos, nebuvo klausiama, ar tai aukštasis ar populiarusis menas.
– Ar barbarai gali vertinti Proustą?
– Barbaro kai kurie dalykai nedomina paprasčiausiai todėl, kad jam nepaaiškinome, kokie jie svarbūs jo išgyvenimui. Netgi barbarai gali suprasti Proustą. Jis jiems gali kelti emocijų.
Pagal repubblica.it parengė Vaiva Narušienė
