- Alina Borzenkaitė
Tramvajų gatvė
leidosi saulė
gilyn į gatves
Antakalnio
viskas žydėjo
net tai,
kas žydėt negali
saulė skubėjo,
vijaus ir vijuos
dūstu,
stabteliu
gatvėj Tramvajų –
nei vieno
nėra
tramvajaus
Užuolaidos
Žirmūnų balkone
žiedai pelargonijų
kas aušrą
vis stiebias link saulės
pro baltas nėriniuotas
užuolaidas,
pasiūtas močiutės,
pritrūkusios kraičio,
jaunystėj.
Jos neskalbtos –
ištirptų nuo buitinės
chemijos,
tik saugo balkoną
nuo dvasių piktų
ir vagių,
kurių vis daugiau
nei dvasių.
Išeinu,
neišgėrus kavos
su migdoliniu pienu,
bet palaistau rausvus
pelargonijų žiedus,
dėkoju užuolaidoms
ir laukiu troleibuso
seno, dar menančio
konkių laikus.
stoties kryptimi,
skvereliu nejaukiu,
Gėlių gatvele,
kur dulkių daugiau
nei gėlių,
keliauju,
kad grįžt vakare,
pro rausvas pelargonijas
stebėti saulėlydžio,
kol saugo
močiutės užuolaidos
nuo dvasių, vagių
ir tamsos.
Senamiesčio katės
dvi katės pūkuotos gyvena senojoj pastogėj,
jos nuomos nemoka ir sodrai neturi skolų,
negaudo žuvies – jas maitina viena filologė,
medžioti peles joms seniai pernelyg banalu.
jos sėdi ant stogo ir žiūri į ankštąjį kiemą,
kaip bėga vėluojant dienos nuolankieji tarnai,
jos žino, kad jos ir yra ta tikroji bohema
ir blizga nuo saulės šviesos jų auksiniai plaukai.
Kamanių medus
rugpjūtį užmiega kamanės
ir nebepabunda.
užmiega tarp viržių šilinių
dėl saujos
kartoko ir drumsto medaus
senojoj stoty,
kur bėgiai siauruko nutrunka,
kuris jau senai užmaršty -
vargu ar kada atsigaus
šitoj lygumoj
nežvaigždėtoj nakty
mėnuliui pakibus
kaip niekad arti
virš dingusių kaimų,
kur šiandien nei vieno
žmogaus -
tik dūzgės
ir tirpstantis kvapas
laukinių kamanių medaus.
Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
