Po šio apdovanojimo per trumpą laiką autoriui buvo paskirtos François Mauriaco ir Penkių frankofonijos kontinentų premijos, taip pat kūrinys pristatytas Prix Renauldot prizui. Kūrinį pripažino viena geriausių 2015 m. knygų tokie leidiniai kaip „New York Times“, „Publishers Weekly“, „Time Magazine“ ir daugelis kitų.
Šį kūrinį galima vadinti originaliu atsaku ir drauge rimtu iššūkiu, mestu prancūzų filosofo, rašytojo, Nobelio premijos laureato Albert'o Camus romanui „Svetimas“. Knygos pasakotojas – arabo, kurį nužudė garsiojo egzistencialisto pasakojimo herojus Merso, brolis.
K.Daoudas, rašytojas, žurnalistas, rašantis aktualiomis šiandienos temomis, analizuojantis Rytų ir Vakarų pasaulio santykius, yra sulaukęs ir religinių fanatikų grasinimų mirtimi, ir kai kurių Vakarų intelektualų priekaištų dėl to, kad jis neva kurstąs islamofobiją.
Rašytojas kviečia užmegzti dialogą tarp dviejų kultūrų, bando pažvelgti į vakarietiškos kultūros dominavimą iš kitos – kolonizuotųjų šalių – perspektyvos. Drauge meniškai išreiškia kritinį požiūrį į, rodos, nepajudinamas Vakarų literatūros bei filosofijos tradicijas.
K.Daoudą gaubė kažkoks apčiuopiamas trapumas, kuris teikė jam švelnumo ir buvo it kontrastas jo kandiems straipsniams „Orano dienraštyje“ bei jam būdingam polinkiui aistringai reaguoti.
Šis interviu leidžia geriau suvokti rašytojo kūrybą ir pilietinę poziciją. Autorių kalbina žurnalistas Hafidas Adnani. Interviu skelbimas kiek sutrumpintas.
Sutikau Kamelį Daoudą, vos Prancūzijoje pasirodžius jo romanui „Merso. Naujas tyrimas“, – jį buvau perskaitęs prieš dvi dienas. Susitikome pastate, įsikūrusiame už garsiųjų „Vuitton“ mados namų Eliziejaus laukų alėjoje, Aštuntajame Paryžiaus rajone.
Į susitikimą rašytoją atlydėjo spaudos atstovas. Autorius spinduliavo nuoširdumu ir teisingumu, – šiuos principus, atrodo, jis brangina ir jų laikosi. K.Daoudą gaubė kažkoks apčiuopiamas trapumas, kuris teikė jam švelnumo ir buvo it kontrastas jo kandiems straipsniams „Orano dienraštyje“ bei jam būdingam polinkiui aistringai reaguoti. Man buvo sunku patikėti, kad tai – tas pats žmogus, žurnalistas ir rašytojas, apie kurį tiek daug girdėjau ir kuris, be jokios abejonės, išsiskiria iš visų reikšmingų mūsų epochos figūrų. Šiuo ir kitais aspektais jis buvo artimas su laikraščiu „Combat“ bendradarbiavusiam A.Camus – drąsus, talentingas ir jautrus...
Raymond’as Aronas 1958 m. leidinyje „Alžyras ir Respublika“ rašė: „Camus nepavyko pakilti virš geranoriško kolonizatoriaus pozicijos.“ Ši mintis apibendrina kai kurių praeities bei dabarties A.Camus kūrybos komentuotojų požiūrį, bet, būtų galima manyti ir, kad, nuteisdamas Merso už arabo nužudymą, A. Camus norėjo pasmerkti prancūzų vykdytą Alžyro kolonizaciją, kaip rašo Waëlis Rabadi straipsnyje „Kritinis Camus suvokimas keturiose Rytų arabų valstybėse“.
Romane „Merso. Naujas tyrimas“ K.Daoudas (pagaliau) įkvepia gyvybę arabui, jam dovanoja brolį, kad šis perduotų jo palikimą ir atminimą, bei „vis dar gyvą“ mamą, šitaip, be abejo, paradoksaliai priartindamas jį prie Merso. Tačiau šiame interviu jis atmeta kalbančio kiekvienam žmogui universalaus kūrinio ideologinių ar nacionalistinių motyvų pasisavinimą ir grįžta prie (šio) romano genezės bei prie savo alžyrietiškos vaikystės. Šis žvilgsnis į patį save ir į Kitą meistriškai siejasi su jo romano, pagaliau supriešinančio arabą ir Merso, tema.
– Ar sumanęs rašyti šį romaną suvokėte, kad imatės labai svarbaus dalyko?
– Man nepatinka žodis „imtis“, nes kalbama ne apie tai. Mano santykis su rašymu pirmiausia yra žaidybinis, man tai buvo žaidimas. Negaliu rašyti, paversdamas rašymą kažkokiu sakraliu veiksmu, nes mane tai suvaržytų. Kurdamas aš visada mėgaujuosi – juk jei tau pačiam neįdomu, nesudominsi ir skaitytojo.
– Interviu, kurį davėte 2014 m. balandį internetiniam žurnalui „Médiapart“, sakote, kad nesuprantate, kodėl niekas iki jūsų nesumanė pažvelgti iš romano „Svetimas“ personažo arabo perspektyvos.
– Man tai atrodo išties keista. Į A.Camus kūrinį buvo reaguojama, „Svetimas“ buvo raizgomas įvairių versijų tinklu, buvo sakomos kalbos, rašytojo pozicija buvo komentuojama, analizuojama, bet niekas niekuomet nepagalvojo apie kūrybinį atsaką jam.
Mintis juk tokia paprasta, ir aš vis dar rimtai savęs klausiu, kodėl tai nebuvo padaryta. A.Camus šimtųjų gimimo metiniu proga pasipylė publikacijų, konferencijų, diskusijų, pagarbių minėjimų srautas, tačiau niekas nesumanė pakalbėti apie A.Camus pamirštą arabą. Kolonizacijos klausimas man nėra svarbiausias. Juo puikiai rūpinasi kiti žinovai. Aš nepalaikau „kolonijinio atminimo“. Norėjau pasinerti į kūrybą ir pakalbėti apie pagrindinį šio A.Camus romano personažą. Kas būtų „Svetimas“ be arabo? Jis – kone pagrindinis romano personažas, tačiau tuo pat metu – figūra, kurios sėkmingai nepaisoma. Jis yra ignoruojamas, neturi nė vardo. Šioje istorijoje buvo didžiulė spraga ir niekas lig šiol nebuvo jos užpildęs.
– Ar sukurti šį romaną jus paskatino žurnalistika, straipsnių rašymas „Orano dienraštyje“?
– Veikiau priešingai. Aš esu žurnalistas todėl, kad visada norėjau būti susijęs su rašymu. Visada norėjau tapti rašytoju, kaip ir kiekvienas uolus skaitytojas, – o toks ir buvau, – fantazuojantis apie knygas, kurių negalėjo perskaityti, ir galop parašantis savąją.
Tačiau šio romano genezė glaudžiai susijusi su vienu mano straipsniu. Nuo vieno prancūzų žurnalisto, A.Camus pėdsakais atvykusio į Oraną 2010 metais ir paėmusio iš manęs interviu, klausimų man pašiurpo oda. Jis man uždavė tuos pačius įgrisusius klausimus: „Ar A.Camus priklauso mums ar jums?“ Grįžęs namo parašiau straipsnį „Dukart nužudytas arabas“ – jis ir buvo romano užuomazga.
Šioje situacijoje niekas nesidomi Kitu. Kas būtų Merso be arabo? Ši istorija be arabo? Šis romanas be nusikaltimo? Šio romano suvokimo galimybės – skirtingos. Prancūzijoje apsistojama ties Merso, bet Alžyre galbūt derėtų skirti daugiau laiko arabui, kitu kampu pažvelgti į A.Camus kūrinį? Iš tikrųjų abiejose šalyse mėginama A.Camus, tai yra mąstymą, žmogui pateikiamą filosofiją, įkalinti politinėje, netgi nacionalistinėje terpėje.
– Mėginama išnaudoti kūrinio universalumą...
– Ką darė A.Camus?Jis nei kvestionavo kolonizacijos faktą, nei atsisakė tai daryti. Jis kvestionavo žmogaus būties absurdiškumą. Pirmiausia tai. Jei norime skaityti A.Camus, ieškodami asmeninės prasmės, – savo pačių ar kolektyvinės egzistencijos prasmės,– galima tai ir daryti, bet jei norima apsiriboti, pavyzdžiui, „naujųjų prancūzų kilmės alžyriečių“ perspektyva, sumanymas neabejotinai bus pasmerktas pražūčiai. Neapykanta, pagieža, kolonizacijos padariniai, aišku, prisideda prie mūsų egzistencijos absurdiškumo, bet aš asmeniškai nekariavau...
– Pakalbėkime apie tai. Grįžkime prie jūsų istorijos. Gimėte 1970 metų birželio 17-tąją Mostaganemo mieste. Jums 47-eri ir jūs priklausote kartai, nepatyrusiai nei kolonizacijos, nei karo.
– Aš priklausau kartai, „išgyvenusiai“ sukurtą, išnaudotą, šizofrenišką karo atminimą. Pirmiausia buvo mokyklinė programa – mūsų vadovėliai šlovino dekolonizaciją. Kita vertus, egzistavo pogrindinė atmintis – tai, ką pasakoja tėvas, senelis, motina, močiutė, dažnai skiriasi nuo oficialios istorijos, skelbiamos iš pradžių mokykloje, o vėliau ir žiniasklaidoje.
Šie du vienas kitam kartais prieštaraujantys požiūriai kuria dvigubą atmintį. Atsiranda tam tikro sumišimo. Klastotė taip pat neišvengiama, nes Alžyro istorija prasideda ne 1954-aisiais, kaip ilgą laiką buvo mėginama įtikinti jaunesniąsias kartas.
Vienas didžiausių mano gyvenimo atradimų yra tai, kad mano šalies istorija – tarytum knyga, kuriai trūksta 100 pirmųjų puslapių. Juos man reikėjo atkurti pačiam. Alžyre nėra institucijų, kurios perduotų šios šalies atmintį ir istoriją, priešingai, tėra institucijos klastotojos, iš mūsų atėmusios kolektyvinę atmintį. Messali Elhadj, pavyzdžiui, buvo reabilituotas tik visai neseniai, ir tai ne visiškai, o Tautos partija – vis dar oficialiai uždrausta!
Tai įspūdinga ir tikrai fantastinė istorija. Galima būtų parašyti romaną „Alžyrietiška tėvažudystė“. Nors ir žinome, kaip gyveno Messali Elhadj, kaip jis mirė, reikia atkurti šį prisiminimą ir vėl atrasti Emirą Khaledą, El-Mokrani, Emirą Abdelkaderą, remiantis kitomis, ne Nacionalinio išsilaisvinimo fronto, versijomis. Štai ką sveika atmintis turėtų būti mums išsaugojusi.
– Ar šis istorijos klastojimas, melas ir neigimas nebuvo privaloma kruvinos dekolonizacijos dalis, galimybė ir būtinybė tautai gimti?
– Neišvengiamybė – ne. Savo straipsnyje svarsčiau, kas būtų nutikę, jei 1962 metais Alžyro valdžioje būtų buvęs Mandela, o ne BenBella. Tai yra asmenybių „masto“ ir ateities vizijos klausimas. Ar galima kurti valstybę išskyrimo, žudymo, neigimo pagrindu, būtent taip, kaip tai ir buvo daroma? Ar galbūt reikėjo kurti valstybę taikiai priimant Kitą?
– Grįžkime prie jūsų vaikystės. Jūs pirmiausia susidūrėte su priešiškumu klasikinei arabų kalbai mokykloje.
– Tas priešiškumas buvo juntamas jau kiek vėliau. Tu tampi sumanymo save neigti, paniekos savo paties kalbai, šaknims, savo paties istorijai, dalimi, bet šitai suvoki tik vėliau. Taip pat atsiranda ir savęs gėdijimasis, nes tavo gimtoji kalba nuvertinama. Mes gimstame manydami, kad mūsų nėra, šalyje, kuri nė nekalba savąja kalba. Tai – visų „ligų“, kuriomis vėliau susergama, sėkla.
– Ši „pirmoji nuodėmė“ daroma ir A.Camus romane, nes arabas yra ignoruojamas...
– Būtent. Šis neigimas buvo vis dar juntamas ir po kolonizacijos, kaip tik dėl šios priežasties viename savo straipsnyje rašiau: „Mūsų yra 36 milijonai tokių kaip Merso...“. Šis liguistas santykis su motina, seksualumu, draugyste, Dievu, religija, teisingumu...
Kalbant apie mane, kaip tik prancūzų kalba padėjo man apeiti šį siekį daryti man įtaką. Išmokau skaityti pats ir visai ne mokykloje. Prancūzų kalbos išmokau skaitydamas ja parašytas knygas. Pirmuosius romanus perskaičiau būdamas devynerių, dar prieš tai, kai prancūzų kalbos buvo imta visuotinai mokyti mokykloje. Taigi, atradau prancūzų kalbą per knygas, o knygas atradau atsitiktinai.
Pasauliui, kuriame gyvenau, sukūriau paralelinį pasaulį. Jei klasikinė arabų kalba man buvo kastracijos, neigimo, smurto ir savęs gėdijimosi simbolis, tai prancūzų kalbos erdvė atrodė atvira ir laisva. Tai ji man suteikė galimybę skaityti, pavyzdžiui, erotinius romanus. Prancūzų kalba leido atrasti seksualumą, maištą, keliones, epopėją, vaizduotę...
– Tai taip pat ir Kito, buvusio kolonizatoriaus, kalba... Tad ir santykis su jayra ne toks glaudus, ir galima iš jos pasiimti, ką norime… Paradoksalu!
– Ką pasiimti? Tai klausimas. Prancūzų kalba man buvo terpė, kurioje buvau laisvas. Terpė, kurioje plėtojosi mano vaizduotė. Terpė, leidžianti judėti pirmyn.
Be to, tai buvo kaip atsakas triumfui ir vienybei. Mes buvome pati šlovingiausia tauta, vadovavusi didžiausiam dekolonizacijos karui. Kaip atsako aš norėjau, kad atsipeikėtume. Norėjau sudėlioti daiktus į jų vietas. Norėjau sunaikinti, suardyti tą mitų rinkinį, kurio mokoma mokykloje ir kuris visur po truputį pasklidęs.
Iš prancūzų kalbos vertė Laura Jonaitytė
Interviu skelbtas Hafido Adnani tinklaraštyje http://adnani.over-blog.com
