O džiaugtis tikrai yra kuo: jos Joke van Leeuwen knygos „Kai mano tėtis tapo krūmu“ vertimas iš nyderlandų kalbos IBBY Lietuvos skyriaus buvo įvertintas kaip reikšmingiausias metų vertimas vaikams.
– Papasakokite, kaip jus sudomino nyderlandų kalba. Kas paskatino pasirinkti vertėjos kelią?
– Vilniaus universitete esu baigusi lietuvių filologijos ir užsienio kalbos (nyderlandų) studijas. Visada norėjau dirbti gimtosios kalbos kultūros lauke, o užsienio kalbos mokėjimas atrodė privalumas, tad baigusi gimnaziją pasirinkau šią dvigubą specialybę. Tiesa, rinkausi iš danų ir nyderlandų kalbų, tad būtent ši kalba ir kultūra mano gyvenime atsirado gana atsitiktinai, tačiau niekada dėl pasirinkimo nesigailėjau. Versdama galiu pritaikyti dvigubą filologinį išsilavinimą.
– Kaip manote, kas svarbiausia norint tikrai gerai išversti knygą?
– Svarbu labai gerai mokėti kalbą, iš kurios verti, ir puikiai – gimtąją.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti verčiant į lietuvių kalbą?
– Iššūkiai kiekvieną kartą vis kitokie, jie priklauso nuo verčiamo kūrinio. Verčiant romaną reikia sukti galvą dėl olandiškų ar belgiškų realijų perkėlimo į mūsų kontekstą, dirbant su poezija – svarstyti, kaip perteikti ir formą, ir turinį, nieko neprarandant. Mūsų kalba yra archajiška, su įspūdinga kaitybos sistema, didele veiksmažodinių formų įvairove. Ypač tai justi verčiant eilėraščius – nyderlandų kalba galūnių neturi, ir išlaikyti rimą, ritmą kartais darosi sudėtinga.
– Joke van Leeuwen knygos „Kai mano tėtis tapo krūmu“ vertimas įvertintas kaip reikšmingiausias metų vertimas vaikams, už jį pelnėte Eugenijos Stravinskienės premiją. Ką šis įvertinimas jums reiškia?
– Malonu atsirasti šalia Eugenijos Stravinskienės, mūsų vienos pirmųjų rimtų vertėjų iš švedų kalbos, gūdžiu sovietmečiu savarankiškai šią kalbą išmokusios, išvertusios ir mano vaikystės knygas: Astridos Lindgren „Pepę Ilgakojinę“, „Ronją, plėšiko dukterį“ ir daugybę kitų. Esu skaičiusi jos prisiminimus apie darbą „Vagos“ leidykloje, kurioje darbas sovietmečiu buvo ir sudėtingas, ir apdovanojantis, ugdantis. Kiek pastangų ji dėjo, kad lietuvių skaitytojams išleistų geros literatūros, o ne vien privalomo šlamšto!
Tai štai tuose Eugenijos Stravinskienės prisiminimuose radau sakinį: „Nemanau, jog paliksiu ženklų pėdsaką, bet ką gi, ir aš keverzojau savo plotelį“ („Metai“, 2007, Nr. 5). Man regis, šis jos atodūsis gerai pristato vertėjo darbą. Jis yra nematomas, neregimas tarpininkas: esminis tam, kad kitos kultūros knyga skaitytojus pasiektų, bet privalantis likti nematomas (jei jau tarpininkavimas juntamas – varge, kažkas su vertimu negerai). Tokia – nematoma, bet būtina – jaučiuosi ir aš, tad malonu, kad kažkas pastebėjo mano vertimą.
– Kokį įspūdį jums paliko knyga „Kai mano tėtis tapo krūmu“?
– Man ji labai patiko! Žinot, tikrai gera vaikams skirta knyga visada turi dvi perspektyvas: viena perteikia, kaip viską mato vaikas, antroji kuriama tarp eilučių – skaitydamas šią knygą suaugusysis regi ir vaiko suvokimą, ir situaciją, kurioje jis yra. Knygoje „Kai mano tėtis tapo krūmu“ pasakojama apie karą – mergaitė Toda yra priversta bėgti į kitą šalį ir ten susirasti mamą. Pakeliui ji patiria daug nuotykių, ir jos vaikiškas žvilgsnis parodo mums dažnai juokingą, kartais iki absurdo keistą pasaulį, prie kurio mes, suaugėliai, kartais jau taip įpratę, kad nebepastebime jo ypatingumo. Ir tuo pačiu metu Todos istorija perteikia tai, kas žmogaus gyvenime yra patys svarbiausi dalykai: artimųjų meilė ir viltis, kad viskas bus gerai.
– Knyga yra pelniusi reikšmingų apdovanojimų. Kaip manote, kas lėmė jos sėkmę?
– Joke van Leeuwen kūryba pasižymi šviesiu rimtumu. Skausmingų, dramatiškų dalykų ji nenusaldina, perteikia visą jų sudėtingumą taip, kaip vaikas juos mato. Pakanka vienos pastraipos jos stiliaus savitumui pajusti. Štai kaip Todos tėtis, konditeris, kepantis gal dvidešimt rūšių pyragėlių, paaiškina dukrai apie karą: „Vieną vakarą tėtis pasisodino mane ant kelių ir pasakė, kad žmonės beveik nebeperka pyragėlių. Mūsų šalies reikalai pašlijo.
Pietuose vyksta kovos tarp tų ir anų. Pas mus dar ramu, bet jei jie nesiliaus, peštynės gali persikelti ir čia. Tėtis pasakė, kad pas mus kurį laiką pagyvens senelė. Jis pats turi iškeliauti, kad apgintų tuos nuo anų, nors pats ir tarp anų turėjo bičiulių. Bet taip reikia, paaiškino tėtis, nors pats mieliau keptų pyragėlius.“ Kitas dalykas – rašytoja pati iliustruoja savo knygas vaikams, ir tekstas su iliustracijomis sudaro gražią dermę.
– Ar versti knygą „Kai mano tėtis tapo krūmu“ buvo sudėtinga? Gal prisimenate ką nors įdomaus būtent iš šios knygos vertimo proceso?
– Visi vertėjai patvirtins – dirbti prie kokybiško teksto yra vienas malonumas. Taip buvo ir su šia knyga, Joke van Leeuwen kalboje nėra nė vieno nereikalingo žodžio, viskas apgalvota, tikslu, sklandu. Teko gerai pasukti galvą, kaip perteikti šalies, į kurią Toda keliauja, kalbą. Pagrindinė istorijos veikėja atkeliauja į kaimyninę šalį, kurioje kalbama gimininga, bet nesuprantama kalba.
Originale autorė yra sukūrusi neegzistuojančią kalbą, kuri skamba beveik kaip nyderlandų, bet yra iki galo nesuprantama, ir iš to kyla nemažai smagių nesusipratimų. Iš pradžių laužiau galvą (ir liežuvį) kurdama neegzistuojančią lietuvių kalbą, o paskui dingtelėjo: juk lietuviams tokia kalba yra latvių. Dar kiek, ir atrodo, viskas taps aišku, nors niekada iki galo ir nesupranti... Tad šios kalbos pagrindu, ją kiek „pagražinusi“, sukūriau Todos kaimynų kalbos atitikmenį.
– Lietuvoje ką tik pasirodė dar viena jūsų versta Joke van Leeuwen knyga vaikams. Kaip knygą „Aš esu čia“ vertinate jūs?
– „Aš esu čia“ niekuo nenusileidžia „Kai mano tėtis tapo krūmu“. Ir istorija kai kuo panaši: Jonė gyvena su tėčiu, jos mama mirusi, tad trečiadienių popietes ji visada leidžia tėčio darbe (mat Nyderlanduose trečiadienio popietė mokiniams visada laisva). Vieną dieną ji atranda dangoraižio, kuriame tėtis dirba, stogą. Ir kartą ant to stogo užminga... Tuo tarpu kyla potvynis, visi to namo darbuotojai evakuojami, ir Jonė lieka viena vienutėlė! Kaip ji tvarkosi, kaip diena iš dienos laukia savo gelbėtojų – visa tai sužinosite perskaitę šią knygelę.
Džiaugiuosi galėdama lietuvių skaitytojui pristatyti rašytojos kūrybą, su kuria išaugo net kelios olandų ir belgų vaikų kartos. Joke van Leeuwen kūryba šakota, ji rašo ir suaugusiesiems, ir romanus, ir poeziją. Mano galva, rašytoja neblogai pristato Nyderlandų vaikų literatūrą, kuri nevengia sudėtingų temų ir gyvai reaguoja į dabarties iššūkius.
