Jos atliktas Cécile Alix knygos „Ne žvėris“ (leidykla „Debesų ganyklos“) vertimas iš prancūzų kalbos IBBY Lietuvos skyriaus buvo įvertintas kaip reikšmingiausias metų vertimas paaugliams. Vertėja Adomo Druktenio premiją pelnė už itin aktualaus, brutalaus ir skaudaus, semantiškai turtingo teksto apie esminių žmogiškųjų vertybių išbandymą kūrybišką ir jautrų vertimą.
– Papasakokite, kaip jus sudomino prancūzų kalba. Kas paskatino pasirinkti vertėjos kelią?
– Prancūzų kalba buvo mano pirmoji užsienio kalba mokykloje. Man labai pasisekė, nes dešimtoje klasėje įsiprašiau į pogrupį pas tuo metu labai modernius metodus taikiusią mokytoją. O septyniolikos metų išvažiavau visai vasarai dirbti į Prancūziją. Vėliau – universitetas, užsieniečiai draugai, besiveriantys prancūzų kalbos lobiai... Sako, kiek kalbų kalbi, tiek tavyje pasaulių. Tikrai patyriau tai savo kailiu. Labai daug prasmės matau praverdama ir kitiems šio turtingo pasaulio duris. Ir versdama knygas, ir mokydama prancūzų kalbos.
– Kaip manote, kas svarbiausia norint gerai išversti knygą?
– Žinoma, svarbu gerai mokėti abi kalbas, išmanyti šalies kultūrą, realijas, suprasti knygos laikmetį ir kontekstą. Reikia smalsumo, darbštumo, kruopštumo. Bet ne mažiau svarbu, kad knyga išties patiktų, kad norėtųsi, jog ir nemokantį užsienio kalbos skaitytoją pasiektų ir paliestų pasakojama istorija. Man taip pat svarbu knygos ritmas, jos melodija. Tikiu, kad, norint išties gerai išversti knygą, svarbu tą muziką girdėti.
Be galo svarbu gera redaktorė. Kartais nutinka, kad, daug laiko leisdama su knyga ir jos kalba, neišlaikau reikiamo atstumo, o tada ir išlenda kokia nelabai natūrali konstrukcija, keista ar neaiški prasmė. Geros redaktorės aštri akis visada tai pastebės. Daug puikių redaktorių esu turėjusi.
Nelengva versti žodžių žaismą.
– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti verčiant knygas į lietuvių kalbą?
– Be abejo, daug iššūkių kelia įvairios kultūrinės realijos, kai prancūzų kalboje paminėjus asmenybę, tradiciją, pavartojus žodžių junginį prancūzakalbis per akimirką atpažins, sureaguos, prisimins, supras, patirs vienokią ar kitokią emociją. Ir skaitydama, ir versdama grožinius kūrinius labai nemėgstu vertėjo pastabų ir paaiškinimų. Tokiais atvejais jaučiuosi išduodanti autorių, atimanti iš skaitytojo spontaniškumo, lengvumo malonumą, atpažinimo džiaugsmą. Visada ieškau kitų išeičių. Žinoma, ne visada randu.
Nelengva versti žodžių žaismą. Taip pat kartais vargstu su šnekamąja kalba, slengu, žargonu. Sunku parinkti keiksmažodžius, kad ir lietuvių kalboje jie nuskambėtų organiškai.
– Cécile Alix knygos „Ne žvėris“ vertimas įvertintas kaip reikšmingiausias 2025 metų vertimas paaugliams, už jį pelnėte Adomo Druktenio premiją. Ką šis įvertinimas reiškia jums?
– Man svarbu, kad vaiko pabėgėlio istorija buvo įvertinta bei pasiekė ir komisijos narių širdis. Tikiu, kad taip įvertinta ji taps matomesnė, ją perskaitys daugiau skaitytojų. Šiandien visuomenėje girdžiu daug neapykantos, žmonių skirstymo į „mus“ ir „juos“. Todėl man atrodo svarbu, kad žmones pasiektų, sujaudintų kuo daugiau tokių istorijų.
Esu įvertinta Adomo Druktenio, vertėjo iš vokiečių kalbos, išvertusio Brolius Grimus, Cveigą, Remarką, premija. Man tai labai simboliška, nes mane gyvenime labiausiai įkvepia paprasti, bet tikros kokybės siekiantys, iš pašaukimo dirbantys, kuriantys žmonės: mano prancūzų kalbos mokytoja Marija Bagdanavičienė, pirmoji redaktorė Diana Bučiūtė, vertėjai Pranas Bieliauskas, Dominykas Urba.
– Kokį įspūdį jums pačiai paliko knyga „Ne žvėris“? Kokiam skaitytojui ją rekomenduotumėte?
– Knyga įvertinta kaip reikšmingiausias metų vertimas paaugliams. Norisi, kad ją perskaitytų kuo daugiau jaunų skaitytojų. Tačiau ją rekomenduočiau ir suaugusiesiems. Kiekvienam. Tai tiesiog paveiki, įtraukianti, jautri knyga.
– Ar versti šią knygą buvo sudėtinga? Gal prisimenate ką nors įdomaus būtent iš knygos „Ne žvėris“ vertimo proceso?
– Sudėtinga nebuvo. Knygos kalba nors ir turtinga, tačiau gana paprasta, sklandi. Kadangi labai mėgstu mokytis kalbų, buvo smagu aptikti anglų ir ypač italų kalbos intarpų. Su arabų kalba buvo sudėtingiau – nedrąsu, kad vertimo vertimas gali prasilenkti su prasme. Džiaugiuosi, kad leidykla „Debesų ganyklos“ į pagalbą pasitelkė konsultantą.
Taip pat bandžiau ieškoti, iš kokios gi šalies Miranas keliauja, tikėjausi nusibrėžti jo kelionės maršrutą žemėlapyje. Bet, pasirodo, autorė sąmoningai pasirinko nenurodyti šalies. Taip Mirano istorija tampa universali, dar labiau priartėja prie skaitytojo.
– Knygos autorė neslepia, kad rašyti tam tikras scenas buvo emociškai sunku, ji verkė rašydama apie senolio paskendimą ir sceną, kurioje Miranas, vienas keliaudamas per Prancūziją, praranda viltį ir pats ima trokšti mirties. Ar pati jautėte stiprų emocinį poveikį? Ar sunku išlaikyti autoriaus balsą tokiose jautriose scenose?
– Man atrodo, kad emocinis įsitraukimas ar net susitapatinimas kaip tik padeda rasti tikslesnius žodžius, tikresnį skambesį. Nevengiu versdama ir paverkti, ir pasijuokti. Gerai, kad niekas nemato...
– Ši knyga taip pat yra pelniusi svarbių apdovanojimų. Kaip manote, kas lėmė jos sėkmę?
– Priežasčių daug. Nes knyga parašyta paprasta, bet gražia ir turtinga kalba. Nes pasakojama jautri istorija apie pastangas visų pirma išgyventi, bet kartu ir išlikti žmogumi pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis, apie vidinę jauno žmogaus stiprybę. Nes knygoje paliečiamos universalios, visoms kartoms svarbios temos. Nes joje labai kinematografiškai vaizduojami peizažai – jautiesi, lyg išties keliautum kartu su Miranu. Nes labai paveikūs knygos personažai. Ir daug kitų dalykų.
