– Kaip manai, kokių knygų vertimų į lietuvių kalbą šiuo metu trūksta labiausiai?
Keista, bet lietuvių kalba labai sunku surasti amerikiečių postmoderno klasikos – tai yra jau įsitvirtinusių, žinomų autorių. Teturime vieną Johno Barho knygą „Kelio pabaiga“, taip pat Doris Lessing romaną „Auksiniai užrašai“. Lietuviškai kol kas dar nepasirodė žinomo ir Vakaruose kultinio autoriaus Davido Fosterio Wallace'o kūriniai.
Mane džiugina, kai žmonės užeina į mūsų knygyną ir nusiperka dar neišverstų, bet jau lietuviškai skaitytų autorių knygų. Pavyzdžiui, Juliano Barneso ar Johno Wiliiamso romanų. Norėtųsi, kad skaitytojai atkreiptų dėmesį ir į kanadietės Margaret Atwood lietuviškai dar neišverstas knygas, Pietų gotikos meistro Cormac'o McCarthy kūrinius.
– Ar galėtum įvardinti knygas, kurias jūsų knygyne skaitytojai pastebi ir perka dažniausiai?
– Pačias įvairiausias. Bet yra tokie autoriai, kurių visuomet turime daugiau, nes žinome, kad jų knygos lentynose neužsigulės. Tarkime, George‘o Orwello „1984“ arba „Animal Farm“. Taip pat Italo Calvino knygos „Invisible Cities“, „The Complete Cosmicomics“ arba „Our Ancestors“. Stebina ir džiugina amerikiečių muzikantės ir poetės Patti Smith memuarų „Just Kids“ populiarumas. Iš klasikos, ko gero, populiariausias Charlotte Bronte romanas „Jane Eyre“. Jaunų skaitytojų mėgstamos ir perkamos šiuolaikinių autorių knygos: Jonathano Safrano Foerio „Everything is Illuminated“, Zadie Smith romanas „White Teeth“, Davido Fosterio Wallace'o didžiulės apimties romanas „Infinite Jest“ bei Thomo Pynchono kūrinys „Gravity's Rainbow“.
Stebina ir džiugina amerikiečių muzikantės ir poetės Patti Smith memuarų „Just Kids“ populiarumas. Iš klasikos, ko gero, populiariausias Charlotte Bronte romanas „Jane Eyre“.
Kodėl pasirenkami būtent tokie autoriai, galima tik spėlioti. Galbūt plačiau literatūra nesidomintiems tokios pavardės kaip Orwellas ar Bukowskis yra įstrigę kaip kokybiškų tekstų raktažodžiai? Nuo jų galima atsispirti ir į tolimesnes geros literatūros paieškas. Naujausius, tarptautinius apdovanojimus gavusius autorius žmonės skaito galbūt iš smalsumo ir noro suvokti dabarties pasaulį ir susipažinti su daugiau vertingų, lietuviškai dar neverstų knygų. Nugirsta rekomendacija, perskaityta recenzija ar apdovanojimai – nugula į skaitytojų pasirinkimų klodą, o mums lieka tik pasirūpinti, kad lentynos visuomet būtų pilnos geidžiamiausių autorių.
– O kokios šiuolaikinių autorių knygos, tapusios pasauliniais bestseleriais, dar nesulaukė didelio lietuvių skaitytojų dėmesio?
– Kol kas mūsų knygyno skaitytojų dar beveik nepastebėti keturi italės Elenos Ferrante Neapolio ciklo romanai (ką tik lietuviškai pasirodė pirmoji knyga „Nuostabioji draugė“) bei norvego Karlo Ove Knausgaardo (prieš keliolika metų į lietuvių kalbą išverstas jo pirmasis romanas „Anapus pasaulio“) šešių dalių autobiografiniai romanai „My Struggle“. Šie autoriai pasaulyje sulaukė milžiniško pasisekimo, dominavo perkamiausių knygų sąrašuose ir laimėjo įvairius prestižinius apdovanojimus. Kritikai juos apibūdina kaip naujoviško, aktualaus ir labai įtraukiančio stiliaus rašytojus. Tačiau knygyne jie nepopuliarūs. Nelabai perkama ir istorinės fikcijos meistrė Hilary Mantel, amerikiečių postmodernistas E.L.Doctorow, vengras Imre Kerteszas ar vokietis Thomas Bernhardas.
Turiu įtarimų, kad kartais vieni autoriai labiau perkami už kitus dėl to, kad kartais traukia ir paslaptinga, ekscentriška bei legendomis apaugusi asmenybė. Kaip antai, Calvino, Borgesas, Lispector ar Pessoa. Taip pat ir autorių vertimas lietuviškai įsminga į kolektyvinę literatūros atmintį ir tokie autoriai iškart tampa artimesni. Mažiau Lietuvoje žinomus vardus mūsų knygyne dažniau nusiperka užsienio turistai arba studentai.
– Kokias naujausias knygas anglų kalba šiuo metu skaitai pats?
– Sužavėjo neseniai skaitytas vengro Laszlo Krasznahorkai romanas „Satantango“ (ši knyga 2015-ais laimėjo tarptautinę Man Booker premiją). Tas romanas – tai kažkas tarp Orwello „Gyvulių ūkio“ ir Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“. Jei trumpai: velniški, paslaptingi veikėjai, absurdiškos situacijos, kasdieniškas blogis ir gėris bei daug vengriško pavasario purvo. Autorius talentingai moka žaisti skirtingomis pasakojimo perspektyvomis – kiekviename skyriuje apie tą patį absurdišką pasaulį pasakoja vis kitas veikėjas. Labiausiai įstrigo jautrus mergaitės, sergančios autizmu, pasakojimas.
Kitas autorius, kurį pamėgau – George'as Saundersas (PEN/Malamud prizo laimėtojas). Jo apsakymų rinkinys „Tenth of December“ (2014-ais laimėjo Folio apdovanojimą) įsiminė įdomiais, netikėtais naratyvais ir nuoširdumu. Taip pat planuoju skaityti romanus: Maxo Porterio „Grief Is the Thing with Feathers“, Marko Haddono „The Pier Falls“, Andre Alexis „Fifteen Dogs“ ir naujausią Zadie Smith knygą „Swing Time“.
– Knygų lentynose daug – kokiais kriterijais vadovautis patartum norintiems įgyti gerą knygą?
– Galbūt nuojauta. Taip pat tekstų apie geras knygas galima rasti įvairiose literatūriniuose portaluose, yra apžvalgų, straipsnių, premijų laureatų sąrašų. Siūlyčiau kliautis ir kitų rašytojų, kurių kompetencija galima pasitikėti, rekomendacijomis.
– Buvai užsiminęs, kad mėgsti apsilankyti užsienio knygynuose. Ar pastebėjai esminių skirtumų tarp jų ir lietuviškų knygynų?
– Angliškuose knygynuose visuomet bus bent trys kanoninių autorių knygos. O mūsų knygynuose sunku įsigyti net mokyklinėje programoje esančių autorių knygų, nes jų tiražai paprastai būna pasibaigę ir knygas tenka žvejoti bibliotekose. Lietuviškuose knygynuose viskas būna tematiškai padalinta į keliones, istoriją, menus ir t.t. Tą galima pamatyti ir angliškuose knygynuose, tačiau ten dar visuomet bus ir „Non-fiction“ lentynos, kurioje bus kultūrologiniai, sociologiniai, psichologiniai ar meniniai tekstai, perteikti eseistine forma. Mes tokią lentyną savo knygyne taip pat turime (tik ji kol kas dar nedidelė).
Ir dar vienas mažytis skirtumas – kad ir kokia leidykla leistų knygą anglų kalba, jos pavadinimas ant nugarėlės visada bus parašytas ta pačia kryptimi – iš viršaus į apačią, o lietuviškai, net toje pačioje leidykloje išleistos knygos, skiriasi savo pavadinimo užrašymo kryptimis.
– Jūsų knygyne nemažai grafinių novelių – kokios knygos dažniausiai atsiduria knygyno lentynose ir kodėl būtent tos?
– Kadangi dar nėra susikūrusios aiškios komiksų žanro įvertinimo struktūros (nėra daug komiksams skirtų tarptautinių apdovanojimų, atskirų perkamiausiųjų sąrašų), komiksų repertuarą knygyne formuoju pagal nuojautą. Grafinių romanų nėra daug ir jie nėra tokie populiarūs kaip įprasti romanai. Yra pagrindiniai autoriai, kurių komiksai versti lietuviškai – tai Artas Spiegelmannas ir Marjane Satrapi. Į lietuvių kalbą dar neišverstas, taip pat populiarus autorius Guy Delisle. Greta meninių, nepriklausomų grafinių kūrinių turime ir tradicinių komiksų su Betmenu, Vendetta ir kitais žinomais herojais. Sulaukėme dėmesio iš skaitytojų, kai atsisiuntėme Alano Moore'o ir Franko Millerio darbų.
– Kokie komiksai tarp skaitytojų populiariausi?
ž Populiariausi tai tie jau mano išvardinti, žinomiausių autorių darbai – pvz. Guy Delisle knygos apie patirtis keistesnėse svečiose šalyse: „Shenzhen“ (apie Kiniją), „Pyongyang“ (apie Šiaurės Korėją), „Jerusaleum“ (apie Jeruzalę). Taip pat populiarus klasika tapęs Arto Spiegelmanno darbas „Maus“, aprašantis Holokausto siaubus. Mūsų skaitytojus domina ir tokie neįprasto formato, siurrealistine maniera nupiešti kūriniai kaip Chriso Ware‘o knyga „The Adventures of Jimmy Corrigan“. Arba Marc-Antoine Mathieau grafinis romanas „3“ (detektyvas, trunkantis 3 sekundes, kurias skaitytojas turi išsiaiškinti pats).
„Paviljono“ knygų savaitgalis vyks gruodžio 10 –11 dienomis Vilniuje, Pylimo g. 21B įsikūrusiame bare „Paviljonas“. Bus ne tik daugybė nemokamų renginių, bet ir naujausių knygų lietuvių ir anglų kalbomis.
