Kaip rašoma knygos anotacijoje, naujojo P.Tilvikaitės romano herojai ieško savęs ir meilės, susiduria su siaubingu žiaurumu tų, kurie turėtų būti patys artimiausi. Autorė klausia: ką daryti su monstrais? Svarbiausia – ką daryti su talentingais monstrais? Ypač jei jaučiame, kad patys tokie tampame?
Šiame interviu kūrėja kalba apie savo politines pažiūras, menininkus, kuriuos laikome stabais, bei kai ką pikantiškiau.
– Patricija, kodėl rašai?
– Neišeina kitaip. Skaitytoja būti daug lengviau, ramiau ir maloniau. Štai „Svetimkūniai“ atėjo iš traumos, noro vidinį jausmą išdėti ant popieriaus. Jie man kainavo labai daug. Pradžioje net negalvojau, kad tai bus knyga, kol rankraščio nepaskaitė kiti rašytojai. Tačiau „Nepriklausomybę“ jau rašiau tikslingai – ji nėra autofikcija.
– „Nepriklausomybėje“ gausu tavęs, tavo požiūrio į politiką bei žmogaus teises.
– Taip, tačiau „Svetimkūniai“ man buvo atvira asmeninė žaizda, o „Nepriklausomybė“ yra mano ilgamečio domėjimosi tam tikromis temomis tęstinumas. Abiejuose romanuose man buvo įdomu apversti stereotipus: pirmajame – griauti tipinį meilės romano naratyvą ir pasiūlyti skaitytojui realistiškesnę patirtį, antrajame tą patį dariau su personažais, ypač Adomu. Jis neatitinka tradicinio vyro apibrėžimo, nes tai jis emociškai palaiko dukterį, jis rūpinasi buitimi ir kasdienybės smulkmenomis. Realybėje tikriausiai kur kas dažniau ne mamos, kaip mano romane, o tėvai nežino vaikų lankomų būrelių adresų ar artimiausių draugų vardų, tad kai kam mano kuriamas siužetas gali skambėti neįtikėtinai. Ir ne tik dėl to, koks tėvas yra Adomas, o kokia nutolusi yra jo žmona Ilzė. Visgi, jeigu tokią realybę kvestionuojame kaip neegzistuojančią ar neįmanomą, gal esame dviveidžiai?
– Adomas išties įdomus personažas – jis dirba restorane, augina dukterį, rūpinasi savo žmona Ilze ir tėvu, kuris apibūdinamas kaip monstras. Kur taviškės monstriškumo ribos?
– Daug galvojau apie tai, kas mane pačią labiausiai skaudina tame monstriškume, kuris nėra akivaizdus, juodu ant balto užrašytas. Savo mėgstamą meną priimu labai asmeniškai ir kartais atrodo, kad su juo lygiagrečiai turi stoti kuriančios asmenybės gerumas, moralumas, žmogiškumas, betgi nebūtinai. Tą reflektuoja ir Adomas, kalbėdamas apie Romaną Polańskį ar Woody Alleną. Jis kvestionuoja, ar menas, kurį sukūrė amoralus žmogus, gali būti priimtinas. Jis kvestionuoja ir taip dažnai, ypač dabar, girdimą „atskirkime meną nuo politikos“. Ar bandymą atskirti meną nuo menininko veiksmų.
Apie tai susimąsčiau dar stipriau po „Rammstein“ koncerto Vilniuje. Tai buvo grupė, kurios muziką myliu jau daugiau nei dvidešimt metų, tačiau išgirdusi apie galimą merginos išprievartavimą, negalėjau to ignoruoti, numoti ranka, nes esą teismo neįrodyta. Kaip kriminologė žinau, kaip sunku įrodyti seksualinę prievartą ir kaip retai nukentėjusieji sulaukia ne smerkimo, o teisingumo. Supratau, kad jų muzikos klausytis apie tai negalvodama nebegaliu. Ogi gausu menininkų, kurių kaltės nėra pilkojoje zonoje, kurių agresija, politinės pažiūros ar nusikaltimai juodu ant balto įrodyti.
Ši moralinė dilema, tikiu, ne man vienai dažna. Todėl atsakomybės ir meno tema „Nepriklausomybėje“ atsiranda ne tik asmeniniu, bet ir valstybiniu lygmeniu. Rašydama vis galvojau, kad aplink nemažai žymių, reikšmingų, įtakingų menininkų, kurie dar visai neseniai būdavo su pasididžiavimu pristatomi kaip kuriantys Rusijoje. Tik dabar tai pradėjo darytis nepriimtina, nors Rusija agresore tapo tikrai ne 2022-aisiais. Kai kuriuos „Nepriklausomybės“ veikėjus rašiau remdamasi tuo, ką kalbėjo, toli gražu ne tik apie politiką, ir mūsų menininkai žiniasklaidoje, dokumentiniuose filmuose, knygose ar socialiniuose tinkluose.
– Nebijai?
– Kai kur būtų galima gintis, kad tam tikri dalykai sakyti ar galvoti seniai. Tačiau nemanau, kad žmonės fundamentaliai keičiasi.
Vis dažniau ir dažniau girdžiu, kad „apie nieką nebegalima kalbėti, rašyti, juokauti“. Tokie pasisakymai man tiesiog kelia nepasitikėjimą, nes kalbėti, juokauti ir kurti šiuolaikinėje Lietuvoje galima apie viską – Holokaustą, karą Ukrainoje ar bet kur kitur, lytiškumą. Tik už savo žodžius svarbu jausti atsakomybę ir juokauti prasmingai, ne tik norint šokiruoti. Per dažnai seksizmas, homofobija ar rasizmas pridengiamas juokelio ar meno etikete, nors iš tiesų taip išreiškiamos daliai visuomenės nebepriimtinos pažiūros ir nieko daugiau.
– Kaip reaguotų „Nepriklausomybės“ personažai perskaitę apie save romaną?
– Manau, Kasparas nepabaigtų šios knygos, Adomas pabaigtų, bet emociškai palūžtų, Ilzė neturėtų jai laiko, o Albertas pasidėtų viršeliu į priekį ir visiems girtųsi. Tai būtų jo talento įprasminimas (juokiasi). Bet man įdomu, kaip reaguoja skaitytojai, kurie save ar savo aplinką atpažįsta „Nepriklausomybėje“. Tai yra knyga, kuri skaitytojams yra nelabai patogi, bent jau iš to, ką jau teko girdėti.
– Įdomus Ilzės personažas, tačiau jis atrodo vienplanis. Ar taip ir planavai?
– Vargu ar apie šalutinį personažą vyrą, vaikuose neįsiprasminantį karjeristą, daug pasiekusį, talentingą ir skaudžiai išgyvenantį tai, kad neatitinka visuomenės ir šeimos jam keliamų lūkesčių, bet vis tiek drįstantį gyventi pagal savo jausmus ir įsitikinimus, pasakytume, kad jis vienplanis.
– Kas papiktino skaitytojus?
– Žmonėms nejauku galvoti apie tai, kad jų gyvenimas gali pasikeisti tada, kai jie jau jaučiasi jį valdantys. Pas mus priimtina, kad dėl daug ko gali persigalvoti maždaug iki 25-erių (šypsosi), o kai tau jau 40 ir turi vaikų, o gal net anūkų... Aišku, paliečiamos politikos, priklausomybių, emocinio ir fizinio smurto ar LGBTQ+ temos daugeliui vis dar, geresniu atveju, nejaukios, blogesniu – piktinančios.
– Seksualinės orientacijos klausimai tavo romane pateikiami ypač natūraliai. Be patoso ir be didžiulės gėdos jausmo, kaip, tarkime, Jameso Baldwino „Džovanio kambaryje“.
– Bet mes negalime lyginti, nes „Džovanio kambarys“ yra klasika, parašyta visai kitu laikotarpiu, kada už homoseksualumą žmogus galėjo būti nužudytas. Deja, kai kuriose pasaulio valstybėse tai vis dar gali įvykti. Jeigu ne mirti, tai žmogus šiandien gali prarasti draugus, reputaciją bei darbą. Todėl daug žmonių vis dar slepiasi, o Kasparas skaito „Džovanio kambarį“, nors ir deklaruoja, kad yra labai laisvas. Teatras – jo kambarys.
– Ką tu manai apie LGBTQ+ literatūrą Lietuvoje? Ar mums jos pakanka?
– Manau, labai trūksta, bet ne tik dėl to, kad rašytojai šios temos nesirenka kaip pagrindinės. Mano draugė rašytoja Ignė Alė sukūrė dviejų moterų meilės istoriją. Tačiau dėl to ji sulaukė ne tik komplimentų dėl jausmingo ir gražaus kūrinio, bet ir labai daug pasipiktinimo, net sugadintų knygos egzempliorių bibliotekose. Žinoma, yra tokių, kurie meilės romanuose palietė LGBTQ+ temą, tačiau Ignės knygoje tai buvo esminis akcentas. Ir kai mačiau reakcijas, kurias LGBTQ+ tema vis dar kelia skaitytojams 2024-aisiais, negalėjau negalvoti, kad nekaltinu autorių, kurie to bijo.
Džiaugiuosi, kad „Nepriklausomybei“ palaiminimą davė sociologas Artūras Tereškinas, kurio „Nesibaigianti vasara“ yra turbūt esminis grynai LGBTQ+ lietuviškas romanas. Visgi, jame yra daug slėpimosi, pavyzdžiui, už seksualinių patirčių, bene virstančių statistika. Man jį norisi netgi lyginti su Vytautu Pliura, kuris rašyti pradėjo prieš 40 metų ir kurio „Švelnumas pragare“ taip pat kupinas slėpimosi, baimės ir noro katalogizuoti patirtis, kurios daugelio akyse nepriimtinos. Baldwino knyga pasirodė prieš 70 metų, bet ir dabar vis dar slepiamės tame pačiame „Džovanio kambaryje“. Kuriame sėdėdami lietuvių autorių LGBTQ+ istorijas galime suskaičiuoti ant rankų pirštų.
– Iš ko mokeisi rašyti sekso scenas? Juk tam reikia mokėti daug dalykų, kad jos netaptų farsu.
– Ar tau taip pasirodė?
– Ne, jos kaip tik pasirodė subtilios.
– A.Tereškinas klausė, kodėl romane tiek mažai sekso, bet jis seksualumo tyrinėtojas. O man nei skaityti, nei rašyti sekso scenas nėra labai įdomu. Dar kai rašiau „Svetimkūnius“ ir manęs paprašė patrumpinti romaną, šios scenos krito pačios pirmos. Man rašant ir skaitant įdomiausia yra viskas, kas veda iki sekso, ir viskas, kas eina po jo.
– Įdomu, kad veiksmas vyksta Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT). Ką tau reiškia ši vieta?
– Kad veiksmas vyks Kaune, žinojau iš anksto, tačiau kokioje įstaigoje teko pasukti galvą. Vienareikšmiškai galvojau apie teatrą, tad liko du variantai – sukurti visiškai neegzistuojantį ar pasiimti NKDT kaip vieną įtakingiausių laikinosios sostinės institucijų. Tai yra visiškai monumentalus simbolis, kuris savyje labai daug kultūriškai ir emociškai talpina ir žmonės jį sieja su tam tikrais savo pačių patyrimais, su istoriniais įvykiais ir pokyčiais. Man, aišku, buvo nesmagu įdėti ten monstrą, kuris neegzistuoja. Nenoriu, kad žmonės pagalvotų, jog jis yra konkretus NKDT dirbusio žmogaus atvaizdas, tiesiog neabejojau, kad joks sukurtas teatras nebus toks įdomus, kaip realiai egzistuojantis.
– Sprendžiant iš „Svetimkūnių“ Kaune patyrei labai daug traumos. Ar tai yra miestas, į kurį norėtum sugrįžti?
– Ten taip pat buvo ir labai daug gerų dalykų: grožio, meilės ir kultūros. Tam tikrą laikotarpį labai norėjau iš jo pabėgti, bet man atrodo, kad tai ateina iš vidinio nusistatymo. Kai žmogui yra blogai, jam visur blogai. Taigi, Kauną sieju ir su pačiais gražiausiais dalykais, nepaisant to, kas dabar ten vyksta su valdžia savivaldybėje.
Rašant apie Kauną man net nereikia „Google maps‘ų“, nes aš natūraliai žinau, kur mano personažai gyvena, ką mato pro langą, kur eina parūkyti ar kokiu maršrutu bėga rytais. Kaunas yra mano pasąmonėje. Tiesa, gal aš jį šiek tiek romantizuoju, bet ten formavosi mano asmenybė, o ir kaip neromantizuosi vietos, kur pirmą kartą įsimylėjai?
– Rašant pirmąją knygą tau teko daug ką išgyventi. Pavyzdžiui, dėl knygos atvirumo kilę konfliktai su artimais žmonėmis. Kaip, manai, bus su antrąja? Ar kas nors gali supykti?
– Šiuo atveju knyga nebėra apie mano asmenines patirtis. Jeigu supyks žmonės, kurie, kaip kai kurie knygos veikėjai, abejoja Lietuvos nepriklausomybe ir sovietmečio padaryta žala, man jų nuomonė nerūpi. Nerūpi ir trigrašis tų, kurie tiki, kad reikia diskutuoti su Rusija ar dėl to, kas yra daroma Ukrainoje. Lygiai tas pats galioja ir kitoms temoms, pavyzdžiui, fundamentaliai žmogaus teisei į lygias teises, orumą. Tačiau, žinoma, įdomios ir būtinos bet kokios skaitytojų literatūrinės diskusijos ir mintys.
– Rašai apie sovietmetį. Nebijai, kad, kaip negyvenusiai tuo laikotarpiu, trūksta žinių apie tai?
– Apie sovietmetį rašau tik kaip apie foną ir žaizdą, tai vis tiek pirmiausia knyga apie laisvą Lietuvą, kur veiksmas vyksta 2018-aisiais. Man rūpėjo tas palikimas, kurį vis dar jaučiame kiekvienas. Esu dėkinga, kad augau šeimoje, kurioje niekam niekada nekilo diskusijų apie sovietmečio žalą bei nebuvo jokios nostalgijos anam laikui, bet ne visiems taip pasisekė.
Mane labai įkvėpė portalo „Nara“ straipsnis apie tai, kaip (susi)kalbėti su tėvais, kurie palaiko sovietinę santvarką ir Rusiją. Panašu, kad labai daug žmonių šitaip gyvena iki šiol, kurie plėšosi tarp savo įsitikinimų ir vertybių, ir tarp nenoro pyktis su artimais, kurie turbūt nebepasikeis. Tačiau nenorėčiau šios knygos pristatinėti kaip sovietmečio atvaizdo, nes šis laikotarpis jame tik fonas. Visų pirma, knyga yra apie laisvę ir išsilaivinimą. O ir jei rašytojai kurtų tik apie tai, ką asmeniškai išgyveno, liktų tik menkas pluoštelis temų.
– Nuo ko labiausiai norėtum išsilaisvinti?
– Pirma mintis, kad nuo nerimo, nuo baimės. Bet tai – sveikos, būtinos emocijos. Man norisi išlaikyti tą jausmą. Jausmą, kad bijai, bet vis tiek darai.
– Kokios tavo politinės pažiūros?
– Manau, perskaičius knygą jos pasidaro labai aiškios. Man rūpi žmogaus teisių klausimai (man nesuprantama, kodėl vis dar diskutuojame apie moters reprodukcines teises ar LGBTQ+ žmonių teises), esu pilietiškas žmogus ir stebiu, ką daro žmonės valdžioje, bei kaip jie elgiasi krizinėse situacijose. Kaip ir daugelis, labai jautriai reaguoju į dabartinę politinę situaciją JAV.
Viena iš priežasčių, kodėl gimė „Nepriklausomybė“, ir buvo mano politinės pažiūros bei jaučiamas nerimas. Man atrodo, kad mes vis dar nesame iki galo pasiekę to nepriklausomybės lygio, kada niekam nekenkiantys žmonės gali būti iš tiesų laisvi ir gerbiami.
– Su kokiu rašytoju norėtum susitikti puodelio kavos ir pasikalbėti apie „Nepriklausomybę“? Kas norėtum, kad tavo knygą perskaitytų?
– Nežinau, ar su tais žmonėmis, kuriais žaviuosi, norėčiau diskutuoti apie savo knygą, ar jie norėtų, visų pirma! Man daug įdomesnė jų kūryba. Aišku, pirmasis į galvą šauna Stephenas Kingas ir, žinoma, Nickas Cave‘as. Vis dėlto, ši knyga yra labai lietuviška, tad nežinia, ar jie suprastų subtilybes. O ir visi žinom, kas sakoma apie susipažinimą su savo herojais... Todėl labiausiai norisi kalbėtis su skaitytojais.
– Ačiū už pokalbį!
