Tai naujausia knygų serijos „Keliautojai laiku“ istorija, kurios veiksmas nukelia į XIX a. pabaigos–XX a. pradžios sandūrą. Jauna islandė Sigurlina gyvena Reikjavike su tėvu – ekscentrišku kolekcininku ir senienų žinovu. Jos kasdienybę užpildo namų ruoša, siuviniai, rankraščiai ir pareigos, tačiau viduje bręsta troškimas ištrūkti iš ankšto jai numatyto gyvenimo.
Vieną dieną Sigurlina pradingsta iš namų kartu su vertinga tėvo kolekcijos relikvija. Po neįtikėtinų įvykių istorinis artefaktas atsiduria Niujorko Metropolitano muziejuje, o Islandijoje pradedamas tyrimas dėl vagystės.
2021 metais Sigrún Pálsdóttir romanas „Siuvinėtoja“ pelnė Europos Sąjungos grožinės literatūros premiją. Vertinimo komisija jį įvertino kaip kūrinį, kuriame juntama „formos ir stiliaus meistrystė“, o pats pasakojimas yra „glaustas ir tikslus“ – originalus, modernus, bet kartu prieinamas ir įtraukiantis.
Romaną iš islandų kalbos vertė Jurgita Marija Abraitytė.
Kviečiame skaityti romano ištrauką.
Piknikas. 1896 metų vasaros pabaiga
Ankstyvą rytą pasigirdo beldimas į Balduro namų duris. Lauke nusiminusi stovėjo Silvija Pop. Nerasdama sau vietos ji į visas puses įnirtingai mojavo rankomis. Jai reikėjo pagalbos nešant nešulius ir pintines piknikui. Iškyla buvo skirta keliems amerikiečiams, kurie už pusvalandžio, lydimi jos tėvo, ruošėsi joti į užmiestį, į slėnį – Etlidardalį; Susis Tordarsenas paskutinę minutę persigalvojo. Laikas seko, todėl Silvija plačią savosios Linos šypseną suprato kaip sutikimo ženklą ir išskubėjo miestelio pusėn. Sigurlina išėjo laukan ir pažvelgė į kelio linkui nuskubėjusią savo draugę, gyvai pamojavo jai, nors žinojo, kad Silvija jos nemato. Paskui uždarė duris ir šypsodamasi atsirėmė nugara į duris. Tada stryktelėjo ir nuskubėjo rengtis, tačiau stabtelėjo ties kambario durimis, apsisuko ir pažvelgė žemyn į virtuvės stalą. Ant jo tebegulėjo Gudmunduro atneštos ėriuko kulšys.
– Velniop jas! – tyliai sukuždėjo ir sukišo jas į sandėliuką, o tada prisiminė ir visa kita, ko dar nenuveikė.
Neskalbti drabužiai, siuviniai Tordisei, visos virtuvės grindys, ištisa šūsnis popierių ant tėvo rašomojo stalo. Taip pat ir du anglų kalba parašyti laiškai, kuriuos turėjo perrašyti iki rytojaus. „Teks jiems palūkėti“, – pagalvojo. Ji ruošėsi užmiestin – susitikti su svetimšaliais.
Maždaug po penkiolikos minučių ji jau stovėjo apsirengusi jojimo drabužiais delne laikydama sulankstytą lapelį popieriaus. Ji padėjo jį ant stalo, nuvijo šalin mintis apie tėvo reakciją ir pagalvojo apie motiną, – kad kaip tik artinasi jos mirties diena. Išėjusi iš namo pasuko miesto linkui ir jau beveik lėkė protekiniais, kai pagaliau pasiekė Adalstraiti gatvę. Kažkoks girtuoklis valkata riktelėjo jai – ji net negalėjo tiksliai pasakyti, ką, – bet nelabai kreipė į tai dėmesį, nes tą pat akimirką pamatė Redaktorių Joną Jonsoną, einantį gatve vakarų kryptimi. Gražų ir paskendusį mintyse. Ji pagavo save klausiančią, iš kur jis grįžtąs taip anksti, tačiau toliau ėjo ta pačia gatvės puse nepakeldama akių, ir taip jiedu susitiko; jai visiškai nesinorėjo, kad jis žinotų, kur ji eina.
Praėjusi Austurstraiti gatvę, ji išvydo du vyrus prie pirklio namų. Jie balnojo arklius, o Silvija su tėvu stoviniavo šalimais. Netrukus prie jų privažiavo trys išvaizdūs augaloti vyrai, o paskui prisijungė ir dvi jaunos moterys. Gražios, pasidabinusios kupolo formos skrybėlėmis ir liemenuotais švarkais, pridengiančiais įspūdingas suknias. Sigurlina, perbraukusi savuosius jojimo drabužius, pajuto, kad jie tarsi kažkokie pusėtini, iš prastos medžiagos ir kiek platoki. Kaip kokia palapinė aplink jos liekną berniokišką figūrą. Tačiau ji neturėjo laiko apie tai galvoti, nes ponas Popas jau dalijo parėdymus į kairę ir į dešinę ir buvo duotas paliepimas dėl arklių. Raitininkai jau buvo įsitaisę savo vietose ir visa ta raita kariauna nedelsdama rikiavosi aikštėje ir toliau judėjo tiltu rytų linkui, lydimi svečių iš Amerikos šūksnių ir ponui Popui bei mažajam Pieturui, pagalbininkui, adresuotų klausimų apie viską, kas tik pakliuvo į akis tolstant nuo miesto. Daugiausia kalbėjo ponas Vatsonas, verslininkas iš Amerikos, kuris laikėsi grupės priešakyje; draugiško veido džentelmenas ponas Vilsonas ir jo partneris – vidutinio amžiaus vyriškis ponas Vatsonas buvo į Islandiją žmones plukdžiusio laivo savininkas. Trečiasis vyras, ponas Džonsonas, buvo gerokai jaunesnis. Ir apskritai atrodė, kad mintyse jis visai kitur. Viena iš damų buvo ponia Vilson, antroji – panelė Beiker. Sigurlina nė nenutuokė, kaip šie žmonės tarpusavyje susiję.
Amerikiečiai jojo pirmi. Per sukeltų dulkių debesį ji apžiūrinėjo abiejų moterų nugaras, prašmatnias jų skrybėlaites ant galvų ir švarkų pečių paminkštinimus, tokius purius, kad moterų talijos atrodė keistai lieknos. Grupei tolstant nuo miesto aplinkinis vaizdas kratėsi nuo grublėto akmenuoto kelio. Sigurlina trumpino laiką iš vilnos ir aksomo meistraudama sau naują jojimo drabužį.
Nuo Skolavordurstiguro kalvos visi pasuko pro Oskuhlidą, o iš ten – į šiaurę palei Bustadarholtą. Grupei priartėjus prie kelionės tikslo jau buvo atšilę, jiems sustojus prie Kermoafoso krioklio saulė buvo pakilusi aukštai. Svetimšaliai tyrinėjo aplinką, o Sigurlina ir Silvija negaišuodamos ėmė traukti iš skrynios nešulius. Jos patiesė ant žemės baltą staltiesę, paruošė kavą ir išdėliojo ant staltiesės maistą: duoną, pyragus ir truputėlį mėsos. Taip pat ir dešros suktinukus. Amerikietės įsitaisė ant žemės ir po dailiais skėčiais it paukštukai snapeliais lesiojo maistą, o visai netrukus pasuko ir prie upės. Greitai jas pasekė ir visi trys vyrai, įskaitant poną Popą ir Pieturą.
Pasistiprinus ir apsitvarkius pietų vietoje, Silvija nusprendė prisijungti prie grupės, tačiau atsisėdusi ant kupsto savo reikmenis išsitraukė Sigurlina. Ornamentais padabintą siuvinį Tordisei. Aukso spalvos gijos dailiai blizgėjo kepinančioje saulėje, tačiau karštis po sijonais buvo toks nemalonus, kad ji jau beveik panoro juos pakėlus pasikaišyt. Staiga ant jos krito šešėlis. Apsidairiusi sužiuro į didelius baltus kojų pirštus žolėje.
– Labas! – pratarė sodrus balsas ir iškart pasigirdo juokas.
Ji pakėlė akis. Priešais ją stovėjo vyras, kuris vadovavo jiems lipant aukštyn. Ponas Vatsonas, aukštas ir kresnas, su vešliais ūsais, tamsiaplaukis. Nepasakytum, kad nepatrauklus. Jo žodžiais tariant, į Islandiją atvažiavo gerai praleist laiką su būriu gerų draugų. Jis pritūpė ir akimirką atsidūrė gerokai per arti jos, kai dideliu nerangiu smilium glostydamas auksines gėles ant juodo aksomo juostelės sušnibždėjo:
– Treasure. For sale (Tikras lobis. Parduodama)? – Tačiau Sigurlinai dar prieš atsakant į klausimą vyras staiga atsitiesė, pasiglostė barzdą ir pakėlė akis į dangų. – The western world is obsessed with ancient ruins and artifacts. And has been for a long time now (Vakarų pasaulis tiesiog apsėstas senovės griuvėsių ir artefaktų, ir jau seniai). – Tada šiek tiek žengtelėjęs į šalį išsitiesė paslikas ant žolės už pakaušio susinėręs rankas. Giliai įkvėpė ir tęsė toliau: – Museums and collector cabinets are filled with classical remains, Roman and Greek marbles of all shapes and sizes, vases and bowls and statues (Muziejai ir kolekcionierių kabinetai kimšte prikimšti antikinių liekanų, visokiausių formų ir dydžių romėnų ir graikų marmuro dirbinių, vazų, dubenėlių ir statulų). Paskui Vatsonas pakėlė kitą ranką ir bedė smiliumi. – But as these remains continue to prevail all around us, they will eventually give rise to interest in other cultures, more remote and peculiar. Like Icelandic culture (Tačiau aplink mus vis dar gausu pasklidusių šių liekanų, todėl galiausiai jos pažadins susidomėjimą kitomis kultūromis – tolimomis ir savitomis. Pavyzdžiui, islandų kultūra)!
Sigurlina nežinojo, kaip reaguoti į tuos pakilius svečio ditirambus, bet, prieš jai surenkant bent keletą žodžių į kad ir trumputį, bet rišlų atsakymą, pradėjo būriuotis žmonės. Jauniausias grupės narys, ponas Džonsonas, kikendamas artinosi prie Vatsono ir viena koja lengvai stuktelėjo jam į petį. Vatsonas apsimetė miegąs.
Kelionė atgal ėjosi kaip per sviestą, ir kai visi pagaliau atsidūrė priešais pirklio namus šalia Laikjartorgo aikštės, Vatsonas pabrėžtinai manieringai atsisveikino su Sigurlina ir pridūrė ketinąs užsukti pas ją rytoj. Pas ją, į jos namus – įsigyti siuvinių ir visokių kitokių islandiškų daiktų.
Kelionės tikslas buvo pasiektas. Grįždama jau prietėmiais ji mintyse perkratė savo skrynios turinį: siuvinėtos juostos – dvi iš jų pažadėtos Tordisei ir jau beveik užbaigtos, dar staltiesės, pagalvių užvalkalai, sofos apklotai, seni kamuoliukai adatoms besti. Vilnonės kojinės? Taip, Vatsonas užsiminė ir apie jas, ji tai gerai suprato. Be to, ji dar turėjo nemažai pirštinių. Juk vis tiek tuos daiktus buvo geriau pardavinėti svetimšaliams, negu visą laiką tiesiog sėdėti ir megzti viską vietiniams miestiečiams.
